M. Žibūdienė sako, kad būna, kai į estrados meną įstoję studentai iki tol nė sykio nėra dainavę, bet netrukus pajunta ir supranta liaudies dainos prasmę, bendrumą, ritmą, ir pajunta „kaifą“.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Šiaulių universiteto Menų fakulteto Teatro katedros vedėja docentė Marija Žibūdienė teigia, kad sunku atsakyti, kodėl šiemet ji tapo nominuota garbingam Gabrielės Petkevičaitės-Bitės apdovanojimui. Atsakymas spaudos antraštėse skamba paprastai ir lakoniškai: už filantropinę veiklą, jaunųjų kūrėjų skatinimą ir rėmimą.
Ir iš tiesų M. Žibūdienės darbas nesibaigia uždarius ir užrakinus visas universiteto Mokomojo teatro duris. Savo studentus ji išsineša ir galvoje, ir širdyje į namus. Dirbti su estrados studentais gali tik savaime šviesus ir kupinas idėjų žmogus, kuriam studentų skatinimas – natūralus siekis, kaip duona kasdieninė. Tokia yra M. Žibūdienė, kuri nesureikšmina apdovanojimo. Docentė sako, kad garbingo Gabrielės Petkevičaitės-Bitės apdovanojimo yra verti tiek jos studentai, tiek kolegos ir apskritai visi, kurie prisideda prie jos darbo ir teatro gerovės.
– Kaip tapote Teatro katedros vedėja?
– Baigiau choro dirigavimo specialybę Muzikos akademijoje. Esu chorvedė arba muzikos disciplinų dėstytoja. O iš tiesų dar ir žmogus pusiaukelėje - juk esu muzikė, bet dirbu Teatro katedroje.
Prieš dešimt metų staiga pasukau kitu keliu, o kodėl – nežinau. Tuomet dirbau Menų fakulteto prodekane. O kadangi visą laiką mano galvoje gimsta kažkas nauja ir kilo idėja praplėsti studijų programas. Dirbau muzikos mokytoja, dirbau su studentais, dėsčiau dirigavimą ir kitas muzikines disciplinas, tad estrados menas buvo kaip praplėtimas, bet ne muzikos, o teatro krypties studijų. Parengėme studijų programą pagal visus reikalavimus. Iš pradžių nepraleido, neregistravo. Pagalvokite - prieš dešimt metų sakė, kad estrados žanras – reikalinga sritis, estrados aktoriai – reikalingi, bet viena iš kliūčių tuomet buvo, kas gi dėstys, nes nebuvo tinkamų specialistų.
Po metų atsakiau į visus kilusius klausimus ir pavyko specialybę įregistruoti. Tai buvo tikrai didelis laimėjimas – Šiauliuose, ne Vilniuje, bus galima rengti aktorius. Kažkaip mano gyvenimas taip netikėtai ir pasisuko, bet man visada įdomu kažką naujo daryti. Nors nepasakyčiau, kad tai buvo ir yra lengva.
– Kaip šiandien gyvena ši katedra?
– Jaučiame konkurenciją, kuri yra natūrali. Juk žinome, kad ne tiek daug stojančiųjų yra ne tik Šiaulių universiteto, bet ir visos Lietuvos mastu. Palyginti su Muzikos ir teatro akademija, esame tokie nedideli. Ten yra režisūra, vaidyba, priimamos didžiulės grupės, o mes sudarome tik vieną grupę.
Tačiau iš tiesų sugyvename draugiškai. Gegužės 7-8 dienomis į mūsų organizuojamą tradicinį teatro festivalį „Po saule“ atvažiuos iš akademijos Aido Giniočio, Jono Vaitkaus kursai.
Pats pirmasis buvo mėgėjų teatrų festivalis – dalyvavo kitų universitetų mėgėjai aktoriai.
O mes kaip tik tuo metu ir įkūrėme estrados meno specialybę. Todėl perėmėme festivalio iniciatyvą - dar vienerius metus buvo kviečiami ir mėgėjai, ir profesionalai. Kitais metais jau surengėme tik teatro krypties studentų, būsimų profesionalų aktorių, režisierių festivalį.
Ir dabar šis festivalis būtent toks ir yra. Susikalbėjimas kitas, kiti reikalavimai nei buvo mėgėjų. Juk aktorystę studijuojantys aukštosiose mokyklose turi tas pačias programas ir jos daugmaž vienodos, tad lengviau bendrauti ir bendradarbiauti.
Prisimenu, kai mėgėjai atsiveždavo daugybę dekoracijų, o mes neturėdavome vietos. Teatro studijų prigimtis jau sako, kad aktorius gali be jokių papildomų priemonių veikti scenoje.
– Tad kam tas festivalis?
– Mes norėjome, kad mūsų studentai tobulėtų, matytų teatro virtuvę ir joje galėtų dalyvauti. Bendraudami festivalio metu mūsiškiai turi galimybę mokytis, nes mūsų katedra yra jauniausia. Šiemet jau laukia devintas festivalis ir jau dabar turime daug patirties.
