S. Umaraitė: „Parodos pavadinimas „Shanti“ sanskrito kalba reiškia vidinę ramybę, o kadangi esu medituojantis žmogus, sanskrito kalba man yra labai aktuali.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Greta CIŪNYTĖ
Ketvirtadienį „Laiptų galerijoje“, baltų sienų fone, sklindant švelniai ir raminančiai vandens čiurlenimo muzikai, buvo pristatyta minimalistinė jaunos menininkės Simonos Umaraitės fotografijų paroda „Shanti“, kurioje pieno vonioje medituoja jaunystė.
Tapytoją ir fotografę parodos metu pristatė jos pačios manifestas, kuriame buvo užduodamas klausimas, rūpimas kiekvienam menininkui, - „Kas aš?“ Kaip teigė autorė, tai buvo laukta ir staigiai kilusi paroda, ir nors pati menininkė daug kalbėti nemėgsta, tačiau jaukiai įsitaisius ant laiptų sutiko trumpai papasakoti apie savo kūrybą, įkvėpimą, gyvenimą užsienyje ir tapatumo, savęs pažinimo paieškas.
- Ką reiškia „Shanti“? Kodėl toks parodos pavadinimas?
- Parodos pavadinimas „Shanti“ sanskrito kalba reiškia vidinę ramybę, o kadangi esu medituojantis žmogus, sanskrito kalba man yra labai aktuali. 2012-aisiais netgi buvau Indijoje, kur ir kilo pati parodos idėja stebint medituojančius žmones. Šis jų veiksmas man pasirodė labai gražus, žmonės tikri, būna savimi, nesislepia po kaukėmis ir tiesiog būna tyloje.
Mano draugė Sandra, kurią ir įamžinau nuotraukose, Indijoje yra Ošo bendruomenės iniciatorė ir jos antras vardas yra Shanti, todėl šitaip gražiai viskas ir susisiejo.
- Kodėl ši paroda nespalvotų ir būtent tokių dydžių fotografijų?
- Parodoje yra 9 didelės ir 4 mažesnio formato fotografijos. Man visuomet patiko dideli formatai, o čia yra didžiausia, ką galėjau sau leisti. Jei galėčiau, tai daryčiau dar didesnes.
- Parodai pasirinkote „Laiptų galeriją“.
- Parodą čia surengiau pirmą kartą, o šią vietą pasirinkau dėl tokios intymios aplinkos, norėjosi jaukumo, nesinorėjo didelių erdvių.
Lietuvoje – tai antroji mano paroda. Pirmoji buvo tapybos paroda knygyne „Sielai“, tačiau didžiąją dalį savo parodų teko eksponuoti, kol mokiausi Anglijoje - ten surengiau 8 parodas.
Anglijoje fotografijos koledže mokiausi fotografijos ir interaktyvaus meno dvejus metus, o po to universitete - interaktyvaus meno, bet bakalauras gavosi sujungtas iš abiejų specialybių.
- Kodėl nusprendėte mokytis būtent Anglijoje?
- Atsitiktinai. Šiauliuose baigiau anglų filologiją ir iš tos didelės meilės anglų kalbai pasukau į
užsienį. Tai buvo dar vienas mano bakalauras. Lietuvoje visuomet norėjau studijuoti menus, tačiau susiklostė taip, kad pasukau į filologiją. Paskaitų metu pro langą žiūrėdavau ir galvodavau, jog ne čia mano širdis ir išvažiavusi iškart nėriau į menus.
- Fotografija yra ir jūsų pragyvenimo šaltinis?
- Nelengva iš to verstis, tačiau dar tik visai neseniai pradėjau intensyviau nerti į šį meną. Iš šventinių renginių ir pragyvenu, o meninės fotografijos lieka malonumui.
- Kaip jūs pasirenkate modelius?
- Anksčiau dažniau užsiimdavau autoportretine fotografija (self-portraits), o dabar savęs nebefotografuoju, pasidarė įdomesni kiti žmonės. Kai sugalvojau, jog noriu daryti šitą parodą, iškart ir pagalvojau apie savo draugę Sandrą, mano akiai ji idealiai tiko. Nors ji pati lyg ir truputėlį priešinosi, nenorėjo.
- Kaip kilo idėja fotografuoti būtent save? Juk fotografija - tai lyg ir mėginimas užfiksuoti tą netikėtą momentą, kai asmuo yra visiškai savimi, o kaip rasti tą netikėtumą savyje?
- Man tai buvo labiau kaip terapija, tose nuotraukose, instaliacijose aš tiesiog „išsitaškydavau“ ir mane domino daugiau pats procesas, o ne rezultatas.
Tai buvo savotiška savęs išraiška, savęs pažinimas, bet dabar atėjo kitas etapas, kai norisi būti stebėtoja kitų emocijų, o, kaip jūs gerai ir pastebėjote, autoportretinės nuotraukos buvo labiau suvaidintos, nors rezultatu esu patenkinta.
