Vienas iš mėgstamiausių Vitos Žabarauskaitės motyvų – skriejantys žirgeliai.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Iš baltos žiemos atėję į Šiaulių apskrities Povilo Višinskio bibliotekos Meno ir muzikos skyrių, kur vyko šiaulietės dailininkės Vitos Žabarauskaitės tapybos darbų parodos „Etnovariacijos“ atidarymas, šiauliečiai tik aikčiojo, nes pasijuto patekę į vidurvasarį. Į tą metų laiką, kai visos gamtos spalvos – ryškios, sodrios, tvoskiančios karščiu.
Tokie šiauliečius pasitiko dideli paveikslai, kuriuose sklendė vaikai-angelai, noko obuoliai, šuoliavo žirgai ir net girgždėjo lengvo vasaros vėjo judinamos paslaptingais senolių simboliais ištapytos langinės...
Pati Vita Žabarauskaitė kurį laiką kukliai sėdėjo kamputyje ir atidžiai stebėjo, kokį įspūdį jos dar naujumu kvepiantys paveikslai daro įspūdį susirinkusiesiems. O paskui pusiau rimtai, pusiau juokais paklausė: „Tai kas gražiau – šerkšnas už lango ar mano paveikslai?“
O štai interviu dienraščio „Šiaulių naujienos“ skaitytojams metu dailininkė Vita Žabarauskaitė buvo labai labai rimta ir atvira.
- Ar šią parodą šiauliečiai pamatys pirmieji, ar ji jau eksponuota?
- Šią kolekciją – šešiolika aliejinės tapybos darbų „Etnovariacijos“ – pristatau pirmą kartą. Tiesiog man reikėjo prieš išvežant tuos darbus į jiems skirtą parodą už dviejų tūkstančių kilometrų pasitikrinti savo mieste, ar viskas gerai, ar publika įvertins teigiamai.
Tiesa, dirbtuvėje dviem žmonėms kolekciją jau esu rodžiusi: vienam, kuriam reikėjo paveikslo, ir antrajam – Kauno pilies ekspozicijos vedėjui.
Pastarasis buvo atvažiavęs išsivežti mano darbų į savo organizuojamą tarptautinę „Angelų“ parodą pilyje. Pasiėmė kaunietis mano dešimt drobių su angelais, bet vis tiek norėjo ir dar vieną su angelais iš šios kolekcijos prigriebti. Teko jam atsakyti – ne, neduosiu, negaliu...
O Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyriuje kolekcija eksponuojama, nes dar vasarą skyriaus vedėja Laima Naujokienė pasiūlė – ar nenorėčiau 2013 metais čia parodą surengti.
Tada man atrodė, kad 2013-ieji dar taip toli, kad sutikau, tik paprašiau, jog rengtų metų pradžioje. Bet laikas prabėgo taip greit, jog net išsigandau, kad nesuspėsiu, kad paveikslai nebus nudžiūvę. Todėl kai bibliotekos darbuotojai atvažiavo jų išsivežti, tai nešdami ir išsitepliojo dažais. Aš jų labai atsiprašau.
- Kodėl ši kolekcija sudaryta iš būtent šešiolikos didelių darbų?
- Na, jie nėra patys didžiausi. Didesnius aš pajėgiu įvaldyti.
Kita vertus, jei ne mecenatė Barbora, kuri man šias drobes dovanojo, – tokios kolekcijos nė nebūtų. Juk ne paslaptis, kad krizė tęsiasi ir įpirkti dažus, drobes – vis dar sudėtingas reikalas.
O kodėl šešiolika drobių? Todėl, kad buvo toks kolekcijos užsakovų pageidavimas. Ir gerai, kad toks buvo, nes Meno ir muzikos skyriuje būtent tiek paveikslų sutelpa – erdvės viską riboja.
Antras užsakovų pageidavimas buvo, kad kolekcija būtų nutapyta etnografine, arba, kaip aš vadinu, mano senąja, stilistika, o ne mano dabar pamėgtąja tekstūrine.
Kadangi seniai betapiau paveikslus su motyvais, man buvo labai smagu sugrįžti prie senosios stilistikos.
Apskritai etnografija, mano nuomone, – tai krikščioniški ir pagoniški motyvai. Tai stilistika, kurią aš pati suformavau žiūrėdama į skrynių dangčius, į baldų tapybą. Ir aišku – kaip visada, čia tik sodrios ir įvairios spalvos, nes nemėgstu per daug išbalintų spalvų, nemėgstu saldžių spalvų.
Dar net ne žiemą, o jau rudenį man labai trūksta spalvų. Todėl kai ateinu į dirbtuvę, iš karto suveikia mechanizmas – rudenį ir žiemą kompensuoju spalvomis, kad nors mano dirbtuvėje būtų labai ryšku.
Todėl šiuose, kaip ir visuose mano darbuose, – kontrastingos dermės, nes noriu, kad darbai būtų gyvybingi, net kažkuria prasme muzikalūs.
„Etnovariacijose“, sakyčiau, vyrauja šeimos, gamtos motyvai, simboliai.
Dabar jau baigiu keturis naujus darbus. Jie to paties formato ir juose tiesiog prasitęsia ši kolekcija. Paskui gal bus kitokių – padarysiu pertrauką ir vėl ką nors sugalvosiu. Reikia vienai parodai pasiruošti, kitai. Darbo netrūksta.
