„Mūsų visuomenėje labai svarbu, kad baigęs mokyklą iškart studijuotum, nes jeigu tu nestudijuoji, tuoj kyla įtarimas: gal labai prastai baigei“, - teigia profesorė G. Čepaitienė.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
Ieva LIUBŠYTĖ
Praūžus diplomų įteikimo šventėms į naują gyvenimo etapą žengė nemažai bakalaurų ir magistrų. Ilgai netrukus vėl prasidės naujų priėmimų į aukštąsias mokyklas laikotarpis.
Šis nenutrūkstantis ratas augina vis naują Lietuvos kartą.
Apie mokslo sistemos, studentų motyvacijos, požiūrio į studijas skirtumus, kurie atsiranda bėgant laikui ir keičiantis kartoms, pasakoja Šiaulių universiteto profesorė humanitarinių mokslų daktarė Giedrė Čepaitienė.
- Kuo skiriasi buvusio Šiaulių pedagoginio instituto mokslo sistema nuo dabartinio Šiaulių universiteto?
- Viskas labai skiriasi. Pedagoginio instituto laikais buvo dalybų sistema. Tarkim, žmogus, baigęs institutą, gaudavo paskyrimą - jam būdavo garantuota darbo vieta. Todėl jo požiūris ir suinteresuotumas būdavo visai kitoks nei dabar. Viskas priklausė nuo to, kaip tu baigsi, kelintas tu esi sąraše, nes pagal tai buvo galima rinktis darbo vietą.
Aišku, studentas nežinodavo, kurioje konkrečioje mokykloje dirbs, bet vis tiek orientuodavosi, kur maždaug save realizuos, nes visi pedagoginio instituto studentai gaudavo paskyrimus į mokyklas.
Galiu pasidžiaugti, kad mokyklose sakydavo, jog mūsiškai tikrai neprastai parengti, įgiję gerą bazinį išsilavinimą ir jų praktikos buvo pakankamai gerai organizuotos. Juk studentai mokyklose stebėdavo ir patys vesdavo pamokas, taip pat būdavo įjungti tokie žaidybiniai paskaitų elementai, kurių metu jie galėdavo pasijusti mokytojais, pasipraktikuoti.
Žinoma, Pedagoginio instituto laikais būdavo ir tokių situacijų, kad mokytojo specialybę įgyti atėjęs žmogus pasirodo yra aiškus intravertas, aiškiai negalintis dirbti su auditorija.
Tik įsivaizduokite, mokytoją intravertą, o tai yra didžiulė nelaimė ir mokiniams, ir jam pačiam, ir jo šeimai, nes jeigu žmogus nelaimingas darbe, tai jis į namus tą nelaimę parsineša.
Bet tada nebūdavo kitos galimybės: jis vis tiek privalėdavo dirbti pagal paskyrimą mokytoju, net jei aiškiai matydavosi, kad jis tam netinkamas, nes nesugeba su kitais rasti kontakto.
Visai kas kita dabar: universiteto bakalaurai gali rinktis plačią darbo sferą. Pavyzdžiui, baigęs lietuvių filologiją studentas gali dirbti su knyga, su rankraščiu, gali jį redaguoti ir tik retkarčiais bendrauti su leidyklos vyriausiuoju redaktoriumi ar panašiai.
Taip pat jis gali dirbti labai komunikabilų darbą, kur reikia absoliučiai skirtingų asmens savybių, absoliučiai skirtingų įgūdžių.
Tačiau pastebiu, kad kuo šiais laikais didesnė pasirinkimo laisvė, tuo mažesnė tampa studentų motyvacija.
- Ar studentams pakanka motyvacijos stojant į universitetą?
- Mūsų visuomenėje labai svarbu, kad baigęs mokyklą iškart pradėtum studijuoti, nes jeigu nestudijuoji, tuoj kyla įtarimas, kad labai prastai baigei mokyklą.
Pavyzdžiui, apie kokias nors savanorystės idėjas kalbėti pradėta tik dabar - anksčiau to nebūdavo. Pastebėjau, kad savanoriais dirba ne tie, kurie tik ką baigė mokyklą, o tie, kurie baigė universitetus.
Jie išvyksta savanoriauti visur, nes, matyt, dar ir studijuodami savęs neatrado. Tokie savanoriai grįžę kartais pasirenka studijuoti net visai kitą specialybę, supratę, kad prieš tai ėjo ne tuo keliu.
