Kaip sako K. Župerka, kalba kinta ir nyksta, į ją nuolat kėsinasi kitos kalbos, tačiau mes turime atsilaikyti ir iš karto pakėlę rankas į viršų nepasiduoti.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Vis netyla diskusijos, ar Lietuvos Respublikos asmens dokumentuose asmenvardžiai gali būti rašomi nelietuviškomis lotyniško pagrindo raidėmis. Daugelyje vykusių spaudos konferencijų, radijo ir televizijos pokalbių apie vardų ir pavardžių rašymą asmens dokumentuose nuomonės buvo grindžiamos įvairiais argumentais, tarp jų ir kalbiniais. Tiesa, kalbiniai argumentai, pagrįsti moksline tiesa, turi neabejotiną persvarą. Tad pūsti burbulo nereikėtų – tikriausiai ir mokinys, kuris puikiai pažįsta lietuvišką abėcėlę, pasakys, kuri raidė lietuvių kalbos žodyje – svetimkūnis.

Geriau – papildomas įrašas
Žinomas šalies mokslininkas, visuomenės ir kultūros veikėjas, Šiaulių universiteto profesorius, humanitarinių mokslų habilituotas daktaras, Lietuvių kalbos draugijos Šiaulių skyriaus ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narys, daugelio vadovėlių autorius Kazimieras Župerka pritaria papildomam įrašui asmens dokumentuose.
„Man labai patiko variantas – į asmens dokumentą dėti papildomą lapelį su originalia kalba užrašytu asmenvardžiu – kokiomis tik reikia raidėmis. Lenkai dabar tik kalba apie dvigubą „w“. Bet galiu pasakyti, kad jų abėcėlėje yra daug raidžių, kurios skiriasi nuo mūsų. Pavyzdžiui, priebalsis n jų kalboje būna su minkštumo ženklu, l turi kietumo ženklą“, - aiškina K. Župerka.
Anot profesoriaus, jeigu imsimės abėcėlės reformų, tuomet visoms kalboms – teisės lygios.
„Ką su latviais daryti? Kuo latviai, mūsų broliai, blogesni? Latviai turi dar kitokių diakritinių ženklų prie kitų raidžių, esančių jų abėcėlėje“, - sako jis.
Ir tokia pozicija ne vien tik K. Župerkos: „Skaičiau profesoriaus habilituoto daktaro Arnoldo Piročkino straipsnį spaudoje – jis labai gerai išdėstė argumentus. Pasak jo, kitose kalbose žodžiai originalia lietuvių kalba nerašomi - nes neįmanoma. Ir kitos šalys neieško naujų abėcėlių. Štai spaudoje, laikraštyje mes rašome lenko vardą ir pavardę – o ką daryti su kitomis raidėmis? Būsime priversti rašyti visas lenkiškas raides savo lietuviškame tekste. Juk šitaip negerai. Jūs gi nerašote savo laikraštyje kokio vokiečio, latvio vardo ir pavardės jų kalbos raidėmis, o lietuvinate. O tas papildomas įrašas asmens dokumente viską išgelbėtų. Keliauji per pasaulį – rodai originalą, o Lietuvoje – lietuvišką variantą.“

Nebūti dalykai – keisti abėcėlę
Gerbiantiems savo gimtąją kalbą abėcėlės pildymas, keitimas ir kitokios „reformos“ – reiškia lietuvių kalbos darkymą. Tad leidimas rašyti asmenvardžius asmens dokumentuose originalo kalba – būtų viso ko pradžia. „Mes negalime įsileisti visų svetimų abėcėlių – lenkų, latvių ir kitų kalbų raidžių, svetimų lietuviškai abėcėlei – juk bus košė“, - sako K. Župerka.
O greta viena kitos susigyvenusios originali ir neoriginali užsieniečio pavardės – ne naujiena. Pasak profesoriaus, gerokai paplitusi praktika asmenvardžius rašyti tik originalo kalba mokslo darbuose nėra gerai.
„Aš rašyčiau sulietuvintą variantą. Pavyzdžiui, asmenvardį Viljamas Šekspyras (originalo kalba – William Shakespeare) rašyčiau lietuviškai, o šalia skliausteliuose – originalo kalba. Iki šiol savo darbuose taip ir rašau – ir niekas iki šiol už tai nepriekaištavo“, - sako profesorius.
Tad moksliniuose darbuose rašyti ir autentišką, ir transliteruotą asmenvardį – tinkamas ir teisingas variantas.
Kas kita vyrauja žiniasklaidoje. Pasak profesoriaus, kai kurie Lietuvos dienraščiai, meno ir literatūros savaitraščiai ir žurnalai rašo asmenvardžius originalo kalba, o kiti vis dar laikosi sulietuvinto varianto.
„Pastarieji tikriausiai orientuojasi į tuos žmones, kurie Lietuvoje kalba lietuviškai, - juokauja profesorius. - Laikraštis – greitas daiktas, tad abu variantus rašyti nėra paranku publicistinio stiliaus tekstuose.“
K. Župerkos nuomone, lietuvinti asmenvardžius laikraščiuose būtų daug geriau. „Žmogus nežino, kaip tariama užsieniečio pavardė, kurią reikia perskaityti originalo kalba. Kaip perskaitytumėte anglišką „major“ - meidžor ar tiesiog lietuviškai major? Tai klaidina ir drumsčia mąstymą“, - aiškina profesorius.
Kaip sako K. Župerka, kalba kinta ir nyksta, į ją nuolat kėsinasi kitos kalbos, tačiau mes turime atsilaikyti ir iš karto pakėlę rankas į viršų nepasiduoti.
„Mūsų protėviai taip nedarė – net ir su senuoju mūsų tikėjimu. Kalbos labai greitai keisti negalima – pavojinga. Tegu sparčiai keičiasi technologijos, o ne kalba, nes nesusikalbėsime. Jei taip įvyks, senąją kartą jaunoji labai greitai „nurašys“, o juk reikia, kad kartos sugyventų“, - tikina profesorius.