Prof. dr. A. Klimienė sako, kad prieš imantis sodinti augalą vertėtų pasidomėti, ar jis nepriklauso invazinių augalų grupei.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Šiaulių universiteto Botanikos sodo direktorė prof. dr. Asta Klimienė primena apie Šiaulių miesto centrinio parko, Rėkyvos ir Salduvės grožį bei malonias akiai atodangas, kurias išvysti galima toli neiškeliaujant. Lietuvos šiaurinis regionas išties gražus, tik labai trapus, nes invaziniai augalai lengvai plinta naikindami gamtos bioįvairovę, o jų sąrašas nuolat plečiasi. Ir daugiausiai kaltės krenta ant žmogaus pečių – net neatsakinga sodininkystė ar kapų priežiūra graso naujomis invazinėmis rūšimis.
– Kuo ypatingas Šiaulių miesto ir Šiaulių krašto kraštovaizdis?
– Ypatingas tuo, kad esame šiaurinis Lietuvos regionas ir kritulių šiame krašte yra daugiau nei kitur. Pas mus yra išskirtinės uolienos, dirvožemiai. Tiek dolomitas, tiek karstiniai sluoksniai formuoja kitokį dirvožemį. Šiaulių miestas išskirtinis tuo, kad jis yra palyginti naujas ir neturi gilių prie senamiesčio istorijos prisirišusių vietovių. Mūsų miestas turi labai gražius parkus – tiek esantį centre, tiek Salduvę, tiek Rėkyvą, kurie yra ir gali būti miesto akcentai. Kitas klausimas – kaip jie prižiūrimi ir tvarkomi. Bet akcentuoju, kad jie iš tiesų yra išskirtiniai ir unikalūs. Atkreipti dėmesį ypač reikėtų į Zubovų rūmų gamtos erdvę. Tai būtų istorinės vertės parkas, jei imtumėmės atstatyti alėjas ir sovietmečiu pakeistą struktūrą.
– O kuo išskirtinė mūsų krašto augalija?
– Kalbant apie gamtinę aplinką, mūsų krašte natūraliai auga daugiau lapuočių ir mažiau spygliuočių. Žolinių augalų įvairovė taip pat įdomi – dominuoja varpiniai, viksviniai augalai. Dažnas pastarnokas, nes yra labiau būdingas šiauriniams kraštams. Turime nemažai gražių ir unikalių saugomų teritorijų, nors jos oficialiai nėra saugomos. Pernai ir užpernai keliavome į ekspediciją ir atradome labai akiai malonių kraštovaizdžių, kuriuos verta aplankyti ir nereikia važiuoti labai toli. Tai atodangos Joniškio, Akmenės, Pasvalio rajonuose, regioninis Žagarės bei Kurtuvėnų parkai, Pyvesos zoologinis-botaninis parkas. Žagarėje yra gražūs stepinės pievos fragmentai, tai yra sausa pieva senose žydų kapinėse, kurios apleistos. Taip pat turime gražią užliejamą pievą Dabikinėje, Akmenės rajone. Toliau Mūšos senvagė, Akmenės rajone – sausos pievos, Pakruojo rajone - Raudonpamūšio Skalių kalno atodanga. Ir augalai šiose vietovėse išskirtiniai. Ten galima išvysti gencijoną – retą augalą.
– Kokius išskirtumėte augalus, vertus dėmesio?
– Tai jau minėtas paprastasis melsvasis gencijonas. Šiaurės Lietuvoje jis yra labiau paplitęs nei kituose Lietuvos regionuose. Taip pat raktažolė pelenėlė, melsvasis mėlitas, įrašytas į Raudonąją knygą. Pas mus yra plotų su pelkinės vingiorykštės augalais ir paprastojo pastarnoko. Prie Pakruojo dvaro turime gurgždį, kuris senovėje buvo maistas – kaip bulvė naudojamas. Išskirtinių vietovių ir augalų turime nemažai – būtų galima dar daug vardyti.
– O kaip augalija kinta?
– Ekspedicijos metu atkreipėme dėmesį, kad yra keletas vietovių, kuriose plinta invaziniai augalai. Joniškio pieva – medžiotojai šerdami žvėris nešė atliekas ir grūdus. Taip ir pasėjo usnį, balandą, dilgėlę, o šios naikina labai gražią pievą su išskirtiniais augalais. Tad itin nukentėjo mėlitas ir rasakila. Taip pat pastebėjome, kad nemaži yra Sosnovskio barščio plotai. Labai liūdna, kai jie artėja prie pamiškių naikindami vietinius natūralius augalus ir bioįvairovę – plotuose ima dominuoti viena augalo rūšis. Daugelyje vietovių lyg ir gražiai atrodo lubinas – tačiau jis yra invazinis. Joniškio rajone paplitusi invazinė medlieva. Ištrūko ir ėmė plėstis kanadinė rykštenė ir sprigė. Tai augalai, kurie kažkada augo darželiuose ir žmonės juos mėgo. O dabar arba iš kapų, arba iš darželių juos randame pakelėse ir pamiškėse. Žmonės gėles neatsakingai iš kapų ir darželių išrauna, išmeta, veža į pakeles ir pagriovius. Jiems atrodo, kad neva nuošalesnėje vietovėje išmestos gamtinės atliekos pasiliks ir suirs. Bet invaziniai augalai lengvai plinta natūralioje aplinkoje, kadangi nesunkiai prisitaiko, tad naikina biologinę įvairovę.