- Kaip atrinkote kadrus, ar daug jų padarėte?
- Kadrų nebuvo daug, stengiausi „nepyškinti“, išlaukti tinkamų momentų. O modelis tiesiog gulėjo vonioje, pilnoje pieno, aš sėdėjau ant krašto ir jai sakiau: atsipalaiduok, būk ramiai, medituok, džiaukis vandeniu ir šiluma, tiesiog būk.
- Sakoma, jog fotografija nėra menas, nes ji paneigia tapybos techniką, taisykles. Ką jūs, užsiimdama ir tapyba, ir fotografija, galėtumėte apie tai pasakyti?
- Anksčiau aš galvojau taip pat. Kai atvažiavau į Angliją ir atėjau į koledžą, sakiau, jog noriu studijuoti tapybą, o kai kuratorius man pasiūlė fotografiją - buvau nusiteikusi kritiškai, galvojau, koks čia menas paspausti mygtuką.
Bet paskui viskas apsivertė, nuėjau į vieną parodą ir galva susisuko. Ėmiau daryti tokius kaip ir koliažus iš fotografijų, o į tarpus įtapydavau kažką, transformuodavau veidus, aplinką, mėginau sujungti abi medijas į vieną krūvą ir nuo to viskas ir prasidėjo.
- Ar galėtumėte palyginti savo gyvenimą ir kūrybą Anglijoje ir Lietuvoje?
- Kažkaip, kai grįžau iš užsienio, mano gyvenime viskas labai apsivertė. Būdama ten aš daugiau kūriau tamsius darbus, kuriuose atsispindėjo daug kraujo, isterijos, pasitelkiamos elektrošokinės kėdės ir kiti dramatiški instrumentai.
O kai grįžau, panirau į depresiją, kuri keitė mano požiūrį ir gyvenimo būdą, prasidėjo domėjimasis meditacija, joga, ėmė supti kitokie žmonės ir tuo metu kaip tik ir susipažinau su Sandra. 2012 metais kartu išvažiavome į Indiją medituoti.
Tiesiog viskas drastiškai pasikeitė. Tada atrodė, jog reikia „išsitaškyti“, galvojau, kaip čia save surasti, tas kaukes nusiplėšti, o dabar norisi per tą tylą ir ramybę ieškoti savęs.
- Kaip ateina įkvėpimas, gimsta idėjos?
- Spontaniškai. Kažką pamatai, pagalvoji ir viduje užsikabina.
Konkrečiai su šia fotosesija buvo taip, jog aš vieną rytą atsikėliau ir staigiai supratau, jog žinau - reikia vonios, pieno ir Sandros.
Paskambinau jai ir sakau: pasiruošk vonią, atvažiuoju - maudysiesi. Ir aš galvoju, jog čia ir buvo tas tikrasis įkvėpimas.
Būna kartais, jog sėdi prie tų paveikslų, kankiniesi, bet lieki nepatenkintas, nieko juose nematai, viskas iškankinta, nelieka spontaniškumo, o kai viskas vyksta taip dinamiškai, tai pajauti tikrąjį malonumą, jautiesi tarsi savo elemente. Tačiau pats modelis sakė, jog kitose nuotraukose ji jaučiasi netikra, nors aš rezultatu esu tikrai patenkinta.
- Ar nebegalvojate sugrįžti į užsienį?
- Ne, nors kai važiavau atgal į Lietuvą man visi sakė, jog ne į tą pusę važiuoju, bet aš kažkaip atsikandau savo, man užteko Anglijos. Viskas buvo labai smagu, įdomu, bet ten - ne mano šalis, ne mano žmonės.
- Ar tenkina kultūrinis gyvenimas Lietuvoje, Šiauliuose?
- Kultūros man tikrai užtenka, o ir atstumai Lietuvoje negąsdina, jei kažkas labai domina, galima ir nuvažiuoti.
Man patinka, kad Šiauliuose nedaug žmonių, nes, pavyzdžiui, gyvenant Mančesteryje švenčių metu per miestą negali praeiti normaliu žingsniu, reikia slinkti. Tai man labai nepatinka, jaučiu klaustrofobiją.
- O tapyba domitės jau nuo vaikystės?
- Negaliu sakyti, jog nuo vaikystės, bet tai prasidėjo jau gana anksti, tapyba buvo didžioji
aistra. Visuomet sakiau, jog noriu būti tapytoja, bet dabar jau seniai, kokius metus, apleidau ją, fotografija paėmė pirmą vietą gyvenime.
- Tai apie ką ši paroda?
- Paroda apie vidinę ramybę, vidinę tylą, kai nieko nebelieka, jokių primestų visuomenės kaukių, vaidmenų, nebelieka net tavo minčių, esi tik kaip sąmonė, siela, tikrasis tu.

Fotoparodos „Shanti“ „Laiptų galerijoje“ akimirkos.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.