Kompozitorius Alexei Tolpygo: „Nusprendžiau tai daliai žmonių, kurie nėra iš viso girdėję klasikinio requiem, bet domisi alternatyvia muzika, pateikti savąjį šio kūrinio variantą.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Šio penktadienio vakare Chaimo Frenkelio vilos parke pasauline Alexei Tolpygo „Rockquiem“, dedikuota 1863 metų sukilimui, premjera baigiasi X tarptautinis Tytuvėnų vasaros festivalis ir prasideda „Šiaulių naktys 2/777“ renginiai.
„Rockquiem“ – išskirtinis kūrinys, kurį atliks roko grupė „BIX“, valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ (meno vadovas Tomas Ambrozaitis), solistai Lina Dambrauskaitė (sopranas), Algirdas Bagdonavičius (kontratenoras) Romas Lukošius (klavišiniai), Alexei Tolpygo (elektrinis smuikas), o jam diriguos nepamainomas Tytuvėnų vasaros festivalio meno vadovas Robertas Šervenikas.
R. Šervenikas „Rockquiem“ vadina iššūkiu ne tik Šiaulių publikai, bet ir atlikėjams, nes čia klasikinė muzika pinsis su roku, daugiau kaip tūkstančio metų senumo tekstas bus palydimas elektroninės muzikos akordų.
Tačiau plačiau apie tai pasakoja pirmadienį į Šiaulius iš Portugalijos atvykęs „Rockquiem“ autorius Alexei Tolpygo – smuikininkas ir kompozitorius:
- Maždaug prieš metus sužinojau, kad Lietuvoje 2013-aisiais bus minimas 1863 metų sukilimo 150-metis.
Apie sukilimą tada aš nieko nežinojau, todėl pradėjau domėtis internete, vikipedijose, kas tai.
Išsiaiškinau labai įdomių faktų. Pavyzdžiui, kad tarp ištremtų tūkstančių lenkų ir lietuvių palikuonių yra kompozitorius Dmitrijus Šostakovičius ir dar daug kitų žymių žmonių.
Paaiškėjo ir tai, kad Rusijoje šis sukilimas vertinamas labai negatyviai, todėl pradėjau dar atkakliau juo domėtis. Kadangi, mano nuomone, kiekviena tauta turi gyventi laisvai, atskirai nuo kitos tautos, tai man leido padaryti išvadą, kad 1863 metų sukilimas buvo herojiška Lietuvos ir Lenkijos epopėja ir Rusijos gėda.
Mano nuomonė apie Rusijos politiką labai skiriasi nuo toje šalyje priimto požiūrio. Ten irgi yra žmonių, kurie mano kitaip. Štai prieš porą dienų buvo minimas 45-metis, kai į Prahą buvo nusiųsti sovietiniai tankai, tai Raudonojoje aikštėje vienuolika žmonių laikė tokius pat plakatus, kaip ir 1968 metais, – „Už mūsų ir jūsų laisvę“. Prieš 45 metus tokius plakatus nešusius disidentus areštavo ir nugrūdo į beprotnamį. Ir užvakar tuos vienuolika irgi areštavo, nors, tiesa, greitai paleido – Rusijoje dabar šiek tiek geresnė situacija, bet man atrodo, kad ji kasdien vis dėlto tik blogėja.
Tad savo senam pažįstamam dirigentui Robertui Šervenikui prieš metus ir pasakiau, kad turiu kaip tik šioms metinėms tinkantį kūrinį „Rockquiem“ – neįprastą, alternatyvios muzikos stiliaus. R. Šervenikas iš pradžių abejojo, o po mėnesio paskambinęs pasakė, kad yra toks Tytuvėnų vasaros festivalis, kur šį kūrinį galėtume atlikti.
Taigi, apie Tytuvėnų festivalį iki tol aš nieko nežinojau, nes jau 20 metų gyvenu Portugalijoje.
- Kodėl sukūrėte būtent „Rockquiem“?
- Aš esu ketvirtos kartos profesionalus klasikinės muzikos atstovas: mano motina – D. Oistracho mokinė, tėvas – žinomas altistas, senelis pianistas grojo su D. Oistrachu, D. Rostropovičiumi. Tačiau šeimoje aš visada buvau balta varna, nes visada mėgau intelektualų roką. Ne, ne kokį paprastą „metalą“ – mano aistra yra progresyvus britų rokas: grupės „Emerson, Lake and Palmer“, „Genesis“, „King Crimson“, „Pink Floyd“, „Yes“.
Manau, tai buvo roko viršūnė, nes paskui viskas apaugo komercija, todėl dabar ir turime Ledi Gaga ir t. t. Ir tokios muzikos praktiškai jau nebėra, nors yra labai daug žmonių, kurie tą progresyvųjį roką mėgsta. Tai galiu sakyti todėl, kad į Portugaliją atvažiavus grupei „Yes“ į koncertus plūdo minios. Auditorija tokiam rokui yra, tik nėra nieko nauja.
O tuo pačiu metu šiuolaikinė muzika (mano nuomonė įžūli, bet aš, 25 metus grodamas orkestruose, kvartete, esu daug jos atlikęs) yra kaip uždarame rate, tokiame pat, kaip M. Žvaneckis sakė apie mėsos kombinatą: ką pagamina, tą patys suvartoja.
Žinau juk, kiek žmonių ateina į tokius šiuolaikinės muzikos koncertus – na, penkiolika, na dvidešimt... Bet jei grojame S. Prokofjevo, S. Rachmaninovo, G. Malerio kūrinius, kurie nors yra sudėtingi, bet kuriuos normali žmogaus ausis normaliai priima, susirenka pilnutėlės salės.
