Buvęs „Šiaulių naujienų“ žurnalistas V. Jončas teigė, kad dirbdamas čia jis turėjo visišką laisvę pasireikšti.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Jolanta GRUBLIAUSKAITĖ
„Šiaulių naujienos“ – tai darbovietė, kurioje dirbau ilgiausią laikotarpį savo gyvenime“, – pradėdamas pokalbį sako Šiaulių apygardos teismo pirmininko padėjėjas ryšiams su visuomene Vytautas Jončas. Suviliotas didelio atlyginimo buvęs „Šiaulių naujienų“ žurnalistas straipsnius įvairiausiomis temomis gvildeno daugiau nei dešimtmetį (1992-2002 m.), per kurį spėjo pasikeisti net keturi laikraščio redaktoriai. Žurnalistinis gyvenimas taip įsupo V. Jončą, kad pastarasis suprato, jog milžiniškas darbo krūvis atima galimybę pakankamai laiko skirti savo šeimai. Bet apie viską nuo pradžių...
– Kaip įsidarbinote „Šiaulių naujienose“? Ar jau turėjote žurnalistinės patirties?
– Žurnalistinės patirties aš jau turėjau. Iki tol buvau dirbęs keliuose rajono ir miesto laikraščiuose Karaliaučiuje. Po Sovietų žlugimo pusantrų metų dirbau Trakuose trijų kalbų laikraštyje „Trakų Galvė“. Tada likimas mane atvedė į Šiaulius ir aš per daug nesidairiau, nes neturėjau informacijos apie spaudos terpę šiame mieste, ir įsidarbinau laikraštyje „Šiaulių kraštas“. Dėl tam tikrų asmeninių priežasčių ir nuomonių nesutarimo kai kuriais klausimais su vadovaujančiais asmenimis aš perėjau dirbti į telegramų agentūrą ELTA. Jiems šis laikotarpis buvo sunkus – kad ir kiek prirašydavai tekstų, galimybės gauti didesnį atlyginimą nebuvo.
Po metų aš sulaukiau amžiną atilsį „Šiaulių naujienų“ redaktoriaus Sigito Blėdos kvietimo prisijungti prie šio laikraščio. Dabar priežastys, dėl kurių ne kartą buvau atsisakęs dirbti „Šiaulių naujienose“, man atrodo juokingos. Aš buvau kai kuriems asmenims prižadėjęs, kad į konkurentų laikraštį dirbti neisiu. Jaunystė... Bet kai man pirštu parodė, kokius atlyginimus darbuotojai gauna „Šiaulių naujienose“, aš nedvejodamas atsidūriau ten.
Pamenu, kai gavau pirmąjį atlyginimą, leidau sau nusipirkti šokoladuką „Snickers“, kas tais laikais buvo kažkas „tokio“. Kai grįžau namo, mano žmona paklausė: „Negali būti, kad tai atlyginimas. Iš kur tu gavai pinigų?“ Pasakiau, kad uždirbau ir uždirbsiu dar daugiau. Prieš devyniolika metų gauti maždaug pusantro tūkstančio litų į rankas... Tai buvo sunkiai protu suvokiama.
– Kokia buvo redakcija?
– Kai tik atėjau į „Šiaulių naujienas“, čia jau dirbo nuolatinis apie 30 žmonių kolektyvas. Aš manyčiau, kad laikraštis tada pirmavo mieste, nes darbuotojų potencialas buvo milžiniškas. Nors kolektyvas buvo pakankamai jaunas, bet turintis patirties ir energijos. Visi šie dalykai duodavo rezultatus. Laikraštis tada galbūt nebuvo pirmaujantis tik technologijų prasme. Buvo keli kompiuteriai, tačiau žurnalistams tekstus tekdavo rašyti ranka. Parašę nešdavome juos tekstų surinkėjai. Tai buvo stipri darbuotoja, kuri sugebėjo rinkti tekstus vadinamąja akląja sistema. Būdavo tokie maketų brėžiniai, ant kurių sudėdavo spausdintus kompiuteriu rinktus tekstus, išryškintas nuotraukas ir nešdavo į spaustuvę. Galiu pasakyti, kad techninių klaidų pasitaikydavo retai. Galbūt todėl, kad turėjome specialų darbuotoją, kuris eidavo į spaustuvę ir tikrindavo, ar atspausdintame laikraštyje nėra jokių nesklandumų. Beje, redakcijoje, trečiame ar ketvirtame aukšte, mes turėjome savo fotolaboratoriją, kurioje ryškindavo nuotraukas. Tuo metu tai buvo tikrai pakankamai gera technika, dirbo patyręs fotografas.
– Kokia buvo Jūsų pradžia?
