Asmeninio albumo nuotr.
Vida Pociuvienė pasakoja, kad santechnikos verslo pradžia buvo sunki. Tuomet ji net paprasčiausių detalių pavadinimų nežinojo. „Vėliau supratau, kad norint gerai vadovauti, vien administravimo nepakanka. Reikia puikiai išmanyti sritį, kurioje dirbi“, - sako pašnekovė.

Jolanta GRUBLIAUSKAITĖ
Šiauliuose jau daugiau nei dešimtmetį gyvuojančiai uždarajai akcinei bendrovei, teikiančiai šildymo, vėdinimo, vandentiekio ir nuotekų sistemų montavimo darbus, vadovauja moteris – Vida Pociuvienė. Į šį verslą ji atėjo išmanydama tik tiek, kiek išmano eilinis vartotojas. Dabar Vida Pociuvienė gali pakonsultuoti ne tik, kokią santechnikos įrangą verta įsigyti, bet ir patarti, kaip išlipti iš nesėkmių duobės. Įmonės direktorė „Šiaulių naujienų“ skaitytojams pasakoja savo sėkmės istoriją bei negaili patarimų savo kolegoms verslininkams.

 - Kada ir kaip pradėjote santechnikos verslą?
 - Viskas prasidėjo maždaug prieš dešimt metų. Mano vyresnysis brolis, Telšiuose turintis santechnikos įmonę, nusprendė analogišką įmonę sukurti Šiauliuose. Kadangi gyvenau šiame mieste, brolis paprašė mano pagalbos – surasti žmogų, kuris galėtų šiai įmonei vadovauti. Paieškos tęsėsi ilgai. Beveik pusmetį. Galiausiai nusprendėme, kad direktorės pareigas galiu užimti aš. Tačiau, neslėpsiu, dvejonių buvo tikrai daug.

 - Kas kėlė daugiausia abejonių?
 - Aš labai bijojau šių pareigų. Man visada atrodė, kad direktorius yra autoritetas. Ne tik pagal užimamas pareigas, bet ir pagal išsilavinimą, intelektą. Baisu buvo ir dėl to, kad visiškai neišmaniau santechnikos, net paprasčiausių detalių pavadinimų nežinojau. Nors iš pradžių galvojau, kad specifinių žinių neprireiks – užteks suburti kolektyvą, jam vadovauti, užsakymus padaryti, bet greitai paaiškėjo, kad klydau. Norint gerai vadovauti vien administravimo nepakanka – reikia puikiai išmanyti sritį, kurioje dirbi.

 - Visiškai neturėjote patirties?
 - Techninis darbas man nebuvo visiškai svetimas, nes Kauno politechnikos institute studijavau pramoninę elektroniką. Ne naujas buvo ir vadovaujamas darbas. Anksčiau dirbau Šiaulių televizorių gamyklos techninės kontrolės skyriuje, kurio vienam padaliniui vadovavau. Vėliau įsidarbinau turizmo agentūroje, kurioje retkarčiais tekdavo išleisti direktorių ir perimti jo pareigas.

 - Stengėtės tobulėti?
 - Žinoma. Lankiau kursus, išsilaikiau visus reikiamus egzaminus, gavau atestatus, pažymėjimus. Tuo metu man labai padėjo šioje srityje dirbantys broliai. Jei tik būdavo kas neaišku, tuoj skambindavau ir klausinėdavau. Kartu su darbininkais važiuodavau pirkti detalių, kad sužinočiau ne tik jų pavadinimą, bet ir kaip jos atrodo. Pamenu, kad pradžioje iš objektų net neišeidavau. Sėdėdavau ir žiūrėdavau, kaip ten kas daroma. Pati iš savęs juokdavausi, kad aš kaip šuniukas visur iš paskos lakstau. Stengiausi visais įmanomais būdais kaupti informaciją ir labai greitai žinios atėjo.

