K. K. Šiaulytis: „Taip jau man išeina, kad 10-metį skiriu karikatūrai, 10-metį akvarelei, 10-metį pedagogikai. Tiesiog gyvenime nesinori užsistovėti vienoje vietoje. O dabar atėjo toks gyvenimo periodas, kai jau keleri metai darau viską: piešiu karikatūras, tapau akvarele, rašau pedagoginius, edukacinius dailės vadovėlius.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Ieva LIUBŠYTĖ
Apsilankius „Šiaulių Monmartro Respublikos“ festivalyje sunku spėti dairytis ir grožėtis į šį festivalį atvykusių dailininkų kūryba. Akis užkliūva už jaukiai ant kėdutės įsitaisiusio ir aplink save būrį žiūrovų pritraukusio vyriškio. Pasirodo, tai dailininkas, karikatūristas, pedagogas Kęstutis Kazimieras Šiaulytis. Nemenka eilutė būtent prie šio dailininko stalo susidarė dėl noro jam papozuoti ir gauti šmaikštų ir dailų savo portretą.
Vis dėlto dėmesio ir veiklos nestokojantis menininkas sutiko pasidalyti savo istorija, atskleisti paslaptis, iš kur semiasi įkvėpimo, bei papasakoti savo kaip dailininko gyvenimo detales. Su viena sąlyga – jei interviu metu jam pozuosime.
- Kas jus sieja su Šiaulių miestu?
- Pavardė. Būna kartais, kad kai paklausia, kokia mano pavardė, ir aš atsakau, kad esu Šiaulytis, pasako, kad klausė, ne iš kur esu, o kas toks esu.
O kalbant rimčiau, tai 1976 metais baigiau Šiaulių universiteto Dailės fakultetą. Mano laida buvo penktoji. Kai aš mokiausi pirmame kurse, pažinau pirmąją Dailės fakulteto laidą, mačiau pačius pirmuosius Šiauliuose ruošiamus dailininkus.
Galiu pasakyti, kad mano studijų laikais Šiaulių universiteto Dailės fakultete vyravo labai kūrybiškos nuotaikos. Visi dėstytojai buvo jauni, buvo sukurta tokia labai įdomi, įkvepianti atmosfera. Tačiau tuo metu ne tik mūsų fakultetas alsavo kūryba, bet ir visas Šiaulių miestas. Visi Šiauliai žinojo, kad čia pradėjo ruošti pirmuosius dailininkus. Buvo tikrai puikūs laikai.
- O kas jus atvedė į Vilnių?
- Na, aš jau studijų laikais piešiau karikatūras, jas spausdino respublikinėje spaudoje. Tai tiesiog taip išėjo, kad mane pakvietė dirbti humoro žurnalo „Šluota“ redakcijoje. Tais laikais tai buvo labai populiarus žurnalas - jį leisdavo du kartus per mėnesį, o vieno leidinio tiražas siekė net 120 tūkstančių. Deja, šiais laikais tokių tiražų niekas neturi...
Redakcijoje „Šluota“ aš dirbau dailininku, maketuotoju. Ten praleidau 14 savo gyvenimo metų. Paskui, jau Nepriklausomybės laikais, įkūriau savo žurnalą vaikams apie dailę ir gamtą „Žaliasis laikraštis“. Šiam savo kūriniui piešiau komiksus ir karikatūras.
Kadangi mano karjera prasidėjo Vilniuje, ten ir likau. Šiuo metu esu ir karikatūristas, ir akvarelistas. Taip pat esu šį tą nuveikęs ir pedagogikos srityje – parašiau 3 dailės vadovėlius.
- Koks jūsų kaip karikatūristo kelias?
- 20 metų išvis nepiešiau karikatūrų ir tik prieš keletą metų vėl pradėjau.
Žinote, yra toks pasaulinis tarptautinis karikatūrų tinklalapis. Šiame tinklalapyje talpinu savo darbus. Šiuo metu ten jau yra 1200 mano kurtų karikatūrų. Iš jų 1000 naujų ir 200 senų, likusių dar nuo darbo „Šluotos“ redakcijoje laikų.
Viena iš daugelio priežasčių, paaiškinančių, kodėl vėl grįžau prie karikatūrų, tai galimybė publikuoti savo kūrinius internetinėje erdvėje. Šioje erdvėje sulaukiu tikrai nemenko dėmesio – net 2000 peržiūrų per dieną.
Toks dėmesys menininkui yra labai svarbus. Kiekvienas dailininkas trokšta būti įvertintas, pastebėtas, sulaukti aplinkinių nuomonės.
Darbų talpinimas internetinėje erdvėje man suteikia tokį kūrybinį pasitenkinimą, nes žmonėms tie darbai patinka, jie jais domisi, žiūri į juos.
