Iki šiol G. Šiukščius mąsto, kas būtų, jei jis būtų pasilikęs Vilniuje ir neatvažiavęs į Šiaulius. „Iki šiol aš sau užduodu šį klausimą ir negaliu tiksliai į jį atsakyti. Kartais atrodo, kad galbūt reikėjo pasilikti Vilniuje. Jei jau taip lėmė likimas – tebūnie. Čia būdamas įdėjau labai daug darbo ir šis darbas puikiai pateisina šį mano atvykimą“, – sako menininkas.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
Monika SKISTENYTĖ
„Menininkas turi dirbti kūnui, kad siela galėtų tobulėti“, – tokia mintimi vadovaujasi Šiaulių universiteto Dizaino katedros vedėjas Giedrius Šiukščius. Apkeliavęs ne vieną Lietuvos miestą ir pagaliau įsitvirtinęs Šiauliuose, menininkas bando rasti paaiškinimą, kodėl kūrėjai spiečiasi Vilniuje, o savo miestus ir miestelius apleidžia.
Likimas lėmė atsirasti Šiauliuose
„Mano atsiradimą Šiauliuose sąlygojo ilgas kelias“, – sako G. Šiukščius, kuris gimė, kaip jis pats sako, gražiame Veprių miestelyje, apsuptame ežeru, pušynais, upeliais, įvairiomis senovinėmis vietomis. „Mano namas buvo ant piliakalnio. Ten praėjo mano vaikystė, tačiau nuo devynerių metų persikėlėme gyventi į Jonavą, kurioje ne tik gyvenau, bet ir mokiausi. Ten baigiau aštuonias klases. Mokiausi toje pat mokykloje, kurioje mokėsi ir Zuokas (Vilniaus meras, aut. past.), tik aš jo nepažinojau, nes jis buvo jaunesnis“, – prisimena menininkas.
G. Šiukščius spėjo pagyventi ir Kaune, ir Anykščiuose, ir Vilniuje, kol surado Šiaulius. Žinoma, menininkui tai nebuvo ilgi ieškojimo metai. Šiauliuose jis atsidūrė gavęs paskyrimą dirbti tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute. G. Šiukščius iki šiol negali atsakyti ar jis laimingas, kad gavo paskyrimą dirbti Šiauliuose. „Iki šiol aš sau užduodu šį klausimą ir negaliu tiksliai į jį atsakyti. Kartais atrodo, kad galbūt reikėjo pasilikti Vilniuje. Jei jau taip lėmė likimas – tebūnie. Kiekvienas žmogus atsiranda ten, kur ir turi atsirasti. Matyt, jei jau aš čia esu, tikriausiai taip ir turėjo būti. Kiekvienas gauna tai, ko nusipelno. Čia būdamas įdėjau labai daug darbo ir šis darbas puikiai pateisina šį mano atvykimą“, – sako menininkas.
Trūksta gamtos grožio
„Tai labai skaudi tema kiekvienam menininkui. Kol kas yra Vilnius ir visa kita Lietuva. Visi tą puikiai matome. Vilnius gyvena visos likusios Lietuvos sąskaita. Labai skaudu tą matyti dirbant Šiauliuose“, – teigia G. Šiukščius.
Pasak jo, nuomonę apie Vilnių ir Šiaulius galima suskirstyti į dvi puses, objektyvius ir subjektyvius veiksnius. „Visuose miestuose, kuriuose aš gyvenau gamta buvo žymiai gražesnė negu Šiauliuose. Gamtos grožio šiame mieste man labai trūksta. Tik atvykęs aš negalėjau suprasti, ko šiame mieste trūksta ir kas yra negerai. Ir tik vėliau supratau, kad čia trūksta upės. Upė yra kaip arterija. Vilnius man daug labiau priimtinas dėl gamtos grožio, ten yra daug inteligentijos. Be to, Vilniuje liko dalis manęs, todėl vis noriu ten grįžti. Žinoma, sostinė man yra nepriimtina dėl vieno pagrindinio dalyko, dėl to, kad ji gyvena visos Lietuvos sąskaita“, – sako G. Šiukščius.
Jis sako, kad yra būtina kuo greičiau decentralizuoti Lietuvą. Menininkai turi priklausyti ne tik Vilniui, bet ir kitiems Lietuvos miestams ir miesteliams. Mažesniuose miestuose reikia kaip įmanoma išlaikyti kuo daugiau kultūros ir inteligentijos. „Visada lengva visiems važiuoti ten, kur yra geriau, tačiau reikia, kad kažkas tą gerovę kurtų ten, kur gyvena. Jeigu visi ims ir išvažiuos į užsienį, tai tos Lietuvos visai nebeliks. Negaliu savęs vadinti dideliu patriotu, tačiau aš visuomet pagalvoju, kad Lietuvoje vistiek turi kažkas pasilikti dirbti“, – mano menininkas.
Miestas į priekį juda per lėtai
Šiauliai ir Vilnius skiriasi ne tik gamta, tačiau ir gyvenimo būdu. Sostinėje gyvenimas verda nuolatiniu greitu ritmu, todėl žmonės turi arba tapti jo dalimi arba keliauti kitur. Šiauliuose gyvenimas lėtesnis. G. Šiukščius save laiko aktyviu ir veikliu žmogumi, todėl greitesnė procesų kaita jam priimtinesnė.
„Aš esu žmogus, kuriam nuolat reikia kažką daryti ir veikti. Gyvendamas Šiauliuose pastebėjau kelis miesto vystymosi etapus. Po nepriklausomybės atgavimo Šiauliai iš uždaro ir pilko tarybinio miestelio labai greitai pradėjo keistis – Šiaulių pedagoginis institutas tapo universitetu, atsirado daugiau kavinių, prekybos centrų, miestas įgavo daugiau spalvų. Tačiau pastaruoju metu, galbūt ir dėl emigracijos, sumenko ne tik miesto vystymąsis, bet ir jo priežiūros bei tvarkymo tempai. Pastebimas bendruomenės susiskaldymas, nepasitikėjimas savivalda, dažnos nihilistinės nuotaikos. Miestui trūksta konsoliduojančios jėgos. Norėtųsi, jog šis etapas kiek galima greičiau baigtųsi. Niekas mums nieko ant lėkštutės neatneš“, – sako menininkas. Pasak jo, žmonės nuolat skundžiasi, kad viskas yra negerai, bet niekas nieko nedaro... „Visada tokių žmonių norisi paklausti, ar jie patys ką nors padarė, kad ta padėtis pasikeistų?“, – stebisi G. Šiukščius.
Augina savus menininkus
Priežastys, kodėl Šiauliai į priekį juda per lėtai, gali būti kelios. Emigruojantys žmonės Šiauliams naudos neatneša. Žinoma, dalis emigruoja ne tik užsienį, tačiau neretai keliasi į Vilnių, kuriame tikisi atrasti save. „Vilniuje yra gerokai per daug meno ir kultūros darbuotojų. Baigę Dailės akademiją studentai pasilieka Vilniuje ir niekur nebevažiuoja. Šiauliuose mums tenka kurti savo kultūrą ir auginti savus menininkus. Žinoma, konkurencija Šiauliuose žymiai mažesnė nei Vilniuje, todėl pasireikšti ir būti pastebėtu yra žymiai lengviau. Aišku, dizaineriui dirbti geriau Vilniuje, nes ten jis turi daugiau užsakymų nei mažesniame mieste. Jei jis daugiau dirbs, tai daugiau ir tobulės. Viskas yra labai susiję“, – sako G. Šiukščius.
