Sportininkė sako, kad atvažiavus į Kauną ji iškart pasakė, jog nedirbs nei trenere, nei mokytoja. „Ar minėjau dar, kad Kaune tikrai negyvensiu? Mano tikslas yra 2016 metų olimpiada ir po jos aš norėčiau baigti šį sportą, tačiau nežinau, kaip gyvenimas susiklostys“, - sako S. Pakenytė.
Evaldo ČERNIAUSKO nuotr.

Barbora DEGULYTĖ
Šiaulių dziudo kovotoja Santa Pakenytė ryžtinga ir atkakli sportininkė. Ne vieną kartą tapusi čempione dabar ji šios sporto šakos subtilybių mokosi Kaune, nes aukštų sportinių tikslų siekiančiai sportininkei Šiauliuose buvo per mažai galimybių. „Viskas yra labai sunku. Būna ir ašarų, ir visko. Atrodo, kad viską mesiu ir važiuosiu atgal į Šiaulius, bet po to nusiraminu ir vėl grįžtu prie treniruočių“, - sako S. Pakenytė.

Kaune atsidūrė dėl geresnių perspektyvų
Šiaulių dziudo kovotojos Santos Pakenytės pasiekimai išties įspūdingi: 2012 m. pasaulio dziudo taurėje iškovojo 3-iąją vietą, Europos jaunimo dziudo pirmenybėse užimta 7 vieta, Europos taurėje iškovota 3-ioji vieta, 2013 m. Lietuvos studentų čempionate laimėta 1-oji vieta, SELL studentų žaidynėse iškovotas čempionės titulas.
Kol kas dėl geresnių sportinių sąlygų S. Pakenytė dabar gyvena, studijuoja ir treniruojasi Kaune, tačiau stengiasi kuo dažniau grįžti į Šiaulius pas jos laukiančią šeimą ir draugus, tačiau ne visuomet pavyksta. „Atsikrausčiau į Kauną nuo šių metų balandžio 8-osios dienos. Treneris (S. Kulikauskas, - aut. past.) norėjo, kad kilčiau aukščiau. Šiauliuose tam nebuvo galimybių ir perspektyvų, todėl atkeliavau į Kauną. Dabar mane treniruoja labai geras treneris Petras Vinciūnas, kuris jau spėjo išauginti du olimpiečius. Mano nuomone, mano naujasis dziudo treneris yra vienas geriausių Lietuvoje. Ir technika, ir taktika yra aukščiausio lygio. Tikrai nieko nei pridursi, nei atimsi. Per tuos kelis mėnesius nuo balandžio aš tikrai gerokai patobulėjau“, - sako sportininkė.
S. Pakenytė sako, kad tokie gyvenimo pasikeitimai buvo šioks toks šokas. „Viskas įvyko per porą savaičių. Gaila buvo palikti šeimą, draugus, grupiokus. Negalėjau net pabaigti trečio kurso“, - pasakoja S. Pakenytė.

Pradėjus naują gyvenimo etapą – nemažai ašarų
Sportininkė neslepia, kad atvažiavus į Kauną buvo labai daug ašarų, nes viskas jai buvo labai netikėta. „Tačiau iš tikrųjų visada norėjau pajausti tą studentišką gyvenimą, kuomet gyveni be tėvų ir dar bendrabutyje. Dabar gyvenu LSU (Lietuvos sporto universitetas, - aut. past.) bendrabutyje, bet pastebėjau, kad bendrabutis ne man. Nėra taip, kad aš mėgčiau labai ramiai gyventi, tačiau jei reikia mokytis, aš noriu ramybės ir tylos“, - prisipažįsta sportininkė.
Atvažiavusi į Kauną laisvalaikio S. Pakenytė nebeturi. „Visą laiką užima paskaitos. Jei ryte nebūna paskaitų, tuomet vyksta rytinė treniruotė. Grįžus po paskaitų galiu vos truputį pailsėti ir vėl keliauju į treniruotę, kuri baigiasi apie pusę devynių. Vėliau nieko nebesinori – tik į lovą. Ir taip kiekvieną dieną. Savaitgaliais kartais atsitinka taip, kad grįžtu į Šiaulius, bet tai būna labai retai. Įsivažiuoti į naują ritmą išties yra labai sunku“, - sako sportininkė.