Aš kartais pagalvoju – kodėl būsimi aktoriai iš kitų miestų nori čia važiuoti. Neturime mes labai puikių patalpų, atskirų grimo kambarių. Spektakliai per festivalį eina beveik „nonstop“. Bet yra kažkokia dvasia, vis tiek visi nori atvažiuoti ir čia pabūti, vieni į kitus pažiūrėti, pakritikuoti vienam kitą, bet gerąja prasme. Šį festivalį mėgsta ir žino kiti Šiaulių studentai ir moksleiviai. Nors festivalis orientuotas į teatro profesionalus, bet ir žiūrovai čia atėję gali mėgautis tuo, kas vyksta. Kai kurie spektakliai, tarkime, prasidedantys vidurdienį, sulaukia mažiau dėmesio ir tai yra natūralu, nes vyksta studijos, žmonės dirba, bet vakariniai sulaukia pilnos salės – tenka žiūrovui atsisėsti ir ant žemės. Tad jaučiama tokia gera, šilta atmosfera.
Festivalis visuomet praeina sėkmingai. Tikiuosi, taip bus ir šiemet. O beje, kai tik festivalis – tai visuomet prie Mokomojo teatro pražysta magnolija - nėra lapų, bet žiedai jau yra.
– Ko mokote studentus?
– Aš ugdau aktorius muzikine prasme. Dirbu su keturiais kursais, tad galima sakyti, kad turiu keturis chorus, visi turi skirtingas muzikos programas. Stengiuosi priderinti jas prie tų skirtingų žmonių, kad jie ugdytųsi ir turėtų tinkamą žinių bagažą.
Visuomet pradedame nuo liaudies dainų. Liūdniausia, kai surinktas pirmas kursas nemoka liaudies dainų – o juk ateina iš šeimų, iš mokyklų, kur jie turėtų jų išmokti. Man dėl to labai liūdna. Tad iki ketvirto kurso, pradėję elementariomis liaudies dainomis, jau išmokstame kurti miuziklus.
– Kaip pavyksta studentus sudominti liaudies dainomis?
– Po truputį. Galbūt pusė iš jų mano, kad mano darbas neprasmingas. Bet aš matau, kad jie atranda liaudies dainas. Man pačiai tai yra atradimas.
Štai pradedame nuo sutartinių. O jos yra didžiulis mūsų tautos lobis. Ritmas įkūnija darbą: dirba kojos, rankos, burna tuos darbus, kol nudirba dainos martelė. Visas siužetas nuo lino pasodinimo iki nupjovimo, kol gimsta audinys.
Mes tokie unikalūs. Latviai turi dvigubai daugiau dainų, bet jų visa daina – vienas posmelis ir tokia pat muzika. O mes savo dainose audžiame, sėjame, imame derlių ir tik tada užbaigiame darbą. Kalbant apie sutartines, studentai atėję net nežino, kas su kuo valgoma, bet jos turi tą užkoduotą trauką. Kai jie suvokia tą liaudies dainos prasmę, bendrumą, ritmą, jie pajunta „kaifą“. Jiems sakau, kad aš tai mokau, o liaudies žmonių juk niekas nemokė. Nebuvo nei fortepijonų, nei natų, jie mokėsi vieni iš kitų. Netikiu, kad studentams nereikia tos liaudies dainos.
Mūsų ugdymo esmė – pradėti nuo liaudies dainų, sutartinių, ritmo pajautos. Mes nekeliame klausimo, ar būsimas estrados studentas baigęs muzikos mokyklą, tai aš sau keliu uždavinį – kad per ketverius studijų metus jis suvoktų bent minimaliai, kas yra muzikos kalba ir muzikos raštas.
– Kokie jie užauga jūsų akimis?
– Jeigu studentas nežino jokių liaudies dainų, tai jis jų išmoksta, susipažįsta su populiariąja klasika, retromuzika, miuziklu, išgirsta istorines senovines dainas.
Ketvirtajame kurse baigiamojo egzamino metu studentai kuria miuziklą dviese ar trise – renkasi savo programą iš visko, ką studijavome. Ir tuo pat metu studentas yra tos programos režisierius bei atlikėjas. Galbūt kiti, kurie jau buvo susipažinę su muzika prieš tai ir yra labiau apdovanoti Dievo, ir daugiau padaro. Bet kai žmogus, kuris iki įstojimo į universitetą niekada neišsižiojo ir tikrai nemokėjo dainuoti, pradeda dainuoti, tai mano širdis džiaugiasi, kad darbas buvo našus.
– Tai už kokius darbus buvote įvertinta, jūsų nuomone?