Kodėl? O todėl, kad toje muzikoje yra tam tikra pusiausvyra tarp intelekto ir sielos, ko, mano nuomone, šiuolaikinėje klasikinėje muzikoje su itin retomis išimtimis trūksta.
O popkultūroje įvyko visiška devalvacija – kompanijos nenori pirkti jokių eksperimentinių kūrinių, visur skamba tūkstančiai visiškai vienodų dainų.
Todėl ir pabandžiau sukurti „Rockquiem“ iš klasikinės muzikos ir roko – tai, ko būtų malonu klausytis ir kas turėtų prasmę. Bent stengiausi padaryti taip, kad žmonės galėtų mėgautis šia muzika, o ne galvot: tai įdomu, bet...
Be to, man patinka requiem, mišių žanras – juos juk atlieka orkestras, choras, solistai. Aš dievinu Dž. Verdžio, J. Bramso requiem. O štai V. A. Mocarto, nors ir keista, ne taip mėgstu, nes Vienos klasika man, kaip čia pasakius, neįdomi. Aš mėgstu netikėtumus, todėl man įdomus A. Šnitkės requiem, Dž. Pučinio mišios.
Kadangi seniai gyvenu Portugalijoje, kur kalba yra lotynų kilmės, tai ir requiem tekstas man suprantamas ir artimas. Šis tekstas, kuriam daugiau kaip tūkstantis metų, yra labai stiprus ir liteatūriniu, ir kultūriniu aspektu – juk tai krikščionybės dėka Europa yra tokia, kokia yra. Kita vertus, requiem V. A. Mocarto laikais jau buvo ne tik bažnytinis kūrinys.
Taip pat manau, kad visi requiem ir mišios, net jei jie sukurtos XX-XXI amžiuose, vis dėlto yra klasikinė muzika.
Todėl nusprendžiau tai daliai žmonių, kurie nėra iš viso girdėję klasikinio requiem, bet domisi alternatyvia muzika, pateikti savąjį šio kūrinio variantą. Gal tai juos sudomins, gal kažkas iš jų panorės išgirsti kažką daugiau.
Taigi, mano tikslas iš dalies buvo šviečiamasis. Tikiuosi, kad „Rockquiem“ paklausyti ateis jauni žmonės ir tai jiems bus naudinga – kultūros, europinių vertybių, klasikinės muzikos pažinimo prasme.
- O kas ir kaip šiam sudėtingam kūriniui parinko atlikėjus?
- Čia nieko nepažįstu, todėl R. Šervenikas ir Nijolė Saimininkienė šiuos reikalus tvarkė. Tad jau kelias dienas čia repetuojame.
Groju ir aš, nes paprasčiausiai trūksta rankų – klavišiniams skirta partitūra didžiulė. Tad groju klavišiniais ir elektriniu smuiku. Dar norėjau vienoje vietoje pagroti bosine gitara, bet nusprendžiau, kad bus per didelė painiava. Tad, galima sakyti, esu žaidžiantis treneris.
Be to, spėjau apžiūrėti sceną, kur bus atliekamas kūrinys. Labai įdomi Ch. Frenkelio vila. Tik gaila, kad fabriko tik griuvėsiai. Bet jie suteikia papildomą siaubingą apokaliptinį peizažą, kuris kūriniui labai tinka.

Dirigentas ir festivalio meno vadovas Robertas Šervenikas apie atlikėjus:
- Sukviesti atlikėjus „Rockquiem“ nebuvo taip lengva, kaip iš pradžių maniau. Ypač nelengva buvo rasti roko grupę, kurios visi nariai galėtų groti iš natų. Juk šiaip roko muzikantai groja savo kompozicijas iš klausos ir melodijas rašo ne natomis, o funkcijomis, raidėmis, akordais.
O čia roko muzikantams buvo atsiųstos natos. Todėl esu labai patenkintas, kad „BIX“ per savo būgnininką Gintą Gascevičių į pateiktą pasiūlymą labai pozityviai sureagavo ir iššūkį priėmė, nors dėl to BIX'ams teko papildyti grupę kitais profesionaliais muzikantais – ne grupės nariais.
Valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ gerai visiems žinomas. Su choru pradėjome repetuoti dar birželio mėnesį, nes jis daug koncertuoja, be to, choristai ir atostogavo.
Šis kūrinys „Polifonijai“ – irgi iššūkis, net daug iššūkių. Juk jiems teks dainuoti į mikrofonus, šalia bus roko grupė, bus visai kitokie tembrai, kitokie garsai. Tai tokiam kameriniam chorui yra pakankamai svetimas dalykas, nors requiem jis ne kartą yra atlikęs. Juk tai krikščioniška muzika, kuria „Polifonija“ gyvena. Tik dabar ji yra netikėtu rakursu.
Kadangi ko gero pažįstu visus Lietuvos solistus, pakviečiau solo partijoms tuos, kurie tokia muzika įdomi, kurie turi pakankamai profesionalumo ir entuziazmo.
Gaila tik viena – kad darbo visi įdedame daug, o „Rockquiem“ skambės tik vieną kartą. Nors jei kūrinys bus publikai įdomus, gal jį bus galima pakartoti čia ar kitur.
Juk visada yra rizika, kai pristatoma premjera, kai kūrinio autorius Lietuvoje nežinomas. Todėl stengiamės viską padaryti kuo aukštesnio lygio, kuo profesionaliau, kad visi su malonumu maudytųsi toje muzikoje, kad ne tik publika, bet ir atlikėjai šiek tiek atsitrauktų nuo natų ir pajustų visą ritmikos, harmonijos grožį.

Tarptautinio Tytuvėnų vasaros festivalio meno vadovas dirigentas Robertas Šervenikas: „Gaila tik viena – kad darbo visi įdedame daug, o „Rockquiem“ skambės tik vieną kartą.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.