Treniruotės vyksta su vaikinais
Kadangi S. Pakenytė neturi galimybių treniruotis su merginomis, jai tenka dziudo kovos meno mokytis kartu su vaikinais. „Treniruotėse nebūna nė vienos panelės. Naujasis mano treneris treniruoja tik vaikinus. P. Vinciūnas vienintelę mane pasiėmė, nes mato manyje perspektyvą. Tiesą pasakius, labai džiaugiuosi, kad turiu galimybę treniruotis su vaikinais. Vėliau nuvažiavus į varžybas jaučiuosi žymiai stipresnė. Nėra taip, kad vaikinai žiūrėtų į mane kaip į silpną merginą ir mane saugotų. Treniruotės vyksta įprastai, nors kartais ir būna, kad mane šiek tiek pasaugoja. Aišku, viskas yra labai sunku. Būna ir ašarų, ir visko“, - sunkių akimirkų neslepia sportininkė.
Kaip ir kiekvienai merginai, taip ir S. Pakenytei kartais trūksta bendravimo. Jai žymiai smagiau būtų dalyvauti treniruotėje, kurioje treniruotųsi merginos, tačiau taip nėra. Aišku, sportininkė supranta, kad kitaip būti negali, todėl su sunkiu fiziniu ir psichologiniu krūviu susitaiko. „Būna, kad tiek pervargstu, jog ašaros pačios rieda. Būna, kad susinervinu ir puolu į isteriją. Praeina 20 minučių ir nusiraminu“, - sako sportininkė.

Sportininkė – jau rinktinės sąrašuose
S. Pakenytė jau žengė vieną žingsnelį link 2016-aisiais metais Rio de Žaneire vyksiančios olimpiados. Ji jau yra rinktinės kandidatų sąrašuose. „Aišku, kitais metais reikia parodyti nemažai rezultatų. Visam tam reikia labai daug pastangų ir noro. Kol kas sau matau vienintelę konkurentę Lietuvoje. Ji yra kaunietė“, - sako S. Pakenytė.
Sportininkė sako, kad atvažiavus į Kauną ji iškart pasakė, kad nedirbs nei trenere, nei mokytoja. „Ar minėjau dar, kad Kaune tikrai negyvensiu? Mano tikslas yra 2016 metų olimpiada ir po jos aš norėčiau baigti šį sportą, tačiau nežinau, kaip gyvenimas susiklostys“, - šypsosi sportininkė.

S. Pakenytės treneris S. Kulikauskas: „Ji niekur nedingo. Santa baigs mokslus ir grįš“
Šiauliuose S. Pakenytę treniravęs Stanislovas Kulikauskas sako, kad jo treniruojamai sportininkei nebebuvo kitų galimybių. „Ji studijavo Šiaulių universitete, kuriame Santai mokslas buvo mokamas. Nors rektoriaus prašėme, kad atleistų nuo mokesčių, tačiau jis pasakė, kad tam nėra galimybių. O Kaune sąlygos treniruotis yra labai geros. Jai nereikia mokėti už mokslą, be to, gauna stipendiją. Aišku, ji niekur nedingo iš Šiaulių universiteto. Ji studijuoja ir Šiauliuose, ir Kaune. Į varžybas ji važiuoja tai su manimi, tai su naujuoju treneriu. Ji niekur nedingo. Santa baigs mokslus ir grįš. Dabar jos tikslas – Rio de Žaneiro olimpiada. Manau, yra 99 procentų tikimybė, kad ji šioje olimpiadoje dalyvaus“, - užtikrintai savo auklėtine pasitiki S. Kulikauskas.

S. Pakenytės treneris S. Kulikauskas sako, kad sportininkės tikslas – Rio de Žaneiro olimpiada. „Manau, yra 99 procentų tikimybė, kad ji šioje olimpiadoje dalyvaus“, - savo auklėtine tiki S. Kulikauskas.
Evaldo ČERNIAUSKO nuotr.