J. N. V. Daulenskienė sako, kad dar daug ryškių jos gyvenimo momentų liko nesurašytų knygoje „Kelionė per gyvenimą“, todėl galbūt sulauksime ir knygos papildymo.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Lina ABROMAVIČIENĖ
Vargu ar Šiauliuose rastume šeimą, prie kurios vaikų nebūtų prisilietusi stebuklinga gydytojos Jūros Nijolės Viktorijos Daulenskienės ranka. Kur slypi šių rankų gydomoji galia? Jos šaltinis – gerumo, supratimo, užuojautos, jautrumo, pagalbos ir meilės žmogui pripildyta gydytojos širdis. Bendravimas su šiuo žmogumi yra privilegija, kuria naudojamės ir mes. Gydytoja ne tik papildo mūsų žinias apie sveikatą, bet savo asmeniniu pavyzdžiu moko tolerancijos, pagarbos žmogui. Tikriausiai daugelis pritartų, kad šiam žmogui prieš ketverius metus pelnytai buvo suteiktas Šiaulių miesto garbės pilietės vardas. Dabar vartydama savo gyvenimo puslapius, surašytus knygoje „Kelionė per gyvenimą“, J. N. V. Daulenskienė sako, kad dar daug ryškių jos gyvenimo momentų liko nesurašytų, todėl galbūt sulauksime ir knygos papildymo.
- Papasakokite apie savo vaikystę.
- Gimiau pedagogų šeimoje. Tėvams buvau antra dukra ir labai savo tėtušėlio mylima. Mes trys sesutės augome, visas mylėjo, bet man taip atrodo, kad man iš visų daugiausiai tos meilės kliūdavo. Buvau „spritna“ mergytė – pešdavausi su vyresniąja sesute, kai paaugau. Žinoma, ji mane erzindavo ir aš ją erzinau. Įdomus mūsų gyvenimas buvo vaikystėje. Viena mano sesutė buvo silpnesnės sveikatos, nenorėdavo valgyti, jai grėsė tuberkuliozė. Tada tuberkuliozė buvo labai baisi liga, kuri nusinešdavo daug jaunų žmonių gyvybių. Būdavo, kad mama sesutei negalėdavo įsiūlyti valgyti. O aš prie spintelės atsistojus verkdavau, kad dar rankutės vienos neturiu – vienoje rankutėje duonytė, o kitoje dešrytė, o aš dar dešrytės noriu, o trečios rankytės neturiu (juokiasi). Tai verkdavau, bet mama mane išgelbėdavo – sakydavo, tą suvalgysi ir vėl galėsi pasiimti.
Ryškiai prisimenu mokyklą ir keliones po Lietuvą su tėtušėliu. Gyvenome Kvietiškyje, prie Marijampolės, o vėliau dar laisvoje Lietuvoje persikėlėme į Alytų. Labai įdomu buvo – nauja vieta, naujos draugės. Alytuje gimė mano jauniausia sesutė. Tuo metu į Alytų atėjo rusų bazės. Mama sakė, kad dabar ateina „šarančiai“ ir bus baisu. Ir vaizdas buvo baisus... Tėvelis buvo agronomas, tai mes kartu dalyvaudavome ulonų bažnytėlės šventėse. Ir knygoje apie tai rašau. Mama mus papuošdavo, kai eidavome į bažnytėlę, ir aš vis žiūrėdavau, ar į mane žiūri, ar kas mato, koks man įrištas naujas kaspinas. Buvau tikra mergytė, kaip ir privalo būti.
- Kada atvykote gyventi į Šiaulius?
- Į Šiaulius atvažiavau baigusi Kauno medicinos institutą 1957 metais. Gavau paskyrimą dirbti. Kartu atvyko ir vyras.
- Kuo svajojote tapti užaugusi?
- Nuo vaikystės svajojau tapti gydytoja. Būdama aukštesniųjų klasių gimnazistė Kvietiškėje, kur gyvenome, eidavau karininkams taures statyti, kompresus uždėti. Buvau išdidi, viską galinti. Žinoma, ir svajonė buvo medicina.
Džiaugiuosi, kad pavyko ją įgyvendinti. Mielas darbas buvo ypač su vaikais. Man atrodė, kad gydytojai saugo žmones nuo mirties. Tokią iliuziją turėjau susidariusi iki pat instituto. Manydavau, kad gydytojas skiria vaistus ir išgydo.
Vaikystėje aš nemačiau mirties nei šeimoje, nei giminėje. Iš arti nemačiau mirties, todėl atrodė, kad turiu būti gydytoja ir visus saugoti nuo mirties. Toks vaikiškas įsitikinimas. Turėjau nuostabius pedagogus – daktaras Juozaitis davė pirmuosius vidaus ligų terapijos įgūdžius, o žinias - profesorius Žiugžda. Pirmiausia Raudonojo kryžiaus ligoninėje mus nuvedė prie ligonių, kurių diena po dienos laukė mirtis. Tada buvo baisus smūgis. Dar padidėjo ryžtas.
