Tarptautinio meno festivalio „Anima Mundi“ koordinatorė Z. Vilutytė: „Net jei Lietuvoje tokio festivalio niekam nereikės, organizuosime kažkur kitur. Tam rasime galimybių, nes vis tiek jau yra padarytas didžiulis darbas ir prarasti draugų negalima. Tai yra per daug brangu visomis prasmėmis.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Daug kam birželio mėnesį Pakruojo dvare vykęs tarptautinis meno festivalis „Anima Mundi“ buvo didžiausias netikėtumas. Nors apie festivalį informacijos lyg ir buvo nedaug, į jį atvyko menininkai iš Indonezijos, Irano, Indijos, Prancūzijos, Ispanijos, Danijos, Argentinos, Gruzijos, JAV, Lietuvos ir kt.
„Anima Mundi“ buvo išskirtinis festivalis – jo metu vyko ne tik pleneras, bet ir konferencijos, meistriškumo pamokos, performansas. Čia tik atvykus tarptautinio žiuri buvo apdovanotas menininkas iš Danijos Michael Sasserson, Indonezijos atstovas Debronzes, o pagrindinį prizą pelnė Irano menininkė Elmira Shokr Pour. Čia Indijos teatro „Lokadharmi“ režisierius Chandradasan pristatė spektaklį, sukurtą su tarptautine menininkų grupe...
Šis kelias dienas vykęs renginys tapo tikru įvykiu Pakruojo kultūriniame gyvenime ir kartu įvykiu į jį atvykusiems įvairiataučiams menininkams.
Nors ir dabar, kai įspūdžiai, kaip sakoma, jau kiek „susigulėjo“, vis dar sunku patikėti, kad šį festivalį faktiškai organizavo tik viena šiaulietė menininkė, holistinio judėjimo teatro „S“ vadovė Zita Vilutytė, padedama tik vienos Pakruojo rajono savivaldybės:
- „Anima Mundi“ lietuviškai reiškia „pasaulio dvasia“. O organizuoti šį tarptautinį festivalį, manau, reikėjo dėl to, kad dabar ir menas yra toks išskaidytas, kad jame tiek daug abstrakcijos ir tiek daug neaiškumo. Norėjosi pasėti nors mažą grūdą, kuris išaugtų ir sujungtų žmones.
Ir iš tikrųjų tai įvyko festivalyje - mes taip visi susijungėme, kad net nebegalėjome išsiskirti.
- Kaip jums pavyko organizuoti tokį įspūdingą tarptautinį festivalį, kuriame dalyvavo menininkai iš 14 šalių?
- Metus dirbau, kad šis festivalis įvyktų. Tiesiog pradėjau organizuoti festivalį ir paskleidžiau informaciją internete. Tam aš neturėjau nei lėšų, nei palaikymo – nebuvo absoliučiai nieko.
Tie įvairių šalių menininkai, kurie susidomėjo festivaliu „Anima Mundi“, pradėjo siųsti paraiškas, kurias vertino tarptautinė komisija, beje, sudaryta irgi „internetiniu“ būdu, ir iš visų atrinko tik nedidelę dalį.
Iki tol aš su niekuo nebuvau pažįstama – nei su menininkais, nei su vertinimo komisijos nariais. Tiesiog internetu ieškojau žmonių, kurie galėtų tapti žiuri, bendravau su jais, klausiau patarimų, labai daug konsultavausi.
Pavyzdžiui, net vertinimo kriterijus surašyti man buvo naujiena, nes tokio dalyko iki tol nebuvau dariusi. Todėl daug konsultavausi su rimtais meno ekspertais iš įvairių šalių ir man jie labai padėjo - už tai esu jiems labai dėkinga.
Turiu pasakyti, kad ir pati labai daug ko išmokau, nes kai darai naujus dalykus, prasideda kažkoks augimas.
Štai taip buvo sudaryta ir vertinimo komisija iš keturių kontinentų. Nežinau, bet man atrodo, kad Lietuvoje tokių dalykų nėra buvę.
- O kas festivalį finansavo?
- Projektą festivaliui parašiau, bet niekas mūsų nefinansavo. Todėl „Anima Mundi“ festivalį pavyko surengti tik todėl, kad patys menininkai labai norėjo šio renginio. Jie patys ieškojo finansavimo savo šalyse, kad galėtų atvažiuoti, o atvažiavę gyveno iš savo lėšų.
Pavyzdžiui, festivaliu labai susidomėjo Indonezijos nacionalinė galerija ir patys menininkai ten taip viską užjudino beieškodami pagalbos, kad galerijos atstovai vis dėlto galėjo atvykti. O atvykę jie labai gerai įvertino festivalį ir pareiškė norintys toliau bendradarbiauti.
Gaila tik, kad nors buvo informuotos atitinkamos institucijos sostinėje, bet niekas į tai neatsiliepė.
O juk Nacionalinės galerijos atstovų atvykimas reiškė, kad jie pasiruošę plėtoti santykius.
Tačiau mes vis dėlto susitarėme bendradarbiauti, nes yra visokių kitų projektų.
Taigi festivaliui negavome absoliučiai jokio finansavimo, tik Pakruojo rajono savivaldybė padėjo dėl transporto ir t. t.
Bet kai tiek padarai iš visos širdies, nebegali sustoti. Nors turbūt bepročiu reikia būti, kad tai darytum.
