T. Ambrozaitis Šiaulių valstybiniam kameriniam chorui „Polifonija“ vadovauja nuo 2011 metų.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Lina ABROMAVIČIENĖ
Vienas žinomiausių Lietuvos chorų Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ šiemet mini 40 metų veiklos jubiliejų. Nuolat dalyvaujantis įvairiuose festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje kasmetinio Šiaulių tarptautinio velykinio muzikos festivalio ,,Resurrexit“ rengėjas šiemet pakvies į specialiai jubiliejui paruoštus koncertus. „Polifonijos“ kolektyvas kiekvieną savo veiklos dešimtmetį simboliškai įprasmins keturiais koncertų ciklais, kurie, pasak choro vadovo Tomo Ambrozaičio, nustebins, džiugins ir malonins savo klausytojų širdis ne tik seniai girdėtais kūriniais, bet ir specialiai jubiliejui sukurta kantata „Metų laikai“.
- Kuo „Polifonija“ visos Europos kontekste išsiskiria iš kitų chorų?
- Europoje tokių kolektyvų, kurių turime Lietuvoje, t. y. valstybinių chorų, yra vienetai. Europoje dažniausiai aktyvūs yra operų teatrų, radijo ar filharmonijos chorai. Lietuvoje buvo vienintelis Radijo choras, kuriam vadovavo daug žymių Lietuvos chorvedžių - Lionginas Abarius, Povilas Gylys, o prieš chorą uždarant Alfonsas Vildžiūnas. Šiuo metu Lietuvoje yra 3 valstybiniai chorai – pats didžiausias Kauno valstybinis choras, kitas valstybinis choras „Vilnius“. Mūsų choras pagal žmonių skaičių yra dvynys „Vilniaus“ chorui, nors pačių chorų nedrįstu lyginti. Žinoma, „Vilniaus“ choras turi pranašumą, kad jis yra sostinėje. Valstybinių renginių koncertinis koncentratas ten, todėl „Vilniaus“ choras pritraukia daugiau žiūrovų ir gali sau leisti niekur nevykdamas patekti į didžiąsias Lietuvos scenas. Vilniečių choras visas galimybes turi savo kišenėje, o mums viso to kaskart reikia atkakliai siekti.
- Kaip vertinate choro veiklą, ar tenka konkuruoti?
- „Polifonijai“ vadovauju jau trejus metus. Pirmaisiais mano darbo metais važiavome į Prancūziją, kur vyko tarptautinis festivalis. Jame turėjome solinius pasirodymus ir kartu su jaunimu, simfoniniu orkestru ir dar trimis mišriais chorais dainavome Hektoro Berliozo „Didžiąsias Mišias“. Su kai kuriais saviveiklininkų chorais mūsų darbo negalima sulyginti. Kasdienės repeticijos, galiu drąsiai sakyti, duoda gerų rezultatų. Choras „Polifonija“ dabar yra geros darbingos formos, todėl sulaukia puikių įvertinimų, todėl nereikia konkuruoti.
- Kaip kito choro „Polifonija“ repertuaras?
- Į šį klausimą geriausiai atsakytų choro įkūrėjas Sigitas Vaičiulionis, kuris stebėjo choro augimą. „Polifonija“ atsirado iš senosios muzikos ansamblio. Tada skambėjo renesanso ir baroko epochų kompozitorių kūriniai. 1979 metais chorui buvo suteiktas liaudies kolektyvo vardas ir choras pavadintas „Polifonija“. Nors atskaitos taškas – 1974 metai, todėl šiemet ir švenčiame 40 metų choro jubiliejų. Jau ruošiame jubiliejines programas. Šie metai bus skirti jubiliejiniams renginiams. Klausiate, kaip kito atliekamos muzikos programa – repertuaras... Jis priklauso nuo kiekvieno choro vadovo kompetencijos, mokėjimo ir galėjimo valdyti repertuarą. Galima sakyti, kad repertuaras – tai choro vadovo veidrodis, nes niekas kitas repertuaro chorui neparengia. Ačiū Dievui, kad mums niekas neaiškina, kad dainuojame netinkamus kūrinius. Visus kūrinius, kurie yra skirti mišriam chorui, mes galime padainuoti, todėl mūsų teisė rinktis. Tikriausiai galėtume dainuoti keliasdešimt metų nė vieno kūrinio nepakartojant. Tačiau svarbiausia, kad choras gerai dainuotų, tam reikia gero „vadeliotojo“.