 - Esate pakliuvusi į nemalonias situacijas?
 - Nežinau, ar jos nemalonios. Bet pamenu, būdavo taip, kad užsakovas paskambindavo ir paprašydavo atsiųsti specialistą. Kai pati nuvykdavau į vietą, į mane įtariai pažiūrėdavo ir griežtu tonu pakartodavo, kad prašė atsiųsti specialistą. Kai prisistatydavau, kad aš ir esu specialistė, jie išpūsdavo akis ir klausdavo: „Jūs?“ Visiems buvo neįprasta, kad moteris gali išmanyti apie santechniką.
Pamenu atvejį, kai atėjo vienas vyriškis, kuris norėjo būti įdarbintas. Jis save vadino labai geru specialistu, bet aš mačiau, kad jis neišmano nė tiek, kiek aš. Vis dėl to jis tvirtai laikėsi vyriškos pozicijos ir tikino, kad „boba jam nepaaiškins“. Teko su juo atsisveikinti.

- Prisiminkite smagiausią nutikimą.
 - Buvo šaltas žiemos vakaras. Tuo metu mes renovavome vieną daugiabutį. Kiekviename jo bute yra autonominis šildymas, šildoma katilais. Kažkas nutiko ir vienas iš tų katilų užstrigo. Vakaras... Pagrindiniai mano konsultantai Telšiuose, nėra ką daryti. Teko pagalbos ieškoti telefonu. Visus nurodymus man detaliai pasakojo: „Nuimi nuo katilo dangtį, matai – ten yra siurblys? Matau. Tai dabar padaryk tą ir tą“. Buvo juokingas vaizdas. Įsivaizduokite, moteris su aukštakulniais, pasilipusi ant stalo, vienoje rankoje telefonas, kita – bando tvarkyti katilą. Nebuvo tas gedimas ypatingas, tad nesunkiai su juo susidorojau.

 - Kaip sekėsi įmonei? Kas kėlė daugiausia rūpesčių?
 - Įmonei taip pat sekėsi įvairiai. Pradžioje didžiausią galvos skausmą kėlė darbuotojų paieška. Žinote, tuo metu Šiauliuose jau buvo nemažai tokio profilio įmonių, jos jau buvo įsitvirtinusios, turėjo patirties, savo klientų ratą ir, žinoma, gerų darbuotojų. O čia atsiranda nauja įmonė. Geri darbuotojai, kaip dirbo, taip ir dirba senose darbo vietose. Žmonės nelinkę lakstyti, jei jiems viskas gerai. Pas mus ateidavo žmonės vos ne „nuo konteinerių“. Jie neturėdavo visiškai jokių žinių, tačiau kėlė sau didelius tikslus: „Noriu būti darbų vadovu“. Paklausti, kokios patirties turi, atsakydavo, kad matė, kaip kabina radiatorius. Man būdavo keista, nejaugi jie tikrai nori vadovauti kitiems žmonėms. Juk jie turėtų parodyti kitiems, kaip viską reikia atlikti. Tikrai neužtenka patirties, kurią gavai matydamas, kaip dirba kiti.

 - Kai suradote darbuotojus, viskas vyko sklandžiau?
 - Taip, tuomet viskas klostėsi sėkmingai. Gaudavome daug užsakymų, laiku viską atlikdavome. Todėl sugalvojome plėstis. Niekas net neįtarė, kad mūsų sumanymas kilo pačiu netinkamiausiu laiku. Pastatų kainos buvo didžiulės. Pasiėmėme kreditą, nusipirkome patalpas mėsos kombinate ir op – krizė. Bankai nelaukia, darbų nebėra, nieko nebėra. Buvo visiškas štilis. Susiėmėme už galvos ir galvojome, ką daryti. Kai galvoji, tai ir sugalvoji. Atidarėme siuvyklą. Susivežėme siuvimo mašinas ir po truputėlį pradėjome siūti. Santechniką tuo metu teko apleisti. Iš pradžių pradėjome siūti darbinius rūbus. Tačiau statyba stojo, tai ir jiems tų darbinių rūbų nebereikia. Tada po truputį įsitvirtinome užsienio rinkoje. Siuvome darbinius rūbus anglams, airiams, švedams. Kai pajudėjo siuvimas, atsigavo ir santechnika. Vienu metu buvo kilusi mintis visiškai jos atsisakyti. Bet buvo gaila įdirbio, įgytų žinių, didelių pinigų, investuotų į įrangą.