Tačiau juk festivalis įvyko – dalyvavo jame per dvidešimt menininkų iš keturiolikos šalių ir mes visi intensyviai dirbome kiekvieną dieną nuo 10 ryto iki vidurnakčio. Juk vyko pleneras, konferencija, diskusijos, „workshopai“. Tiesiog buvo darbas, darbas, darbas. Nebuvo nė minutės pasėdėti ir žiūrėti į debesis.
Ir rezultatas, manau, geras. Festivalio menininkai po savo darbą padovanojo Pakruojo savivaldybės muziejui. Juk laikas eina, viskas keičiasi, o jei niekas tokių dalykų nekaupia, tai viskas ir prapuola. Todėl mes norėjome, kad kažkoks gabaliukas tos festivalio istorijos, to meno liktų būtent Pakruojyje. Toks mūsų indėlis į to mažo miestelio meninį gyvenimą.
Be to, subūrėme festivalyje labai daug žmonių: jie tiesiog prisijungė ir nuo pat ryto dirbdavo kartu su mumis.
Svarbiausia - buvo užmegzti ryšiai, todėl aš tikiuosi, kad mes ir toliau bendradarbiausime.
- Tai reikia suprasti, kad organizuosite antrąjį festivalį „Anima Mundi“?
- Dabar, manau, nėra kito kelio – reikės vėl organizuoti. Nes jei neisime toliau, nebėra prasmės nieko daryti.
Manau, kad dabar atsiras žmonių, kurie mums padės. Nors, galima sakyti, šį pirmąjį festivalį organizavau aš viena, dabar jau yra žmonių, kurie nori būti komandoje.
Net jei Lietuvoje tokio festivalio niekam nereikės, organizuosime kažkur kitur. Tam rasime galimybių, nes vis tiek jau yra padarytas didžiulis darbas ir prarasti draugų negalima. Tai yra per daug brangu visomis prasmėmis.
Bet dabar nuotaikos yra geros, nes jei festivalis nebūtų pasisekęs, dalis jo dalyvių nebūtų likę ilgesniam laikui ir sutikę organizuoti savo parodas Šiauliuose.
Ir išties iš Irano į tarptautinį festivalį „Anima Mundi“ atvykusi menininkė E. Shokr Pour Šiaulių kultūros centro fojė surengė tapybos darbų parodą „Mano žydra svajonė“.
Tapytoja, stiklo menininkė, keramikė, trijų knygų apie moteris, straipsnių meno leidiniams autorė E. Shokr Pour:
„Sužinojau apie festivalį „Anima Mundi“ iš draugės, gyvenančios Vilniuje. Išsiunčiau paraišką ir buvau pakviesta atvykti.
Aš dažnai keliauju, dalyvauju grupinėse parodose, festivaliuose, kurie vyksta įvairiose šalyse.
Tačiau turiu prisipažinti, kad būtent čia vykęs festivalis labai daug ką pakeitė mano gyvenime ir kūryboje. Jaučiu, kad į mano kūrybą ateina nauji dalykai, naujos spalvos, naujos temos.
Esu laiminga, kad susipažinau su menininkais iš kitų šalių: jie visi tokie skirtingi, visi kuriantys skirtingomis technikomis.
Daugelio iš tų dalykų kituose festivaliuose, kuriuose man teko anksčiau dalyvauti, aš nebuvau nė mačiusi. Būtent dėl tų įvairių stilių ir žmonių kombinacijos išmokau daug naujo.
Man labai įstrigo atmintin tai, kai festivalio metu vedžiau „workshopą“ - tapiau gamtoje ir rodžiau, kaip tai daryti skambant mano šalies muzikai. Iš pradžių labai jaudinausi, ar žmonės pajus tą muziką, tą dainą, kur buvo sakoma: pasijuskime paukščiais ir apjuoskime visą žemę. Bet kol tapiau susirinkusieji, nors teksto nesuprato, pradėjo šokti, judėti pagal ritmą. Tiesiog fantastika! Apskritai festivalyje žmonės labai domėjosi mano kūryba.
Todėl su malonumu sutikau surengti čia savo tapybos darbų – atsivežtų ir Pakruojo dvare sukurtų - parodą. Paveiksluose daug mėlynakių moterų, kaip mano močiutė, portretų, o mėlyna ir žalia spalvos man yra labai svarbios, nes jose nėra liūdesio ar skausmo. Tai svajonių, troškimų, ramybės ir tikėjimo spalvos.“
Dailininkas Alex Lomadze iš Gruzijos:
„Aš pirmą kartą Lietuvoje. Man čia labai patiko ir manau, kad šis puikus festivalis turi ateitį. Nemanau, kad kas nors kitas nei Z. Vilutytė gali surengti tokį grandiozinį renginį įvairių šalių menininkams.
Gaila, kad aš negalėjau festivalyje parodyti, kaip dirbu, nes naudoju autorinę techniką – tapau iš akmens padarytais dažais, kuriuos pasigaminti sudėtinga. Gaila, kad čia neturėjau galimybių dirbti šia technika, tam reikalingos įvairios priemonės. Tačiau festivalyje „Anima Mundi“ buvo tiek įdomių žmonių ir užsiėmimų, kad gailėtis ir neverta.“
A. Lomadze: „Manau, kad šis puikus festivalis turi ateitį.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
E. Shokr Pour: „Festivalis labai daug ką pakeitė mano gyvenime ir kūryboje. Jaučiu, kad į mano kūrybą ateina nauji dalykai, naujos spalvos, naujos temos.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
Menininkės iš Irano E. Shokr Pour darbuose, kurie eksponuojami Kultūros centre, – mėlynakės moterys ir daug žydros spalvos.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