Dar vienas dalykas yra tas, kad per šį tinklalapį yra įdomu kontaktuoti su karikatūristais ir svetainės lankytojais iš viso pasaulio. Kažkas parašo atsiliepimą iš Australijos, kažkas - iš Argentinos, labai daug dėmesio sulaukiu iš Europos: Turkijos, Vokietijos.
- Kodėl pasirinkote akvarelės techniką?
- Aš visada tapiau akvarele, bet ji buvo labiau kelioninė, atostoginė. Šiaip šios technikos pamatus, galima sakyti, gavau Šiauliuose, kur garsėjo akvarelės pedagogika. Mums dėstė tokie dėstytojai kaip akvarelės meistras profesorius Antanas Visockis, Vytenis Rimkus. Pažįstu ne vieną, kuris iš Šiaulių išsivežė tą dėmesį, vertinimą, meilę akvarelei.
Galiu pasakyti, kad net tada, kai piešiau karikatūras, labai dažnai dirbau akvarele ar guašu. Bet visiškai atsidaviau akvarelei 2000 metais, kai iš tik sekmadieninio tapytojo tapau rimtesniu akvarelistu.
Taip jau man išeina, kad 10-metį skiriu karikatūrai, 10-metį akvarelei, 10-metį pedagogikai. Tiesiog gyvenime nesinori užsistovėti vienoje vietoje. O dabar atėjo toks gyvenimo periodas, kai jau keleri metai darau viską: piešiu karikatūras, tapau akvarele, rašau pedagoginius, edukacinius dailės vadovėlius.
- Kur semiatės įkvėpimo savo kūrybai?
- Gamtoje. Juk iš tiesų gamta yra visų dailininkų mokytoja. Joje glūdi ir energija, ir vizualumas, ir medžiagiškumas. Visa tai paimi iš gamtos. Dabar, pavyzdžiui, jeigu aš jūsų norėčiau paprašyti, kad jūs man pavaizduotumėte kažką, kas mane įkvėptų, jums neišeitų, nes esate tik žmogus, o gamtoje yra viskas. Joje gali pasirinkti ir rasti kokį tik nori motyvą: ar lyriką, ar romantiką, ar vėją, ar jo gūsį, ar energiją, ar karą.
Kartais tiesiog vaikštai ir ieškai būtent to motyvo, kuris šiandien tave užvestų. Ir tai gali būti ežero platybė, upelio tėkmė, paslaptis, romantika, žiūrint, iš ko nori šiandien semtis įkvėpimo.
Įdomu tai, kad dažniausiai gamtoje tu nė pats nežinai, ko ieškai. Tiesiog ateini ir randi tą vietą, kuri tave sujaudina iki pat pirštų galiukų. Gal rytoj pro ją tiesiog praeitum nė nepastebėjęs, ką matei tą kartą.
Galiu pasakyti, kad, pavyzdžiui, architektūra visada tokia pati. Ateisi ir rasi taip pat stovinčią katedrą ar bažnyčią. O gamtoje viskas priklauso nuo apšvietimo, nuo tos dienos oro, nuo laiko, kada tu atvyksi į tą vietą. Ten dedasi labai subtilūs dalykai, kuriuose ir randi tą įkvėpimą, apčiuopi kūrybos gyslelę.
- Koks metų laikas mėgstamiausias?
- Kaip tapytojui, be abejo, man palankiausias yra ruduo. Birželis yra nykiausias, nes viskas vienodai žalia. Tačiau būtent birželį tenka daugiausiai keliauti. Todėl ieškau kažko kito – ežerų ar upių.
Taip pat esu tapęs ir žiemą. Galiu pasakyti, kad žiemą piešti akvarele labai įdomu.
Žinote, kai tapai šaltą dieną, ant popieriaus iškart atsiranda ledukas, nes vanduo kaipmat užšąla. Kai piešinį parsineši namo, tas ledukas galų gale ištirpsta, bet piešinys, tas akvarelės pėdsakas lieka su tokia tekstūra, ledo grafika. Manau, kad taip gamta man padeda piešti...
- Kur kuriate savo darbus?
- Daugelį savo darbų kuriu tik tai plenere, konkrečioje vietoje. Visi mano kūriniai atspindi tai, kad jeigu čia taip nupiešta, vadinasi, aš čia buvau – toje vietoje, tuo momentu.
Kai tapau, ant akvarelės krenta žiedadulkės, smėliukas ir visa tai lieka darbe. Taip pat tapydamas aš būtinai naudoju tik tos vietos vandenį. Vandens niekada nesinešioju, pasisemiu iš upelio, šaltinio, ežero, šulinio, kanalo, o jeigu visiškai nėra - tai ir iš balos. Tuo siekiu, kad kūrinyje išliktų tas tikras tapytos vietos pėdsakas, to vandens materija.