Nors baisiausias smūgis žiūrėti į išblyškusį jauno žmogaus veidą, kurio laukia mirtis. Po penkerių metų pediatrijos studijų važiavau siekti vaikų neurologijos specializacijos. Pirmą specializaciją praėjau Maskvoje. Tai man sakė, kodėl nesakau, kad aš jau neurologė – taip buvau paruošta institute. Dėstytojai mano pasirengimu buvo patenkinti. Penkerius metus dirbau vaikų gydytoja, kol tapau vaikų psichoneurologe. Vėliau šią specialybę išskyrė į neurologus ir psichiatrus. Vaikams turi būti psichoneurologai, nes viskas labai susiję.
- Ar jums patiko gydyti vaikus?
- Vaikus labai mylėjau ir vaikai mane mylėjo. Visai neseniai atėjo mane pasveikinti su neseniai išėjusia knyga prieš trisdešimt metų gydytos mergytės mama. Kartą išeinu iš bažnyčios ir sutinku moterį, kuri sakė nedrįsdavusi prie manęs prieiti. Sako, jūs mūsų berniuką gydėte. Vaikas buvo nukreiptas mokytis į pagalbinę mokyklą, o jūs pasižiūrėjote ir pasakėte, kad tai protingas vaikas. Tai jis prieš mėnesį apsigynė daktaro disertaciją Vilniaus universitete.
Atsitikimai iš gyvenimo... atsitikimai. Mirė tokia Valytė, kuri sirgo sunkia jungiamojo audinio liga, buvo praktiškai nepagydoma, dabar galbūt kitaip viskas būtų. Bet tada stebėjosi atvykę vilniečiai gydytojai, kaip aš tokią diagnozę nustačiau. Mačiau vaiką ir nežinojau, ką daryti, todėl skambinau savo mokytojams, skaičiau vadovėlius. Ieškojau, ką būtų galima daryti. Gydžiau, bet ji vis tiek mirė... Tačiau mama mane kvietė į laidotuves, dėkojo už viską.
Tokie gyvenimo įvykiai – tai Dievo dovana ir didžiulė laimė, kada dirbi savo darbą ir kiti įvertina. Šiemet medikė viena, kurios aš neatpažinau, pasakė, kad jos vaikui hidrocefaliją nustačiau, tačiau jos nebuvo. Galbūt per drąsu buvo pasakyti tą diagnozę, nors apibendrintai ir buvo galima taip pavadinti. Gali būti kraujo spaudimo problema – nebūtinai išsivysto hidrocefalija. Tačiau, ačiū Dievui, kad aš apsirikau. Dabar ir galvoju, kad tiek metų prabėgus ir per tokį atstumą ateina klaidos, ateina džiaugsmai. Tiek daug visko buvo...
- Koks jūsų požiūris dabar į mediciną, į šiuolaikinio pasaulio ligas?
- Medicina yra labai pažengusi į priekį. Turiu pasakyti, kad elektroencefalograma buvo tik pradėta rašyti, kada aš buvau ketvirto kurso studentė. Tada buvo surašomos trys projekcijos. Dabar tyrimai labai pažengę, kaip ir tyrimų technologijos.
Tačiau matau ir medicinos nelaimę: technologija pažengė šimtamyliais žingsniais į priekį, o žmonių dvasingumas ir žmogiškasis faktorius smuko neišmatuojamai žemyn. Nedidelė gydytojų dalis, kurie yra įvaldę ne tik technologinius metodus, bet ir yra nepraradę širdies, atjautos, šilumos žmogui, su kuriuo susitinka.
Aš dabar kenčiu dėl stuburo ir kojų skausmų. Nuėjusi pas gydytoją buvau nustebinta, kaip mane ramiai apžiūrėjo, kaip domėjosi, kaip galėtų man padėti. Taip gerai gydytojas nuteikė, kad sėdint kabinete atrodė, jog ir kojos mažiau skauda. Tokių žmonių ne tiek daug šiais laikais.
- Ar kiekvienam duota galimybė gydyti kitus?
- Tai priklauso nuo paties žmogaus. Jei pasirenki mediciną ir nori padėti žmogui, privalai visokeriopai tai ir daryti. Gal ir yra žmonių, kurie nebaigė medicinos studijų, nes pajuto, kad neturi gydytojui būdingų savybių.
- Ar dirbant gydytoja užtekdavo laiko sau, šeimai. Kokie gydytojo darbo pliusai ir minusai?