- Kaip švęsite 40 metų jubiliejų?
- Kiekvieną savo veiklos dešimtmetį simboliškai įprasminsime keturiais koncertų ciklais:
,,Lietuvių chorinės dainos lobiai“, ,,Georgy Sviridov - Vainikas Aleksandrui Puškinui“, ,,Trys romantikai: Max Bruch, Anton Bruckner, Johannes Brahms“, ,,Nijolė Sinkevičiūtė - Metų laikai“ (kantata, kuriama specialiai ,,Polifonijos“ jubiliejui). Koncertai nuskambės įvairiuose Lietuvos miestuose. Jubiliejinių renginių metu chorui talkins dirigentai Laurynas Vakaris Lopas ir Arūnas Pečiulis (Austrija), pianistai Sonata ir Rokas Zubovai bei kiti muzikai. ,,Polifonijos“ choras gimė, augo ir subrendo Lietuvoje, todėl pirmąjį ciklą dedikuosime lietuviškai muzikai.
Lietuvos chorinės dainos šiandien retai skamba koncertų salėse. Parinkome kūrinius, kurių tikriausiai saviveikla užsiiminėjantys chorai net nesudainuotų. Rengiamuose koncertų cikluose skambės kūriniai, kuriuos ne visi chorai šiandien pajėgia atlikti. Nesame per daug turtingi, todėl kai kurių kūrinių atlikimui negalėsime samdyti muzikantų, grojančių arfa ar kitais instrumentais, todėl teks jį kiek susintetinti - naudosime sintetinius muzikos instrumentus. Tačiau galime nudžiuginti savo klausytojus, kad be šių jubiliejinių koncertų vyks ir kiti koncertai, dalyvausime festivaliuose.
- Kiek jūsų chore dainuoja žmonių. Ar turite senbuvių?
- Taip, turime senbuvių, kurie dainuoja 40 metų „Polifonijoje“: Regimantas Lukošaitis, Vitalija Ščiogoliovienė ir kiti... Tačiau jie pradėjo dainuoti dar tada, kai nebuvo įkurtas choras – senosios muzikos polifoniniame ansamblyje. Iš viso mūsų chorą lanko 42 žmonės. Choro dainininko duona – nelengva, nes darbo daug, o atlygis tik pusėtinas. Priimant naujus narius į chorą atkreipiame dėmesį į tai, ar žmogus gali su grupe normaliai dirbti, turi gebėjimų, geba prisitaikyti prie kitų. Didžioji dalis mūsų choristų dirba mokyklose muzikos mokytojais, geba groti muzikos instrumentais. Yra ir kitų specialybių žmonių, kurie lanko chorą, bet tai rodo, kad chorinis dainavimas yra stipresnė ir labiau mėgstama specialybė nei kuris kitas darbas, todėl pas mus jie ir dainuoja.
- Ar yra išskirtinių choro laimėjimų, kitokių įvertinimų?
- Neturime tiek laisvos vietos, kur galėtumėme visus apdovanojimus, padėkas sukabinti, sudėti gautas statulėles. Aš galiu plačiau kalbėti apie tuos choro laimėjimus, kuriuos pasiekėme su choru, kai aš vadovauju, nors tikriausiai kone svarbiausi buvo pirmieji choro laimėjimai, kai tik choras įsikūrė – buvo žengiami pirmieji žingsniai. Visuomet pirmi laimėjimai suteikia daugiausia džiaugsmo.
- „Polifonija“ – kokia?
- Kiekvienas kolektyvas turi savo vidinį pulsą ar temperatūrą, dėl to kiekvienas kolektyvas turi savo veidą. Kolektyvo veidas – repertuaras, žmonių intelektas ir supratimas, jų profesionalumas ir požiūris į muzikavimą. Žinoma, kiekviename kolektyve stengiamės matyti tik gerus dalykus. Tačiau „Polifonija“ turi išskirtinį ir savitą identitetą, vokalą. Kai kada mus kviečia koncertuoti tik todėl, kad mes „Polifonija“, o ne todėl, kad reikia gero mišraus choro koncerte. Gerų chorų Lietuvoje labai daug. Toks įvertinimas įrodo, kad mes turime išskirtinumą.