Kartą Londone man nutiko toks įvykis. Piešiu atsisėdęs parke, pasisėmęs iš to parko fontano vandens, ir staiga sugalvojau, kad trokštu nutapyti Temzę. Išpyliau to fontano vandenį ir kaip toks naivus žmogus, galvoju, pasisemsiu Temzės vandens. Prieinu prie tos Temzės, o ten krantinės milžiniško aukščio, neaišku - kiek kilometrų reikėtų nueiti, kad prieitum ir iki artimiausios prieplaukos...
Vienu žodžiu, nusivylęs perėjau Temzės tiltą ir visa laimė, kad tą naktį lijo. Ant tilto buvo tokie stulpai turėklams ir tame stulpe tokia nedidelė duobutė, o joje - vanduo.
Bet tas vanduo purvinas, pilnas suodžių. O aš vis tiek nusprendžiau tapyti. Darbas išėjo truputį murzinas, bet užtat su tikru Londono smogu, jo dvasia.
- Kokia jūsų sąsaja su dailės pedagogika?
- Žinote, aš vaikų nemokau, rašau tik teoriją. Gaila, bet pastebėjau, kad aš - blogas pedagogas. Tikrai džiaugiuosi, kai pamatau gerą pedagogą, kuris moka su vaikais dirbti. O aš, deja, tiktai teoretikas.
Bet galiu pasakyti, kad šiais laikais jaunoji karta 10 kartų, o gal 20, o gal ir 30 kartų daile domisi labiau. Manyti kitaip yra didelė klaida.
Gal dabar būsiu ir ne visai teisus, bet yra tokia labai gera matavimo priemonė – kanceliarinės prekės. Reikia atsižvelgti į tai, kiek anksčiau nupirkdavo dažų, flomasterių, pieštukų, guašų ir kiek dabar. Aišku, iškyla klausimas, kiek iš tų priemonių iš tiesų sunaudojama.
Pavyzdžiui, mano anūkė yra metų ir kelių mėnesių, bet flomasteriais dirba jau kaip suaugęs žmogus.
Taip pat labai gerai, kad šiais laikais niekas nesako, jog vaikai turi būti menininkais. Tai jiems nėra brukama per prievartą. Aš pats, kaip dailės pedagogas, manau, kad dailės pedagogika yra svarbi ne tam, kad vaikus padarytume menininkais, ir net ne tam, kad supažindintume su daile.
Pagrindas, kodėl dailės mokymasis yra reikalingas, – vizualioji kultūra. Yra sakoma, kad per akis žmogus gauna 95 proc. informacijos: kompiuterija, filmai, foto-, gamta, žmonės, mada, architektūra, knygos, albumai, viskas keliauja per akis. Ir jeigu žmogus neturi išlavintos regos, sugebėjimo atskirti formas, spalvas, įvertinti jas, aptarti, tai jisai visai nemoka pagrindinės šių laikų kalbos – vizualumo. Iš tiesų tu gali nemokėti jokios pasaulio kalbos, bet vizualinė kalba yra pagrindas.
- Iš ko valgote duoną?
- Žinote, svarbiausia, kad žmogus turėtų tą darbą, kurį mėgsta. Kada jis dirba darbą, kurį mėgsta, jam gyvenime labai daug visko susitaupo ir nereikia turėti papildomų išlaidų.
Pavyzdžiui, kada žmogus kankinasi, dirba tai, ko nemėgsta, tada jis taupo tam, kad mėnesį laiko praleistų taip, kaip nori. Sutikite su tuo, tai labai keista situacija.
Pabrėšiu, jeigu darai tai, ką mėgsti, tai pirmiausia tau nereikia taupyti atostogoms.
Visas gyvenimas tampa vienomis ilgomis atostogomis. Tu tiesiog gyveni nuolatiniame malonume. O jeigu kalbant konkrečiau, tai taip pat užsidirbu piešdamas portretus ant atvirukų. Ir gana neblogai užsidirbu. Mano rekordas - 200 portretų atvirukų žemaičių talkoje. Tada nupiešiau visus talkininkus, bet tuo užsiėmiau visą vakarą ir visą dieną.
Šiaip tokių piešinių norma yra apie 60 per dieną. Galiu pasakyti, kad aš pats vykdau tokį to piešimo ant atvirukų projektą. Nuo 2000 metų jau nupiešiau 10 tūkstančių portretų. Aišku, ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Taigi, duoną aš vis dėlto valgau.

„Kai tapau, ant akvarelės krenta žiedadulkės, smėliukas ir visa tai lieka darbe. Taip pat tapydamas aš būtinai naudoju tik tai tos vietos vandenį“, - sako K. K. Šiaulytis.
Artūro STAPONKAUS nuotr.