 - Pradėjote viską iš naujo?
 - Negalima sakyti, kad iš naujo. Mes turėjome klientų ratą, kurie vis skambindavo. Tik darbuotojus vėl teko susirinkti. Bet ir tai ne iš naujo. Tik pamatę skelbimą, kad ieškome santechnikų, grįžo tikrai nemaža dalis buvusių darbuotojų.

 - Kaip išsirenkate tinkamus darbuotojus?
 - Net šiandien man skambino moteris ir klausė: „Man liko metai iki pensijos, ar priimsite mane dirbti?“ Mano atsakymas visada visiems toks pat – man nesvarbu jūsų lytis, tikėjimas ar amžius. Svarbiausia – geras darbas. Reikia, kad žmogus norėtų dirbti ir kad turėtų gebėjimų darbui atlikti.
Būna, kad vasaros metu priimu dirbti net mokinukus. Nesu nusiteikusi prieš jaunus žmones. Priešingai – gerbiu tokį jaunimą, kuris nori užsidirbti savo kapeikėlių, o nesėdi ant tėvų sprando ir laukia, kol kažkas kažką duos. Jiems dažniausiai skiriami pagalbiniai darbai. Taip jaunimas apsipranta su darbu, aplinka. Būna atvejų, kad baigę mokyklą tie jaunuoliai ateina ir prašo juos įdarbinti.

 - Ar jūsų veikla pelninga?
 - Mes dažniausiai dalyvaujame įvairiuose valstybiniuose užsakymuose. Baisiausia, kad Lietuvoje nėra verslo kultūros. Turiu omeny tai, kad atlikus darbą užmokesčio laukti turi labai ilgai. Kiekvienai įmonei apyvartinės lėšos yra verkiant reikalingos. O čia... turi eiti ir prašyti savo pinigų. Juokas per ašaras, bet būna taip, kad važiuoji pas užsakovus ir sakai: „Atėjau išmaldos, kada duosit?“ Juk atlyginimus darbuotojams reikia mokėti. Ateini rytą į darbą, o į tave žiūri 60 porų laukiančių akių. Nemoku apsakyti, koks baisus jausmas apima, kai neturi kaip užmokėti. Manau, reikėtų pasekti užsienio pavyzdžiu. Jei mėnesį užsakovas neatsiskaito, valstybė imasi įvairių sankcijų, priverčia atsiskaityti.
Patikėkit, mūsų versle tikrai didelio pelno nėra. Džiaugiuosi, kad galiu darbuotojams atlyginimus užmokėti, telefonų sąskaitose skolos nesikaupia. Jei tik yra atliekamų pinigėlių, investuojame į gamybą – perkame įrenginius, įrankius, priimame naujų darbuotojų.

 - Išgyvenote ir juodą, ir baltą. Nesinorėjo visko mesti?
 - Būna, kad pagalvoji „velnias mane nešė į tą galerą“. Dirbčiau valdišką darbą, penktą valandą užrakinčiau duris ir ramybė. O čia tos ramybės niekada nėra. Man, jeigu atvirai, gaila visų verslo žmonių. Kas galvoja, kad verslininko gyvenimas lengvas – labai klysta. Jiems nėra darbo valandų, pietų pertraukos, darbas verda dieną naktį. Maža to, jiems tenka prisiimti labai daug atsakomybės.
Tačiau, kai būna labai sunku, atsiskleidžia mano žemaitiškas charakteris. Tuomet aš galvoju: „Jeigu kitiems pavyksta, kodėl man turėtų nepavykti?“ Apsvarstai, ką geriau daryti, ko nedaryti, ir vėl judi į priekį. Kartais pabumbu, kad norėčiau neiti į darbą. Bet niekas netiki. Juokiasi: „Kiek laiko neitum? Savaitę? Ir tai išprotėtum“. Jų tiesa. Aš – tipiška darboholikė. Be darbo savęs neįsivaizduoju.