– Pati klausiu, kodėl sugalvojo apdovanoti mane. Net nepatogu. Jau prieš kurį laiką buvo pristatyti nominantai. O šiek tiek vėliau sužinojau iš spaudos, kad tapau medalio laureate. Tikrai sumišau: juk buvo 200 kandidatų, iš kurių atrinko 25, o jie visi buvo tikrai verti apdovanojimo.
Galvojau, ką pasakyti per medalio atsiėmimą. Širdies gilumoje buvau sutrikusi, nedavė ramybės mintis, už ką tas apdovanojimas. Gal už darbą su studentais, festivalių, konkursų organizavimą? Aš jų galėčiau tikrai neorganizuoti.
Kam organizuoti? Juk niekam nerūpi, kai nieko nedarai – niekam neužkliūvi ir gali ramiai gyventi. Bet aš galvoju, kad bus žmonių, kurie visa tai tęs po manęs. Mūsų studentai, ateinančios kartos džiaugsis tais renginiais, kuriuos Teatro katedra turi šiandien. Jeigu sėkla bus pasėta, bus, kas ją prižiūrės.
Bet kai gyvenime kažką darai, nereiškia, kad kitam būtinai to irgi reikia. Tai nereiškia, kad esi labai vertinamas. Kartais nukenti, nes būna, kad ir nusispjauna į tavo darbus. Tai gal tai ir yra ta moralinė stiprybė – tęsti savo darbus, nesvarbu, kad kažkam tai nepatinka. Bet mane gelbėja tai – aš dirbu su meile.
– Tikriausiai kiekviena studentų karta yra skirtinga?
– Gal tai ir senatvės požymis, bet man atrodo, kad mūsų karta buvo idealistų. Ir dabar man idėja yra svarbiausia. Apie naują idėją galiu galvoti per naktį. Gal ir kvailai atrodau, kai studentus motyvuoju gyventi svajone ir turėti savo aistrą.
Aš suprantu, kaip pasikeitė laikai. Juk anuomet, kai baigdavome mokslus, gaudavome paskyrimą, tad gyvendavome lengviau. Dabar aš matau, kaip estrados specialybės studentams kartais trūksta motyvacijos dirbti. Todėl noriu palaikyti jų dvasią. Tad sakau, kai tu turi idėją, tai negalvoji, kiek ir ko tu gausi ją įgyvendinęs.
Gal ir nelabai originaliai atrodau, kai studentams sakau – turėkite svajonę, tikrai ją įgyvendinsite anksčiau ar vėliau.
Ir aš visuomet džiaugiuosi, kad turiu galimybę dirbti su jaunais žmonėmis. Matau, kad tai kita karta. Matau, kaip jie kinta per dešimt Teatro katedros gyvavimo metų. Atrodo, kad mokyklose niekas nebesistengia jų išmokyti pamilti muzikos ir jos dvasios.
Tačiau studentai visada nori pašėlioti ir pašvęsti, patinginiauti ir pamiegoti. Ir mes tokie buvome. Tik gal mes vardan savo idėjos daugiau dirbdavome.
Man visuomet norisi, kad studentai ryškiau reikštųsi mieste. Panevėžyje daug teatrų, o Klaipėdoje – trylika teatro grupių ir kiek dar festivalių. Aš svajoju, kad mūsiškiai studentai būtų reikalingi. Neabejoju, kad taip ir bus. Reikia tik laiko – kitos teatro studijos yra senos, skaičiuoja 50-60 metų, tad įdirbis tikrai nemenkas. O mums reikia viską kurti ir pradėti nuo „A“. Gal kartais studentams šneku absurdiškai – norėkite nuversti pasaulį, pakeisti jį, apversti Šiaulius aukštyn kojomis.
– Ir kaip jiems sekasi „pakeisti, apversti pasaulį“?
– Sekasi. Vis prisimenu profesorę Algę Savickaitę, kuri sakydavo: pirmajame kurse studentus turite išrinkti, atidaryti ir vėliau po detalę surinkti. Taip ir darome: studentą atidarome, išimame dūšią, o tada per ketverius metus atidžiai sudėliojame.
Ir aš matau, kokie mūsų absolventai – jie daug laisvesni, nes pasitiki savimi. Viena mūsų absolventė, dabar dirbanti Vilniuje, sako, kad yra labai patenkinta, jog baigė šias studijas, nes kai jai tenka kalbėti įvairiuose pristatymuose nejaučianti baimės prieš minią klausytojų.
Nenorėčiau sutikti su tuo, kad esi pasmerktas būti vargšas, jei pasirinkai šią specialybę. Jeigu savo specialybėje turi svajonę ir jei tau ji teikia malonumą, kodėl tu turėtum vargti? Ne viskas pinigais skaičiuojama.

Šiemet Šiaulių universiteto Menų fakulteto Teatro katedros vedėja docentė M. Žibūdienė tapo nominuota garbingam Gabrielės Petkevičaitės-Bitės apdovanojimui už filantropinę veiklą, jaunųjų kūrėjų skatinimą ir rėmimą.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.