E. Birgėla: „Mano prigimtis yra grafika – ji ir tapyboje jaučiasi, nors naudojamos visiškai kitokios priemonės.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Kai praėjusią savaitę buvo paskelbta, kad Lietuvos aklųjų bibliotekos Šiaulių skyriuje šiaulietis žymus grafikas Edmundas Birgėla atidaro tapybos darbų parodą, ne vienas jo kūrybos gerbėjas perklausė: gal tai korektūros klaida – gal vis dėlto paroda „grafikos“.
Juk E. Birgėla visada deklaravo: „Man grafika jau yra diagnozė gerąja prasme, nes taip išėjo, kad aš nuo dailės mokyklos laikų, kur mes ir skulptūros, ir visų kitų dalykų mokėmės, daugiau linkau į grafiką.“
Tačiau pasirodė, kad iš tiesų grafikas nutarė visus nustebinti ir viešai pristatyti tapybos darbus. Ir tam pasirinko ne kurią iš miesto dailės galerijų, o gan nuošalią Šiaulių aklųjų biblioteką.
- Kodėl parodą nutarėte surengti būtent šioje bibliotekoje?
- Matote, yra tokia sena Šiaulių dailininkų tradicija, kol buvo Eduardas Juchnevičius, rengti „Riparijas“ (man sakė, kad riparija yra urvinė kregždė).
Taigi tos „Riparijos“ - toks draugų suėjimas, per kurį dailininkai rodydavo ir darbus, ir eskizus, ir šiaip šnekėdavo, savo dūšią atverdavo draugams ir kolegoms. Žodžiu, urvinė kregždė parodo savo dūšią, viską, ką turi.
Prieš keletą savaičių Aklųjų bibliotekos Šiaulių skyriuje buvo surengta E. Juchnevičiaus darbų paroda, kuri buvo pavadinta „Riparija“. Vėl pabandyta atgaivinti tą tradiciją.
Kolega Povilas Dobkevičius, kuris šitoje bibliotekoje parodas savotiškai kaip ir kuruoja, man pasiūlė: atgaiviname „Riparijos“ tradicijas, ar nenorėtum ir tu prisijungti.
Kodėl gi ne? Juk „Riparija“ man kaip tik tiko parodyti savo tapybai, kurios niekas nematė. Geriausi draugai matė tik kai kuriuos darbus.
Ir turiu pasakyti, kad ta biblioteka yra nuostabi tradicijų tęsėja. Būtų ji puse kilometro arčiau miesto centro, jos renginiai visai kitą skambesį įgautų, daugiau dėmesio sulauktų.
- Išdavėte savo gyvenimo meilę – grafiką?
- Visiškai neišdaviau grafikos. Aš visą laiką tapydavau ir prieš porą metų kai kuriuos savo tapybos darbus rodžiau metinėje Šiaulių dailininkų parodoje.
Tik dabar nusprendžiau parodyti visus dešimt savo darbų. Jie dideli, parodiniai – kai kurie metriniai, kai kurie daugiau nei metro.
Parodoje pristatomi gal 4-5 metų darbai, nors vienas iš jų yra 2006 metų, o kiti mažiausiai trejais metais už jį jaunesni. Bent prieš tiek metų pradėti jie tada buvo.
Tai aliejinė tapyba su šiek tiek akrilo, kuris man reikalingas faktūrai, reljefiniam elementui.
Bet apie kiekvieną darbą turbūt reikia atskirai šnekėti – nepavyks apibendrinti.
Nors ir pats pastebiu, kad mano tapyboje yra daug grafikos. Tapau ir svajoju: na, dabar plauksiu, kur dūšia neš. O paskui vis tiek žiūriu, kaip plaukiu: išeina konkrečios formos – ar linijos, ar dėmės. Iš tų techninių dalykų susidaro paveikslas.
O spalva man vis tiek yra tik kažkoks intensyvus instrumentas. Juk mano prigimtis yra grafika – ji ir tapyboje jaučiasi, nors naudojamos visiškai kitokios priemonės.
Tačiau pats ėjimas į tai viską apsprendžia, nėra mano darbuose kokios lengvos akvarelės, švelnių tonų, lyrikos - vis tiek dominuoja aštresni motyvai ir temos.
- Ar tapėte kurdamas grafikos darbus, ar buvo laikotarpių, kai tik tapėte?
- Vienu metu ir tapiau, ir linoleumą raižiau. Su grafika man viskas yra aiškiau. Turiu tokią sistemą: susitvarkau medžiagas, kažkokius eskiziukus pasidarau, jie paguli, ir tada, jei užtenka dūšiai užtaiso, pradedu dirbti.
Kita vertus, ar tapyba, ar grafika, vis tiek viskas prasideda nuo piešinio – eskiziuko, kur išsprendžiamos pačios pagrindinės problemos – tema, kompozicija, dydžiai. Paskui, kai eskiziukai paguli, pasižiūri ir, jei reikia, darai korektūrą, išsididini. O jau tada linoleumą raižyti yra smagus malonumas.
Net jei įkvėpimo nėra, tai nors užsidedi liniuotę ir nusibrėži gražų rėmuką. Ir tai reiškia, kad yra veiksmas atliktas.