Apskritai, Lietuvos visuomenė tikrai dar nėra subrendusi tam tikram profesiniam orientavimui.
Kitaip tariant, mokyklą baigusieji maždaug žino, kurie dalykai patinka, todėl ir renkasi pagal tai studijas, nors dažnai visiškai neįsivaizduoja savęs kaip darbuotojo.
Iš tiesų, kol mokykla ir visa visuomenė nesuvoks, kad vaikas turi pajusti realią praktiką, ją apčiuopti, tol bus begalė tokių, kurie nežino, ko nori iš gyvenimo.
Pasaulio mokyklose vyresniųjų klasių mokiniai privalo atlikti praktiką - dirbti penkias dienas kur nors ir taip save bei tuos darbus išbandyti.
Toks patyrimas, tokia praktika labai svarbu, nes tada pasirinkimas grindžiamas ne tėvų kalbomis ar savo paties vaizduote.
Pajutę tikrą darbą, mokiniai gali suprasti, kas ir kaip vyksta, ir gali apsispręsti, ar jų asmeninės savybės tinka tam darbui, ar jie norėtų tokioje darbo vietoje save matyti.
O jei tas darbas mokiniui yra tik aprašas, apsispręsti sunku.
Žinoma, negalima sakyti, kad nereikia stoti į universitetą, jei žmogus nežino, ko nori. Universitete jis gauna tam tikros srities bendrąjį universitetinį išsilavinimą ir tada gali save taikyti tam tikroje srityje, atsiranda galimybė rinktis darbų sferoje.
- Kuo skiriasi ankstesnieji magistrantai nuo dabartinių?
- Anksčiau magistrantūrą studijuodavo tikrai labai stiprūs studentai. Būdavo net tokių grupių, kurių magistro darbus paskaičius galvodavai: o Viešpatie, kokie visi geri. Yra buvę tokių grupių, kur nebuvo kam 8 parašyti, nes tikrai labai išsamūs ir geri buvo tie jų darbai.
Dabar jau tokių rimtų darbų parašoma mažiau, o dalis magistrantų ateina tik dėl to, kad dar savęs neatrado, dar nežino, ko nori iš gyvenimo.
Nors aš visiems sakau: kas baigė bakalauro studijas, tikrai turi pamąstyti apie magistrantūrą, nes manau, kad ateis laikas, kai magistro diplomas bus vertinamas.
Ypač tai aktualu merginoms: tarkim, jei jos nestoja į magistrantūrą išsyk, vėliau sukūrus šeimas joms tai pasidaro labai sudėtinga. Nors geresnė darbo pozicija reikalauja kvalifikacijos, vis dėlto suderinti šeimą, vaiką su studijomis jau yra sunku, nors įmanoma.
Visi sako, kad diplomas nieko nereiškia, svarbu mano gebėjimai. Bet ir tie gebėjimai patys nesiugdo. Todėl studijos priverčia juos ugdyti specialiai, kryptingai.
- Kokios studentų mažėjimo priežastys?
- Mažėjantį bakalaurantų skaičių lemia labai daug ir labai įvairios priežastys.
Viena priežastis yra demografinė situacija, nes aišku, kad jeigu mokyklas baigia mažiau moksleivių, tai ir studentų bus atitinkamai mažiau.
Kita priežastis buvo užprogramuota, nuvertinus Lietuvos aukštąjį mokslą. Prieš kokius šešetą metų paleista „antis“, kad mokslas Lietuvoje išgyvena krizę, yra tiesiog nesusipratimas.
Mokslas negali neišgyventi krizės, nes mokslas nebūtų mokslas, jeigu jis nebūtų nuolatinėje kaitoje. O kas yra krizė? Krizė yra stabtelėjimas ir žiūrėjimas, koks žingsnis turi būti toliau. Ir tai yra nuolatinė mokslo būsena.
Kai sakoma, kad Lietuvoje mokslas išgyvena krizę, aš visada pagalvoju: tai kodėl mūsų specialistai yra taip vertinami užsienyje, jei mūsų universitetai tokie blogi, taip blogai parengia.
Bet, žinoma, jeigu aš esu mama ir išgirstu tokią frazę, kad mūsų aukštosios mokyklos prastos, o mano vaikas baigia mokyklą, tai suprantama, kad nuspręsiu išleisti savo vaiką mokytis į užsienį.