- Pliusų žymiai daugiau nei minusų. Buvau labai laiminga, kad galėjau dirbti su jaunais žmonėms, jiems perduoti savo žinias. Džiaugiausi, kad skaitydama paskaitas studentams galėjau perteikti ir žmogiškumo pamokas. Šiluvoje susitikau savo buvusią studentę, kuri man sako: „Mes girdėdavome net tai, ko jūs mums nepasakydavote žodžiu.“
Buvo laikas, kada negalėjome visko sakyti. Tačiau gydytojo darbas reikalauja labai daug kruopštaus darbo. Atsimenu, kai su vyru nuėjome į „Tiesos“ kino teatrą. Kažkam prasitarėme, kad einame žiūrėti filmo, tada net iš kino teatro iškvietė pas vaikelį jo apžiūrėti. Laiko neištempsi – jo yra tiek, kiek yra. Visada sakydavau, kad bėgu „zovada“ (autorės aiškinimu – tai gražus ir greitas arklio ar žirgo žingsnis). Aplankau ką ir jau bėgu „zovada“ toliau, o dabar vos „žinginiu“ einu.
- Kokia kita profesija jums artima – galbūt rašytojo?
- Apie jokią kitokią profesiją niekada negalvodavau ir dabar negalvoju. Tai buvo mano vienintelė meilė.
- Ar sunku buvo apie savo gyvenimą rašyti pačiai – prisiminti nudirbtus darbus, gyvenimo kelyje sutiktus žmones?
- Nebuvo. Tai didelis malonumas. Esu dėkinga ponui Hubertui Smilgiui, kuris mane pričiupo už pakarpos ir pasakė: arba - arba. Arba knygos nebus, arba tavęs nebus. Žinoma, taip tiesiai nepasakė, bet buvau pričiupta, tad niekur nesidėjau ir parašiau.
Pirmiausias žingsnis buvo nužengtas, kai paruošiau daktaro K. Knizikevičiaus knygą išleidimui. Kai pamatė, kad šį tą sugebu, buvo liepta pačiai rašyti knygą apie save. Praktiškai pirmuosius puslapius parašiau nespėdama kartu su mintimis. Šiaip viską rašiau ranka, nes neturėjau kompiuterinio rašymo įgūdžių, o ranka rašydama aš neuždėdavau nei taškų, nei „paukščiukų“ ar šauktukų, kur reikia. Taip man greitai liejosi mintys.
Paskui man Dievulis pasakė, kad kiek sustočiau. Bet paskui ėmė ir stuktelėjo mažas insultukas, kuris pasakė: pristok, pristabdyk. Tada antras, kuris davė gerokai į šoną.
Bet ką padarysi. Tempas sulėtėjo. Minčių daugybė, bet dėstyti buvo jau sudėtingiau.
- Sakėte, kad knyga „Kelionė per gyvenimą“ pernelyg greit parašyta. Kas jūsų gyvenimo knygos puslapiuose dar sugultų, jei rašytumėte knygos papildymą?
- Apie savo šeimą – vyrą, vaikus, apie savo bičiulius, o dar daugiau parašyčiau apie savo mokytojus. Per gyvenimą buvo labai daug mokytojų - pradedant antruoju skyriumi mokykloje iki dabar. Man sekėsi – Dievulis padėjo. Neturėjau nė vieno blogo mokytojo.
- Ar mėgstate skaityti. Sakėte, kad vaikystėje mėgote eiles, o koks žanras dabar labiau mėgstamas?
- Žinoma, kadaise žąsis ganydama taip skaitydavau, kad žąsys per Šešupę perplaukdavo ir įlįsdavo į daržą. Turėdavau eiti prašyti, kad jas išleistų. Kiek prisimenu save, visą laiką būdavau su knyga.
Skaitydavau „Heidą“, „Mažąjį Lordą Fontlerojų“, Buivydaitės „Auksinį batelį“, Tamulaičio „Vieną kartą“. Visos Vytės Nemunėlio knygos – tai mano vaikystės mėgstamiausios knygos. Dar ir dabar daugelis yra atmintinai mokamos.
Dabar daugiau skaitau istorinių ar filosofinių knygų. Nors nepalieku nuošalyje ir J. Marcinkevičiaus eilių, antras mėgstamiausių – B. Brazdžionis.
- Knygoje apžvelgėte savo gyvenimą, kuris iš tikrųjų spalvotas. Kokie svarbiausi jūsų gyvenimo ir darbo įvertinimai?
- Labiausiai mane trikdė miesto garbės pilietės vardas. Yra tūkstančiai vertesnių už mane žmonių, nors, žinoma, labai buvau dėkinga ir sujaudinta. Man svarbiausia mano gyvenime – gyvenimas, kuris aprėpia ir šeimą, ir darbą. Aš laiminga. Mane supa ir tada supo labai mieli, geri, širdingi, suprantantys ir atjaučiantys žmonės.

Garbės pilietė J. N. V. Daulenskienė: „Nuo vaikystės svajojau tapti gydytoja.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.