Man atrodo, kad visas mano gyvenimas yra darbingas ir kad už tai kada nors gal ir satisfakcija bus. Išvis neprisimenu, kad kada nors ilgiau nei savaitę būčiau ilsėjusis.
- Tai kelinta jūsų paroda?
- Nuo šimtosios parodos gal jau pora metų praėjo. O kadangi per metus būna po 15–16 mano parodų, tai ar ši tik nėra 132-oji...
Skaičiuoju: buvo vasarą paroda Šiaulių universiteto Dailės galerijoje, Tekstilės namuose, Radviliškio kultūros namuose, pavasarį Kelmėje, Naujojoje Akmenėje, poroje mokyklų...
Ai, aš tikrai ne dėl to darau parodas, kad jas skaičiuočiau.
Man pirmiausiai yra malonu tapyti. Tapau pati sau, o paskui, kai atsidžiaugiu savo darbais, man nebesvarbu, kur jie keliauja. Tiesiog man, kaip kokiam budistui, svarbiausias pats procesas, pats kelias, o ne jo tikslas.
- Sakote, kad nemėgstate skaičiuoti, bet skaičius 13, 16 jau kelis kartus paminėjote.
- O kaipgi – aš jau daug metų dirbu buvusioje 13-ojoje vidurinėje mokykloje. Ir mano darbovietėje šį skaičių netgi fetišuoja. Aišku, teigiama prasme. Bet aš nelinkusi sėstis į tryliktąją kėdę.
Tiesa, vienas iš mano paskutinių angeliukų ciklų netyčia išėjo iš trylikos darbų. Kai vieną angeliuką nupirko, teko tryliktąjį nutapyti.
Mokykloje tik šešiolika pamokų turiu, todėl dirbtuvėje daug laiko ir praleidžiu. Kartais ten nueinu vienai valandai, dviem, o pajuntu, kad jau išbuvau kokias aštuonias valandas.
- Ir kiek kartų per savaitę einate į dirbtuvę?
- Einu į dirbtuvę tada, kada turiu drobių. Kai neturiu, dirbu namuose – darau nedidelius darbelius. Taip galų gale ir laikas tauposi – niekur nereikia eiti.
O darbų ir parodų tikrai specialiai neskaičiuoju. Kaip jau sakiau, tapyti man labai smagu. Tačiau kai praeina laiko tarpas, į savo darbus galiu žiūrėti objektyviai, kaip ne į savo. Tam užtenka poros mėnesių, kad nuo jų kaip nukirpusi virkštelę atsiskirčiau.
- Bet tikriausiai lauksite šios parodos atgal sugrįžtančios?
- Išvažiuos ta mano kolekcija ir išvažiuos – nebeparsivešiu. Nors, žinoma, kartais labai nesinori, kad išvažiuotų. Bet toks jau yra gyvenimas.
Kai pirmą kartą veži parodą į užsienį, antrą, trečią, tai atrodo – oi, čia tai stebuklas. Bet viskas keičiasi, ir supranti, kad gal geriau būtų, jei darbai liktų čia.
Štai kaip gerai, kad biblioteka suteikė galimybę ant savo baltų sienų pasitikrinti savo darbus. O kai išveš, erdvė bus kitokia, žmonės kiti...
Aišku, būtų gerai, kad paroda jiems patiktų, kad sulaukčiau kažkokio atoveiksmio. Ir kad nebūtų taip, kad pasiskaitai komentarus, o ten kažkokia višta rašo: Žabarauskaitės darbai per didelio formato...
Bet juk nesąmonė būtų, jei Dailės galerijos antrajame aukšte per metinę šiauliečių dailininkų parodą kabėtų 20 centimetrų dydžio miniatiūros.

Kūrybinė laisvė ir drąsa
Menotyrininkė Michalina Adomavičienė:
- Šioje parodoje atsiskleidžia pati tapytojos Vitos Žabarauskaitės dvasia, jos vidinis grožis.
Man labai didelį įspūdį visada darė ir dabar daro jos kūrybinė laisvė, jos drąsa taip valdyti spalvas. Tai mano baltas pavydas kalba – nepaprastai nuostabūs tie spalvų deriniai.
Parodoje išties jaučiamas nepaprastai stiprus ryšys su mūsų etnokultūra – tai sakau labai atsakingai, nes daug metų esu susijusi su tautodaile.
Dar vienas ypač vertingas šios parodos, o ir pačios tapytojos bruožas – visa tai, ką tapytoja pamato, suvokia, pajaučia, išstudijuoja etnokultūroje, virsta kita kokybe. Ir tas virsmas vyksta taip natūraliai, taip gaivališkai, kad niekur nėra pažodinio etnokultūros simbolių pateikimo.
Viskas šiuose darbuose išreikšta per turtingą, dvasingą spalvų ritmą. O figūrų, spalvų, dermių ritmas Vitos Žabarauskaitės kūryboje yra itin svarbus.
Jei pavyzdžiui, atskirtume kompoziciją su žymiąja pora, tai kituose pamatytume, sakytumei, kuklių motyvų – vaikelių, obuoliukų... Ir jie taip perpinti, kad mes net nematome, ar čia obuolys yra svarbesnis, ar vaikelis.
O kokie Vitos žirgai! Raudoni, geltoni ir mėlyni. Ir jie taip skraido.
Žodžiu – fantastika! O fantazijos šiai tapytojai niekada netrūko ir nemanau, kad pritrūks.