- 40 metų, o kas toliau..?
- Toliau turėtų būti 50, 60... (juokiasi). Įsivaizduoju, kad mūsų kolektyvui reikia gastrolių, tačiau apie jas kol kas galime tik pasvajoti. Normaliai chorui dirbant, per sezoną turėtų būti organizuojamos bent dvi išvykos į užsienį. Tačiau kol kas tai neįmanoma, todėl mums lieka atviras kelias koncertams Lietuvoje.
- Šiauliuose turime klausytojų, suprantančių aukšto lygio muziką?
- Yra, tačiau didžioji dalis išprususių žmonių, jei taip būtų galima pavadinti, yra iš praėjusio amžiaus. Tie žmonės užauginti kitokios kultūros, kai mokykloje buvo priverstinis choro dainavimas, tautinių šokių lankymas. Tada visi keikėsi, kad reikia lankyti chorą, tačiau tuomet augo žmonės, turėdami moralę. Dabar auga laisvas jaunimas be jokios prievartos, todėl jiems niekas neįdomu. Vaikai, kurie turi didesnį užimtumą, nemato gatvės, nemato blogų pavyzdžių. Reikia pagalvoti, kokį turėsime klausytoją po 10 metų, jei dabar didžiajai daliai jaunimo kultūra yra neįdomi.
- Ar choro gyvavimo metai prilygsta brandaus žmogaus metams?
- Iš tikrųjų galima prilyginti žmogaus amžiui choro metus. Šiandien choras „Polifonija“ yra toks, kokį jį visi choro vadovai per 40 metų suformavo. Tiesa, choro formuotojų-skulptorių buvo ne tiek jau daug. Chorą palikus ilgamečiams jo vadovams Danutei ir Sigitui Vaičiulioniams, 2006-2010 metais „Polifonijai“ vadovavo Gediminas Ramanauskas. Aš - trečiasis choro vadovas. Nors kolektyvas nesikeitė, tačiau keitėsi choro repertuaras, pagal jį - ir klausytojas. Laikas, kai atsirado choras, buvo palankus jo vystymuisi ir augimui. Tačiau buvo cenzūra, ne viską buvo galima dainuoti. Dabar, kai viskas galima, reikia dainuoti tai, ką choras pajėgia atlikti. O mūsų choras gali viską dainuoti. Dėl to, kad Šiauliuose gyvuoja aktyvus choras „Polifonija“, yra ir nepatenkintų žmonių. Kai kam geriau būtų, jei mūsų choro visai nebūtų, tačiau mes – stiprus choras.
- Ar lengva sukviesti žmones į koncertus?
- Sunku. Nors ir bilietas kainuoja 5 litus, niekam neįdomu. Matyt, niekam nereikia geros muzikos. Nors kai atvyksta populiarios grupės, švelniai tariant, žmonių susirenka daug. Labai aiškios gairės, koks menas yra saviveiklinis, o koks - profesionalus. Manau, kad tikslinis menas turėtų būti skatinamas, tačiau šiandien profesionalus teatras, muzika užgožtas saviveiklininkų, kurių atsiranda įvairiuose televiziniuose projektuose. Nebeliko natūralaus žmogaus, kuris ateitų ir dainuotų. Juk anksčiau daug žmonių ateidavo po darbų muzikuoti pas mus. Visą dieną dirbęs paštininkas ateidavo pas mus atsipalaiduoti, padainuoti. Dabar motyvacijos dainuoti neliko – žmonės ilsisi prie televizoriaus. Niekas nenori ir tautinių šokių šokti. Jei jaunam žmogui siūlytumėme eiti šokti tautinius šokius, išgirstumėme daug negražių žodžių. Yra vienetai žmonių, kurie užauginti teisingai ir supranta, ką reiškia tautiniai šokiai, liaudies muzika. Tačiau kiekvienas turėtų mokėti pašokti valsą, polką, žinoti šokį „Kepurinė“.

Choras „Polifonija“ Prancūzijoje 2011 metų vasarą.
Gerardo GRUŠO nuotr.