– Pradžia buvo tikrai įdomi. Dirbdamas telegramų agentūroje ELTA buvau išugdytas rašyti labai trumpai. Jų paskirtis tokia, kad reikia informuoti greitai, trumpai ir aiškiai. O man pačiam labiau patikdavo žurnalistiniai tyrimai, mėgdavau išeiti iš paprasto pranešimo ribų, pažvelgti giliau, norėjosi detalių, pamatuotos kritikos ir rezultato po tos kritikos. Kadangi turėjome visišką laisvę, aš galėdavau rašyti ilgesnius nei iki tol tekstus. Maža to, ir mokėjimo sistema buvo tokia, kad skatino rašyti plačiau. Kad niekas nepagalvotų, jog buvo mokama ne už kokybę, o kiekybę, skubu pridurti, kad mūsų redaktoriai buvo protingi ir jeigu pamatydavo, kad kažkas užsiima „eilučių gaminimu“, nepraleisdavo pro akis. Juk visada išbraukti lengviau nei sukurti.
Jeigu kalbant apie temas, tai su jomis niekada neturėjau problemų. Man kažkaip sekdavosi, o gal iš viršaus nulemta, kad naujienas aš sužinodavau pirmasis. Pasakysiu nuoširdžiai – „Šiaulių naujienose“ man niekada niekas nėra pasakęs, kad vienos ar kitos temos rašyti negalima. Ne paslaptis, kad ateidavo žmonės ir kvaršindavo galvą mūsų valdžiai prašydami, kad tam tikra tema nebūtų paviešinama. Kartais tekstų kampai būdavo šiek tiek sušvelninami, kartais straipsniai būdavo užlaikomi ilgiau ar nepatekdavo į vedamąją poziciją, bet visi jie pasirodė. Mano nuomone, žiniasklaida turi būti objektyvi ir žurnalistai turi turėti laisvę. Dėl to laikotarpis, kai čia dirbau, buvo vienas žaviausių mano gyvenime.
– Kokias temas gvildeno laikraštis?
– Temas padiktuodavo gyvenimas mieste. Buvo tam tikrų momentų, kai dominavo politinės temos, balsavimai, nes vis dėlto tai buvo laikotarpis, kai Lietuva susigrąžino laisvę. Kai kurie leidiniai tuo metu, atrodė, stengėsi kitokiais būdais padidinti savo skaitytojų ratą ir perkamumą. Jie žiūrėjo, kad būtų spausdinama kuo daugiau smurto, neigiamų emocijų, neigiamų temų. O „Šiaulių naujienos“ stengėsi išlaikyti ramaus, nešokiruojančio tono veidą. Tos rėkiančios, skandalingos temos nebūdavo dedamos į pirmą puslapį, kriminalai tikrai nedominuodavo. Jie turėdavo savo vietą, jei neklystu, kaip ir dabar, būdavo spausdinami penktame puslapyje. Labais retais atvejais, kai įvykdavo kažkoks sukrečiantis įvykis, jis galėdavo patekti į vedamąją poziciją. Kartais mums, jaunesniems darbuotojams, atrodydavo, kad kai kurie tekstai galėtų atsidurti pirmajame puslapyje, tačiau redaktoriai nenusileisdavo. Aš manau, kad laikraštis leido nekeisti savo drabužio dėl paprastos priežasties – jis visada turėjo savo skaitytoją, kuris buvo kultūringas, ištikimas, ir tas skaitytojas viską, ko jam reikėdavo, vis tiek rasdavo.
– Ar redakcijoje jautėsi konkurencija?
– Kolektyve buvo darnus, nuoširdus ir pagarba vienas kitam paremtas bendravimas. Daugiausia dėmesio mes skirdavome tekstų rašymui. Kiekvienas mūsų, rašydamas straipsnį, galvodavo apie skaitytoją. Norėdavosi parašyti taip, kad skaitytojas tavo straipsnį skaitytų pirmiausia, kad tavo straipsnis būtų pats svarbiausias, įdomiausias ir objektyvus.
Taigi, dėl geriausios laikraščio pozicijos su darbuotojais mes grūmėmės ir keliais, ir alkūnėmis. Net vairuotoju, kuris nuvežtų į reikiamą vietą, nepasidalydavome. Tuo metu redaktoriai visada turėjo tvirtą nuomonę ir tekstus atrinkdavo pagal savo kriterijus, savo susikurtą laikraščio viziją. Labai gerai pamenu, kad šalia redaktoriaus gulėdavo pluoštas rankraščių, kuriuos jis perskaitydavo, pasirašydavo ir padėdavo spausdinti. Tai mano straipsnį jis padėjo į pačią apačią. Aš pasimečiau. Sakau, juk čia tarybos posėdis. Juk visi rašys, tai kaip mes būsime neišspausdinę. Redaktorius tepasakė: „Tegul rašo.“
– Kaip tekstus vertino skaitytojai?
