„Apsipirkę vyriškiai, manau, visada nubraukia vieną nuliuką nuo kainos prieš pranešdami apie pirkinius savo žmonoms“, - apie aviamodelių kainas pasakoja kone visą gyvenimą aviamodeliams atidavęs Vytautas Stankevičius.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
Aleksandras RIMDŽIUS
Turbūt visoje šalyje nerasi aviamodeliais besidominčio entuziasto, kuris nepažinotų ar bent nebūtų girdėjęs apie Vytautą Stankevičių. Šis iš Kuršėnų kilęs 54-erių šiaulietis jau keturis dešimtmečius užsiiminėja aviamodelių kūrimu ir vis siekia gabalėlio dangaus žydrynės.
- Kaip save pristatytumėte mūsų skaitytojams?
- Kaip save pristatyčiau? Esu nepagydomas ligonis, užsikrėtęs modelių kūrimo, jų skraidinimo bacila. Kartu sėkmingai užkrečiantis šia liga ir paauglius, kurių širdelėse plaka noras užkariauti dangaus žydrynę. Esu nepataisomas optimistas. Nors tikėjimo kasmet vis mažiau, bet vis dar tikiu, kad gėris visada nugali blogį. Visą savo gyvenimą užsiimu aviamodelių konstravimu ir skraidinimu.
- Aviamodelių kūrimo srityje dabar esate pripažintas autoritetas, ar ilgai teko mokytis šio amato? Nebuvo sunku? Niekada nesinorėjo viso to mesti?
- Pripažinimas ateina metams bėgant. Tačiau be meilės savo darbui gali jo niekada ir nesulaukti. Mokytis ir tobulėti tenka visą gyvenimą. Sunku nebūna, nes niekas neverčia manęs to daryti, tiesiog dirbi tai, ką mėgsti, ką tau geriausiai sekasi daryti. Laikinai mesti tekdavo tik laikotarpiais, kai iš aviamodeliavimo negalėdavai vaikams nupirkti duonos. Tekdavo lygiagrečiai užsiimti veikla, kuri leisdavo išgyventi: kadangi paveldėjau 3 ha žemės, pardavimui auginome kopūstų, bulvių ir kitų daržovių.
- Ar prisimenate savo pirmą sukonstruotą ir veikiantį aviamodelį? Kiek Jums tada buvo metų ir kokie jausmai užplūdo?
- Pirmąjį lėktuvo modelį man tuomet penktokėliui padovanojo Šiaulių rajono Romučių aštuonmetės mokyklos direktorius Pranas Stulpinas. Tai buvo PO-2 modelio medinis lėktuvėlis su tikru motorėliu. Nuo to viskas ir prasidėjo: Šiaulių jaunojo techniko parduotuvėje pirkdavau rinkinius, klijuodavau vairiausius aviamodelius. Būrelio vadovu tapau ir pirmąjį 13 rublių atlyginimą gavau dar besimokydamas dešimtoje klasėje. Nuo pirmojo savo rankomis sukonstruoto modelio prabėgo jau apie 40 metų, bet vis dar tenka mokytis. Keičiasi medžiagos, iš kurių gaminami aviamodeliai, tobulėja elektronika, atsiveria naujų galimybių. Džiaugiuosi, kad aviamodelizmas neapsiriboja savo sportine funkcija, o tampa vis labiau pritaikomas žmogaus poreikiams.
- Apskritai, kokia šių aviamodelių kūrimo virtuvė? Kiek laiko ir lėšų kainuoja sukurti veikiantį lėktuvėlį?
- Galima gaminti pačius įvairiausius aviamodelius. Jie yra skirstomi į įvairias klases ir kiekvienas, norintis užsiimti jų kūrimu, juos pasirenka pagal savo norus ir galimybes. Aš džiaugiuosi sukūręs mokomąjį aviamodelį „Putinukas“, kuris tinka tiek pradedantiems suaugusiems, tiek ir vaikams. Šis modelis gaminamas iš putų polistirolo, todėl toks ir jo vardas. Jei lėktuvėlius gamini savo rankomis, jų savikaina neviršija 20 litų, prekyboje jie kainuoja apie 80 litų. Tiesa, pirkdamas lėktuvėlį negauni jokių valdymo komponentų.