 - Užsiimate dar kokia nors veikla?
 - Nuo pat mažų dienų vadovaujuosi mintimi, kad kuo daugiau darai, tuo daugiau spėji. Jau trylika metų esu Šiaulių verslininkių ir vadybininkių draugijos narė. Trečius metus šiai organizacijai vadovauju. Taip pat esu Šiaulių nevyriausybinių organizacijų konfederacijos tarybos narė ir Šiaulių miesto konsultacinės tarybos narė.
Dar viena veikla, kuri labiau primena pomėgį – protų kovos. Pirmadieniais visada einu į protų kovas, ketvirtadienį – į intelektualų mūšį knygyne. Mano nuomone, jei nori  atlikti daug darbų, privalai planuoti savo laiką.

 - Ar lieka laiko šeimai?
 - Mano vyras jau priprato, kad esu apsivertusi darbais. Tačiau ir jam, ir savo šuniukui atrandu laiko. Jei už lango geras oras, ir vasarą, ir žiemą mėgstame išeiti pasivaikščioti, į mišką nuvažiuoti. Mūsų šuo labai gudrus – jis moka to dėmesio išsireikalauti. Nesvarbu, kada begrįžčiau, turiu su juo pažaisti. Kai jis atsisėda šalia su kamuoliuku dantyse ir žiūri į akis, aš negaliu numoti ranka. Bent kelias minutes būtinai pažaidžiu. Draugai žino, kad susitikimus reikia planuoti iš anksto. Jie supratingi. Laukia manęs ir visada sulaukia.
Aišku, būna, kai tyliai, baltu pavydu, pavydžiu savo draugėms, kurios turi laiko nueiti į kirpyklą, pasidaryti manikiūrą, pasėdėti kavinėje, atsipalaiduoti. Aš sau laiko atžvilgiu to negaliu leisti. Gal ir atrasčiau laisvą valandą kažkur nueiti, bet neatsipalaiduočiau, nes nuolat kas nors skambintų, ieškotų. O jei ir neskambintų, vis tiek jausčiau įtampą galvodama, ar darbe viskas gerai.

 - Koks turėtų būti geras vadovas?
 - Energingas, imlus naujovėms, darbštus, užsispyręs, komunikabilus. Tačiau svarbiausia savybė – jis turi suprasti žmones. Mano darbuotojai visada sako: „Jūs labai paprasta“. Taip yra todėl, kad šiandien aš esu direktorė, o rytoj galbūt jis ar ji eis šias pareigas. Gyvenimas banguotas, todėl nieko nežinai. Džiaugiuosi, kad mano darbuotojai jei turi kokių problemų niekada nebijo man paskambinti, parašyti žinučių. Pas mus nėra jokių hierarchijos laiptų. Visi darbuotojai man – kolegos. Dažnai jiems sakau: „Aš viena nieko negaliu padaryti ir jūs vieni nieko nepadarysit. Tik mes kartu galim siekti rezultatų“.

 - Ko palinkėtumėte kitiems vadovams?
 - Supratingumo. Niekada nesuprasiu tokių vadovų, kurie leidžia sau nusipirkti brangiausią kelialapį ar įsigyti prabangų automobilį, kai įmonei yra krizė. Darbuotojai tuomet jaučia priešiškumą, pyktį. Dirbti būna sunku. Jei būsite supratingas – turėsite gerus darbuotojus. O tuomet beliks užsibrėžti tikslą ir jo atkakliai siekti. Svarbu į viską žiūrėti optimistiškai. Jei tik matai, kad kažkas nepavyksta, jokiu būdu nesiųsti sau negatyvios energijos. Tik prie teigiamų minčių kimba teigiamos aplinkybės, teigiami darbai, sėkmė.

Apie dešimtmetį įmonei vadovaujanti Vida Pociuvienė teigia, kad geras vadovas turėtų prisitaikyti prie situacijos.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Vida Pociuviene pasakoja, kad santechnikos verslo pradžia buvo sunki. Tuomet ji net paprasciausiu detaliu pavadinimu nežinojo. „Veliau supratau, kad norint gerai vadovauti, vien administravimo nepakanka. Reikia puikiai išmanyti sriti, kurioje dirbi“, - sako pašnekove.