– Kaip dar neatsakingai žmonės elgiasi?
– Šiaurės Lietuvos kraštas yra išskirtinis tuo, kad čia yra be galo gera žemė. Tai yra agrarinis kraštas, žemdirbystei vystytis čia yra palankios sąlygos. Todėl natūralios vietos ir pievos labai greitai nyksta, jos stumiamos į pakraščius. Intensyvi ir aktyvi žemdirbystė ir žeminių medžiagų naudojimas spartina procesą. Kai žmonės nori papuošti savo sodybas, jie imasi įvairiausių augalų sodinimo. Elgdamiesi beatodairiškai ir nepagalvodami jie sudaro sąlygas plisti nepalankiems augalams, kurie yra neišbandyti. Niekas dažniausiai ir neatkreipia dėmesio, kad augalai sode, darželiuose gali būti invazinių augalų sąraše. O šis sąrašas Aplinkos apsaugos ministerijoje yra senokai paskelbtas. Tad būtų naudinga, kad jis būtų publikuojamas įvairiausiais kanalais, kad šie augalai būtų pristatomi žmonėms bent atrenkant tam tikras grupes.
Pirmaujantys invaziniai, paplitę nuo seno bei keliantys didžiausią grėsmę yra Sosnovskio barštis, uosialapis klevas, sprigė, kanadinė rykštenė ir lubinas.
– Kas būna po invazijos?
– Ten, kur auga minėtieji invaziniai augalai, po jais arba šalia jų jau niekas kitas nebeauga. Jie natūraliai naikina kitus augalus, okupuodami teritorijas. Kai išstumiami augalai, lygiagrečiai išstumiami vabzdžiai ir gyvūnai. Vabzdžiai prisitaikę gyventi prie konkrečių augalų, teritorijose nebelieka ir vabalais mintančių paukščių. Tuomet teritorija tampa skurdi ir apleista – nebėra viso komplekso gyvybės.
Dykros mūsų gal ir nelaukia, bet ten lieka apleisti plotai. Čia lygiai tas pats, kaip ir su žmogumi, jei jis turi vieną drabužį, jo asmenybė tik vieną bruožą – tai jis yra nuobodus. Kaip ir žmogui, taip ir paukščiams ir vabzdžiams reikia ir kaimynų, ir namų, ir savo aplinkos. Tad čia viskas susiję. O kai jis turi tiek viduje, tiek išorėje kažką įdomaus – tai atrodo turtingas plačiąja prasme.
Biologinės įvairovės nykimas aktualus visame pasaulyje. Priimtos direktyvos ir didžiulė biologinė programa siekiant išsaugoti gamtos įvairovę. Tad visais įmanomais būdais turime būti atsakingi net iš pirmo žvilgsnio darydami labai paprastą dalyką – sodindami augalus ir prižiūrėdami sodus.
Kasmet invazinių rūšių sąrašas ilgėja, mano galva, prieš dešimt metų jų buvo šešiolika, o dabar yra daugiau nei trisdešimt. Ir šių rūšių daugėja. Žmonės augalus atsiveža, o augalai adaptuojasi ir tiesiog išplinta. Netgi toks augalas kaip rododendras Švedijoje, Anglijoje yra invazinė rūšis. Pas mus tai yra tik laiko klausimas, kada jis toks taps. O šiandien jis yra be galo madingas.
– Miesto augalai turi būti ir gražūs, ir praktiški?
– Miesto augalai valo orą. Anksčiau miestuose buvo sodinami vietiniai miško augalai. Jų šaknys gilios, tad sugadindavo asfaltus ir takelius. Dabar jau atrenkami vadinamieji hibridai, kurių šaknynas yra negausus ir pritaikytas miesto erdvei. Hibridų laja palanki miesto erdvei. Daug žmonių iki šiol būna pasibaisėję miesto medžių genėjimu. Tad su hibridiniais medžiais to nebus. Jie neardo aplinkos ir valo orą.
Nors kai kas praktiškumui priskiria eterinių aliejų skleidimą, drįsčiau klausti, ar neateis problema, kad kai kurie žmonės yra alergiški, nes vieniems tai gali būti malonus kvapas, o kitiems – alergenas. Ateityje Savivaldybės Aplinkos skyrius galės patvirtinti, kad mieste jau nebus galima sodinti to, kas šovė į galvą. Parke tokia kontrolė nebūtina. Bet pakelėse, viešosiose zonose turi būti tokie hibridiniai medžiai. Juk miestui genėjimas – papildoma investicija.
– Ką miestiečiai turėtų žinoti?
– Kai yra tiek daug norinčių gražinti savo miestą, siūlau nepulti sodinti ir nekurti gėlynų savarankiškai. Norėtųsi, kad miestiečiai pasitartų su tam tikrais specialistais, architektais, planuotojais. Savivaldybėje tikrai bus tokių žmonių, kurie nukreips norinčius tinkama linkme. Miesto grožis yra vientisume. Pirmiausia grožis kuriamas ir nuo tvarkos – ravėti žolę, žolynus, šienauti ir palaistyti – tiesiog prižiūrėti. Juk kiekvienas nori pabūti parke. O visi bijome erkių. Niekam nemalonu lipti į aukštą ir peraugusią žolę. Jeigu žmogus kuria naują gėlyną, tai turi jo neapleisti.