O su tapyba... Man tai yra kitokia dūšios atgaiva - tereikia galvoje eskizą turėti.
Tapyboje, ko gero, yra daugiau improvizacinių priemonių. Tik tiek, kad man taip nebūna, kad per vieną seansą a la prima nutapiau. Ne, ateini vieną kartą ir patapai, kai išdžiūsta – dar kartą, o po kiek laiko vėl kažką patvarkai.
Tai yra ilgas procesas. Tik tiek, kad kartais neturiu laiko ilgiau užsiimti grafika, tai nusprendžiu: eisiu vieną kraštą tapybos atidirbti. Tikras žodis - „atidirbti“, nes kartais tikrai reikia fizinio darbo potepiukus dėlioti.
- Nuolat dalyvaujate pleneruose. Tai gal tapyba iš ten?
- Dalyvavau ir pernai, ir užpernai. Todėl kai kuriuose tapybos darbuose gal ir užpernykštės klizmografijos momentai akivaizdūs – jie toliau kaip technologiniai dalykai yra naudojami.
Nors, tiesą sakant, nė viename plenere netapiau, bet gal ten padaryti eskiziukai, bendri įspūdžiai tam tikros įtakos man padarė.
- Tai gal pakeitėte gyvenamąją vietą, kad galėtumėte tapyti „iš natūros“?
- O ne, gyvenamosios vietos pakeitimas buvo ilgas procesas - jau prieš penkerius ar daugiau metų galvojau apie tai. Tik dabar taip aplinkybės sutapo, kad ir parodos atidarymas, ir kraustymasis į sodybą vyksta vienu metu.
Ir tuo atsidžiaugti negaliu: sodyba, nors teoriškai yra kaime, praktiškai yra už pusės kilometro nuo jo. Į ją veda tik gruntinis keliukas, už septynių šimtų metrų nuo jos – geležinkelio stotis. Todėl rytą abu su Nika sėdome į traukinuką ir į parodos atidarymą atvažiavome kartu.
Nika – juk medžioklinis šuniukas: vienam likti jam būtų liūdna.
- Rodos, buvote katinų mylėtojas...
- Ir tebesu. Mano katinas Niekšas jau seniai apsigyveno sodyboje. Net anksčiau nei ten buvo pradėti vežti daiktai.
Turiu draugų, kurie domisi ezoterika. Tai jie sako, kad į naujus ar į daug metų negyvenamus namus pirma reikia įleisti katiną, kad juos „apgyventų“.
Ir iš tiesų pastebėjau įdomių dalykų. Pirmą dieną Niekšas ten nejaukiai jautėsi, o kitą dieną jau žiūriu - savo statusą demonstruoti pradėjo: ant sekcijos įsitaisė.
Išvakarėse katinui išpjoviau duryse skylę, tai dabar jis išeina, pareina, išeina, kada panorėjęs, nes pajuto smagumą gyventi gamtoje.
Nors Niekšui beveik dvylika, o Nika šiemet pradėjo aštuntus metus, puikiausiai jiedu sugyvena. Statusas šiaip ar taip aukščiausias yra mano, o vietos tiek daug, kad nėra ko jiems peštis.
Kai mes su Nika sodyboje pradėjome nakvoti, katinas šuniuko nebuvo matęs jau daug laiko – daugiau negu savaitę. Bet miegojome visi trise: aš, Nika ir Niekšas ant kojų.
Jokių problemų nėra dėl to.
- Civilizacijos nepasiilgstate?
- Kol kas ne. Be to, šią žiemą turėjau kaip ir treniruotę: mudu su Nika išvažiavome į Nidą keturiems žiemos mėnesiams.
Ten reikėdavo mudviem ir buržuikę pasikurti, ir kitokius dalykus daryti. Nidoje Nika galop suprato, kad yra medžioklinis šuo: ir stirnas vaikėsi, ir briedžius bandė pasivyti. O dienos metu gaudė antis, nes neturėjo jokios baimės žiemos metu lįsti į ledinę jūrą.
Per tuos keturis mėnesius aš padariau visą aplanką eskiziukų, kurių kiekvienas turi būti padarytas. Dabar belieka rasti laiko tam, nes sodyboje nusimato ir remontai, ir kuopimas, ir valymas, ir įrangos statymas. Tačiau ateis laikas, kai nusistovės vanduo, kūrybai.
Dabar pagrindinė mano problema - susistyguoti buitį, nors turiu tiek sumanymų, kad, rodos, tik imk ir daryk. Belieka tik nuspręsti – nuo ko pradėti ir kiek tam skirti laiko bei energijos.
- Tarp kitko, katinas Niekšas jūsų grafikos darbuose jau įamžintas. O šuo?
- Nika pradėta įamžinti - yra procese. Vienas darbas pradėtas raižyti ir nebaigtas. Ir dar yra keli darbai, kuriuose ji egzistuoja kaip personažas.
- Vadinasi, sodyboje turite gerą kompaniją kūrybai?
- O kaipgi? Reikia tik spjauti ir triskart pabelsti į medį, kad pavyktų viską, ką esu sugalvojęs, įgyvendinti.

Aklųjų bibliotekos Šiaulių skyriuje eksponuojami E. Birgėlos tapybos darbai.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.