- Kas atperka visus techninio darbo vargus?
- Visus vargus atperka pats skrydis. O jei jis dar sėkmingas, kaip tu planavai... Deja, kartais didelis modelis telpa ir į pirkinių maišelį. Krenta net „Boeing“ lėktuvai, tad ką čia jau bekalbėti apie mūsų lėktuvėlius.
- Ar radijo bangomis valdomų lėktuvų gaminimas – brangus malonumas?
- Bet kokia veikla užsiimti nuo nulio – brangu. Tai galioja ir aviamodeliams. Radijo valdymo sistema ir kita elektronika, akumuliatoriai ir krovikliai kainuoja daug. Apsipirkę vyriškiai, manau, visada nubraukia vieną nuliuką nuo kainos prieš pranešdami apie pirkinius savo žmonoms.
- Maža viso to, prie savo lėktuvėlių dar tvirtinate vaizdo kameras, kurios, be abejo, dūžta. Gal pamenate, kiek kamerų taip sudaužėte? Kas atperka šias išlaidas?
- Fotografavimu iš paukščio skrydžio užsiiminėju nuo 2007-ųjų. Skraidymas, prie aviamodelio pritvirtinus fotoaparatą ar kamerą, išties yra vienas iš smagesnių skraidymo būdų. Fotogaleriją su vaizdais iš tokių skraidymų esu patalpinęs savo „Facebook“ profilyje. Man nepavyko sudaužyti daug kamerų. Mano „Sony“ ir „Canon“ aparatai, nors ir krisdavo kartais, bet vis išgyvendavo. Išlaidas man atperka tik nuoširdžios fotografijas peržiūrėjusių žmonių padėkos, nes komercija šioje srityje neužsiiminėju.
- Ar žmonės noriai perka Jūsų daromus aviamodelius? Kiek maždaug kainuotų toks lėktuvėlis?
- Iš aviamodelių gaminimo rinkos pasitraukiau. Šiuo metu esu pedagogas, turiu būrelį su 14 ugdytinių. Vis dar pavyksta savo ugdytiniams būti autoritetu, juos sudominti ir paskatinti žengti šiuo kūrybiniu keliu.
- Tiesa, kad Jūsų gaminamų modelių atsiduria ir svetur?
- Kol gaminome modelius su sūnumi Giedriumi, jie pasiekdavo tokias šalis, kaip Vokietija, Didžioji Britanija ar net Indija.
- Daugybę metų Šiaulių jaunųjų technikų centre dirbote su jaunimu, bet dėl drastiškai mažinamų atlyginimų nutraukėte šią veiklą. Nepasiilgstate praėjusių laikų?
- Iš švietimo sistemos ministro Gintaro Steponavičiaus tikėjausi, kad už kiekvieną būrelį lankantį vaiką bus mokama 100 litų, tai būtų labai palengvinę darbą. Deja, bet tai buvo eilinis konservatorių ir liberalų šnipštas. Manau, jog daugiau nieko gero iš valstybininkų ir nebesulauksiu. Gal tik visai mus uždaryti gali. Šiaulių politikams nustekenus miesto iždą ir imantis drastiškų priemonių prieš neformalaus ugdymo pedagogus, teko palikti Šiaulių jaunųjų technikų centrą. Kita vertus, nė minutei nebuvau suabejojęs, kad nustosiu sau auginti pamainą. Ir likimas lėmė, kad konstruktorius, išradėjas ir verslininkas šiaulietis Andrius Dauginas neatlygintinai mums pasiūlė patalpas, kuriose galime toliau dirbti su vaikais. Išsilaikyti padeda viena įmonė. Galima sakyti, įgyvendinau seną savo svajonę, kad kiekvienas vaikas galėtų lankyti savo mėgstamą būrelį, kai tik gali ir randa laiko, o ne reglamentuotas 6 valandas per savaitę. Turi turėti savo darbo stalą, išeidamas palikti ant jo nebaigtus savo darbus, o sugrįžęs sėkmingai tęsti toliau.