Jeigu aš esu moksleivė, gera moksleivė su ambicijomis, aš irgi galvoju, kam man prastas mokslas Lietuvoje, geriau išvažiuosiu kitur.
Tačiau pažįstu ne vieną jaunuolį, kuris išvažiavo į Angliją ir grįžo, nes pakliuvo į prastą universitetą.
Aš manau, kad tų studijų programų silpnesnių ir stipresnių yra visur, nesvarbu - Lietuvoje ar užsienyje.
Tai natūralu, nes negali viskas būti pačiame aukščiausiame ir vienodame lygyje.
Manau, kad svarbiausias mokslo kokybę lemiantis veiksnys - kas dirba ir kaip dirba, nes tą patį dalyką galima dėstyti su meile ir tada studentai vienaip žiūrės, įsigilins ir galima dėstyti atmestinai.
Dar viena bėda, kad į Lietuvą iš studijų užsienyje grįžta mažoji dalis studentų, nes išvažiuoja jauni žmonės su savo hormonų audromis tuo laiku, kai metas kurti šeimas. O kai susikuria mišrią šeimą, atsiranda pasirinkimas, kurioje šalyje gyventi. Todėl didelė jų dalis ir negrįžta.
Ir nereikia naiviai tikėti, kad grįš, nes meilė žmogui yra stipresnė nei meilė gimtajam kraštui. Tai natūralu: žmogus pirmiausia yra šeimos ir tik po to viso sociumo.
Man skaudžiausia, kad mes prarandame visą kartą, nes daugiausiai išvažiuoja žmonės iki 25, 30 metų.
- Kaip manote, ar studijos pakeičia žmogų?
- Esu pastebėjusi, kad pirmajame kurse, dar kartais antrajame būna tokių žmonių, kuriems svarbiausia baigti universitetą, o kas bus po to - nesvarbu.
Tačiau, man atrodo, kuo aukštesnis kursas, tuo mažiau tokių žmonių, kurie galvoja, kad svarbiausia baigti.
Kadangi dirbu Humanitariniame fakultete, manau, kad studijos yra susijusios su žmogaus pažinimu ir atpažinimu, kultūros reiškinių atpažinimu, savivokos brandinimu. Pavyzdžiui, į universitetą kartais ateina įžūlūs studentai, nes jiems viskas - tas pats. Kartais būna abejingi. Visokių jų būna.
Bet ketvirtajame kurse jau galima pasigėrėti, kaip tie studentai užaugo ir kaip jiems gyvenime tapo nebe tas pats.
Atsimenu, praėjusiais metais kalbėjau su magistrantėmis, kurios jau bus antrajame kurse.
Šios studentės man sakė, kad bet kam patartų baigti lietuvių filologiją, nes jos pačios pajaučia, kaip per tuos filologijos studijų metus paauga.
Manau, šį augimą priverčia pajusti įvairių nuomonių įvairovė, nes juk ypač literatūros, politinių mokslų studijos parodo gyvenimo įvairiapusiškumą, įdomumą ir savo vietos ieškojimą gyvenime.
Manau, kad tas bendrasis humanitarinis išsilavinimas brandina, augina asmenybę ir leidžia iš įvairesnių kampų pažiūrėti į tas pačias situacijas, todėl gyvenimas įdomesnis, ne vien juodas ar baltas, ar pilkas.
- Jūs, dėstydama kalbos etiketą, jaučiate kartų skirtumus?
- Pastebiu, kad kalbos etiketas labai keičiasi. Kai kurias frazes, kurias aš suprasčiau vienaip, jaunimas supranta kitaip. Pavyzdžiui, pokalbis kavinėje: viena draugė sako: ačiū, kad mane pavaišinai, kitą kartą aš tave pavaišinsiu, o kita atsako: nenusišnekėk.
Man tas „nenusišnekėk“ visiškai šitoje vietoje netinka, o jaunimas sako, kad tai eilinis pasakymas. Kadangi mano dėstomas kalbos etiketas yra tarp pasirenkamųjų dalykų, džiaugiuosi, kad studentai jį vis dar renkasi. Vadinasi, tai jiems dar įdomu.
Džiugu, kad niekur nedingo tas noras mokytis ir susivokti gimtojoje kalboje. Šiaip labai dažnai etiketo požiūriu mes esame tokie skurdoki, neturime pasirinkimo raiškos. Todėl studentai, kurie pasirenka kalbos etiketo dalykus, įneša indėlį į Lietuvos kalbos kultūrą.
