A. Vaitkevičienė sako, kad meno terapija gali būti priemonė, kuri padeda žmogui atsiverti, suprasti savo veiksmus.
Linos ABROMAVIČIENĖS nuotr.
Lina ABROMAVIČIENĖ
Meno terapija - sistemingas, tikslingai organizuotas procesas, kuriame meno terapeutas dalyvaujančius asmenis skatina ką nors kurti, imtis meninės kūrybos. Meno asociacijos narė, Šiaulių universiteto dėstytoja Asta Vaitkevičienė sako, kad meno terapijos taikymas sulaikytiesiems gali padėti atsikratyti streso, išspręsti psichologines problemas, pakeisti mąstymą, įteigti jam vertybes.
- Kokia meno terapijos nauda izoliuotiems nuo pasaulio žmonėms?
- Šiaulių tardymo izoliatoriuje meno terapija visų pirma yra taikoma, kad kalintys būtų kuo nors užimti. Apie daugelį procesinių dalykų net negaliu pasakoti. Viskas lieka už tų sienų, už kurių vyko terapija, kalbėjome su tais žmonėmis.
Izoliuota institucija turi savo antspaudą. Turi įtakos ir žmogaus nusikaltimas, kurį padarė. Kaip jis elgiasi, ką galvoja. Šiaulių tardymo izoliatoriuje žmonės būna dar nenuteisti, jie dar tikisi išteisinimo. Izoliuotiems žmonėms meno terapijos pagrindinė nauda – užimtumas, bendravimas ir atsipalaidavimas.
- Kaip nuteistieji vertina meno terapijos taikymą?
- Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra siūloma pačių įvairiausių veiklų: sporto, dailės terapijos, kitokių kūrybinių užsiėmimų. Nesvarbu, kad žmonės yra sulaikyti. Jie ateina į užsiėmimus savo noru. Jie turi teisę pasirinkti, ar nori dalyvauti toje veikloje, ar nenori.
- Ar meno terapija gali žmogų auklėti?
- Gali. Tačiau tai pasiekiama palaipsniui. Refleksija apie kūrinį turi ir auklėjimo bruožų. Turiu vilties, kad visi žmonės dailės terapijos dalyvavimo metu suvokia savo piešinį kaip ženklą. Mano pačios vieno piešinio reikšmė išsišifravo tik po penkerių metų. Simboliai, kurie pateikiami piešinyje, yra kuriami paties žmogaus. Jei apie tai yra mąstoma, galvojama, dirbama su medžiaga, kurią gaunama, galima atskleisti daugelį žmogaus paslapčių, skaudžių gyvenimo momentų.
- Ar dailės terapija gali padėti atskleisti užšifruotus gyvenimo momentus?
- Dailės terapija atskleidžia tai, kas tam žmogui jau yra įvykę. Sunkiausia šifruoti skaudžius išgyvenimus, kurių pats žmogus nesuvokia. Vienas iš panašių atvejų, kai kalėjime sėdėjo vyras, kuris pasiaukojo dėl savo tėvo. Nors kalbėdamas jis reiškia pyktį tėvui, pats žmogus nesuvokė, jog iš tikrųjų padarė didžiulę paslaugą – pasiaukojo dėl jo. Žmogus jausmų maišatyje sunkiai suvokia situaciją. Meno terapijos metu galima pateikti įžvalgas apie esamą situaciją, tačiau reikia tai daryti labai atsargiai. Ne visi yra pasiruošę išgirsti tiesą. Jei meno terapijos metu išaiškiname kokį skaudų įvykį nepasiruošusiam priimti informaciją žmogui, bet kokie aiškinimai neteks prasmės ir gali pridaryti net ir žalos.
- Ar vien piešinio pakanka gyvenimiškajai tragedijai užfiksuoti?
- Vien priešinio neužtenka. Per santykį su žmogumi galima susieti žinomą informaciją su matomu vaizdu. Klausantis pasakojimų yra patiriamas taip pat savotiškas išgyvenimas. Piešdami piešinį mes kiekvienas piešiame skirtingai. Turime savitą stilių. Tačiau piešinys priklauso ir nuo intelektinės raidos. Tie, kurie turi sutrikusį intelektą, dažniau piešia paprastesnius, daugiau schematiškus piešinius. Jų formos nėra iškristalizuotos, o tuo pačiu reiškiama mintis yra kiek užslėpta. Tačiau svarbiausia yra ne estetiška forma, o pats vaizdas. Tą patį turinį galima perteikti įvairiai. Kartais piešinys pasako ir piešinio raidą. Yra suaugusiųjų, kurie piešia labai paprastai kaip vaikai. Piešinio raidą stebint pastebima, jog paauglystėje nustojus domėtis piešimu sustoja ir piešinio raida. Jis piešia taip pat, kaip piešė paauglystėje. Savo meniškus gebėjimus reikia tobulinti. Tačiau meno terapijos užsiėmimams nebūtina mokėti piešti, jei norima tik atsipalaiduoti ir nevaržomai lieti savo jausmus piešiant.