– Mūsų skaitytojai buvo kultūringi ir jie tekstus vertindavo protingai. Bet būdavo net taip, kad žmonės skambindavo į redakciją ir grasindavo teismais. Vis tik dažnai nagrinėdavau teisėtvarkos temas, o čia visada yra blogoji ir geroji pusės. Ta vadinama blogoji pusė paskambindavo ir iškoneveikdavo. Esu sulaukęs net tokių skambučių, kai žmonės piktindavosi dėl to, kad nesuvokdavo savo kaltės: „Kaip jūs, nevykėli, leidote sau rašyti, kad aš smaugiau dešine ranka, jei aš esu kairiarankis.“ Netgi tarp mano dabartinių bendradarbių yra giminaičių, apie kuriuos aš esu parašęs aštriai. Tai jie kartais juokiasi: „Taip, taip, žinome, koks tu geras. Verkė mano mama.“ Bet labai smagu, kad mano aprašyti herojai, netgi tie, kurie istorijose atstovavo blogajai pusei, iki šiol ateina pas mane. Su jais aš bendrauju daugiau nei su buvusiais „Šiaulių naujienų“ darbuotojais. Pamenu, buvo laikotarpis, kad su redakcijos darbuotojais mes susitikinėdavome, bet labai greitai pamatėme, kad nebėra jokių interesų. Galų gale visų gyvenimo tempas buvo ir yra milžiniškas.
– Kaip atrodė eilinė Jūsų darbo diena?
– Ateidavau į redakciją septintą valandą ir rašydavau sportą. Kadangi pats visą gyvenimą sportuoju, tai ryte, kad ir penktą valandą, bėgiodamas susitikdavau su treneriais, susirinkdavau medžiagą ir atėjęs į redakciją parašydavau. Tada imdavausi kriminalinių naujienų. 16 valandą jau turėdavau sugalvojęs kelias temas į priekį ir eidavau kalbinti pašnekovų. Parėjęs namo nuo 20 valandos iki antros valandos nakties aš rašydavau analitinius straipsnius. Ryte jau atnešdavau juos į redakciją. Užpildydavau net keturis laikraščio puslapius – pradedant nuo sporto ir baigiant ekonomika. Ir taip buvo dešimt metų. Neįsivaizduoju, iš kur užteko energijos...
Kadangi dirbau tuo vadinamu „aukso laikotarpiu“, tai piniginiu atžvilgiu gal ir buvo gerai, bet vieną gražią dieną aš pagavau save... Grįžau namo, o mintyse sukasi straipsnis. Tais laikais buvo tokių labai skaudžių temų. Pamenu, vienas pirmųjų rašiau apie tai, kad šiauliečiai prekiaudavo savo gaminiais buvusios Didžiosios Tėvynės platumose ir iš ten buvo parvežami karstuose... Įsivaizduojate, su tokiomis mintimis, pakalbinęs Rusijos prokuratūrą, miliciją, mūsų pareigūnus, nužudytosios artimuosius, aš grįždavau namo... Atsimenu, pareinu ir du mano pametinukai vaikai nori pažaisti su manimi. O žmona sako: „Vaikai, ša, tyliai. Tėtis rašo.“ Aš tada išsigandau ir greitai susivokiau, kad pirmoje vietoje turi būti šeima. Ir ėmiau keisti savo gyvenimo ritmą, nepaisant to, kad tai galėjo atsiliepti ir finansine prasme.
– Pradėjote dirbti teisme. Ar pravertė sukaupta patirtis?
– Žinoma, aš ir dabar dirbu žurnalistinį darbą. Bendrauju su spaudos atstovais, rašau pranešimus. Gyvenimas čia verda. Iš buvusios darbovietės į dabartines pareigas aš atsinešiau „ligą“ – čia pranešimai turi būti konkretūs, trumpi, informatyvūs, o mano tekstuose kartais vis išlenda kokios detalės. Tačiau aš manau, kad iš žurnalisto šito ginklo atimti negalima. Jis turi informuoti visuomenę, kuri nori žinoti detales.
Dar viena savybė, kuri niekur nedingo, kad mano galvoje pačiais netikėčiausiais momentais gimsta eilėraščiai. Ne viename darbo knygos puslapyje jų galima rasti. Tačiau niekada nenugalėsiu savęs ir nerašysiu savo knygos. Man atrodo, kad dabar rašo visi. Tai yra mados reikalas. O aš manau, kad grožinę literatūrą gali rašyti tik genijai.
– Palinkėjimas „Šiaulių naujienoms“
– Manau, kad šiuo metu, kaip didelė dalis mūsų visuomenės, taip ir „Šiaulių naujienos“ yra ieškojimų kelyje. Tai yra labai gerai, nes keičiasi skaitytojas, aplinka, gyvenimas spartėja. Tikiuosi, kad tas ieškojimo kelias išsikristalizuos į „grynuolį“, nes laikraštis tikrai gali didžiuotis ir savo praeitimi, ir savo veidu, todėl norisi, kad tas veidas visada išliktų gražus. Aš linkiu, kad „Šiaulių naujienos“ gyvuotų dar mažiausiai tris kartus ilgiau nei dabar ir visai nesvarbu, ar jos bus popierinės, ar elektroninės. O daugiau sunku ko ir palinkėti, nes „Šiaulių naujienos“ turi savo skaitytoją ir, manau, jis liks ištikimas. Svarbu, kad leidinys būtų toks, kuriame tarp daugybės visuomenėje sklandančių gandų žmonės atrastų tiesą.