A. Miežis: „Mano darbai labiau figūratyvūs ir jie kartais susiję su ironišku požiūriu į aplinką, į žmones.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Lina ABROMAVIČIENĖ
Andrius Miežis – tapytojas vizionierius, kurio tapyboje atpažįstami siurrealistinės kūrybos principai, nevaržoma vaizduotė, sapnų ir fantazijų pasauliai, kuriuose negalioja racionalaus proto dėsniai. A. Miežiaus darbuose siurrealizmo ideologija stipriai paveikta šiuolaikinio pasaulėvaizdžio, skaitmeninių technologijų. Nenuostabu, kad šis menininkas, be tapybos, nemažai laiko skiria skaitmeninei muzikai. Kaip sako autorius, muzika neatsiejama jo gyvenimo dalis, kuri įkvepia tapybai.
- Ar pirmą kartą lankotės Šiauliuose?
- Pirmą kartą dalyvauju šiame tarptautinio projekto „Šiaulių Monmartro Respublika 2014“ plenere. Mane pakvietė „Laiptų galerija“. Tačiau Šiaulių dailės galerijoje 2011 metais jau buvo tekę pristatyti parodą kartu su dailininku Linu Lendsbergiu. Kiek prisimenu, dar ir 1995 metais teko pristatyti parodą Šiauliuose.
Taip pat įdomu ir tai, kad antrą kartą tenka tapyti viešai gamtos fone, nes visi mano darbai dažniausiai gimsta dirbtuvėje. Plenerai labai reikalingi menininkams, kad galėtų tarpusavyje pabendrauti, pasidalyti idėjomis. Tai sociumas, su kuriuo norisi pabendrauti.
- Kam daugiausia dėmesio skiriate tapydamas?
- Tam tikroms personifikacijoms. Mano darbai labiau figūratyvūs ir jie kartais susiję su ironišku požiūriu į aplinką, į žmones. Norisi ideologizuoti nūdieną ir kartu praeitį į viską žvelgiant kitu kampu – per siurrelistinę ir poparto stilistiką.
Kas yra menininkas? Jis yra stebėtojas taip, kaip rašytojas ar muzikantas. Savo kūriniu mes išreiškiame pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą. Neturiu vienos tematikos, kaip kai kurie dailininkai tapo tik peizažus, aktus. Mano kiekviena kūrybinė inspiracija yra skirtinga, todėl kiekvienas kūrinys kaip ir naujas nuotykis.
- Ar turite išskirtinių darbų, kuriuos labiausiai vertinate?
- Kiekvienas menininkas turi savo mėgstamų darbų. Dažniausiai būna geriausiai pavykę darbai. Kiti sako, kad patinka pats procesas, nes yra malonumas dirbti.
Man didesnį malonumą teikia rezultatas, ypač jei darbas yra pavykęs ir pats esu juo patenkintas. Darbai visi labai skirtingi, nes kiekvienas jų priklauso nuo nuotaikos, inspiracijų iš aplinkos.
Kartais įkvėpti gali ir muzika, knyga ar kinas, bendravimas su žmonėmis ar net mitologija.
- Ar visada pavyksta perteikti mintis?
- Žiūrovas dažnai supranta kūrinį kitaip, net ir pačiam autoriui netikėtai. Kartais tai šokiruoja, bet kartu yra labai įdomu. Menas skirtingai lydi kiekvieną, todėl jį kiekvienas skirtingai ir mato. Manau, kad pavykęs kūrinys yra tada, kai yra daug požiūrio taškų, daug atkodavimo galimybių. Kažkas yra pasakęs, kad geras menas yra ne tas, kuris duoda atsakymus, bet tas, kuris užduoda gerus klausimus.
Manau, kad kiekvienas meno kūrinys gali iš vidaus iškelti skirtingus jausmus, išgyvenimus, užduoti rūpimus klausimus. Kiekvienas žiūrėdamas į paveikslą įsiveda savo PIN kodą.
- Ką jums reiškia personalinė paroda?
- Personalinė paroda menininkui yra išbandymas, nes tai savotiškas egzaminas.
Kai vienas rengiu parodą, pasiruošiu viešam sušaudymui. Laikydamas egzaminą matau savo kūrybos trūkumus, išgirstu kritikos komentarus, pagyrimo žodžius.
Galbūt personalinė paroda nėra labai naudinga pačiam menininkui, nes tai daugiau intelektualinė, dvasinė pamoka sau. Man kiekviena pastaba duoda peno apmąstymams ir verčia stumtis pirmyn. Pagyrimai rodo, kad menininkas yra teisingame kelyje ir toliau sėkmingai gali dirbti. Pastaruoju laiku per metus gimsta dvi parodos. Vieną darbą nutapau per savaitę, būna tokių, su kuriais užtrunku ir ilgiau – net mėnesį.
- Kur jūsų darbų galima išvysti?
- Nors daugelis darbų pasilieka Lietuvoje, jų išvysti galima ne tik čia. Savo parodas vežiau į Vokietiją: Hamburgą, Kylį. Pastebiu, kad užsienyje mano darbai žavi žmones, jiems labai įdomu. Planuojame rengti parodą Prancūzijoje, Olandijoje. Kol kas vyksta derybų procesas, kuriami nauji darbai, nes dalis turimų jau suranda savo namus, tad reikės padirbėti.
Didžioji dalis mano kūrybos gerbėjų – vilniečiai, kurie dažniausiai ir nuperka mano darbus.
- Kokie darbai jums išbandymas?
- Per gyvenimą labai daug turėjau užsakymų. Buvo tokių, kurie pavyko puikiai, tačiau buvo ir nepavykusių. Taip atsitinka, kai žmogus užsako paveikslą ir iš anksto susikuria vaizdą.
Jei menininkas neatitinka tų lūkesčių, darbas lieka nepavykęs. Kai nueiname pas patikimą odontologą, mes pasitikime jo gebėjimais. Tas pats galioja ir su menininkais. Jei žmogui patinka menininko darbai, turi pasitikėti ir užsakydamas darbą leisti jam improvizuoti. Tada darbas pavyksta puikiai.
- Kokius uždavinius sau kelia menininkas?
- Menininkui būtina vaizdinė užduotis, idėja, kurią vėliau jis galėtų perteikti. Kiekviename kūrinyje 70 procentų būna tai, kas sugalvota iš anksto, ir 30 procentų lieka improvizacijoms.
Man labai svarbus pats procesas, nes kontaktas su kūriniu, kaip mamai nėštumo metu bendravimas su kūdikiu, kai darbas būna baigtas, bambagyslė nupjaunama ir tada jis jau gyvena savo gyvenimą.
- Parodą „No problem“ pristatėte kartu su kolege Migle Kosinaite. Ar lengva suderinti menininkų mintis ir kūrybinį stilių?
- Su Migle jau esame dalyvavę viename plenere. Mūsų darbų stilius - siurrealizmas maišytas su popartu - yra panašus, todėl nusprendėme surengti bendrą parodą.
Viena iš idėjų – pasižiūrėti, kaip atrodysime kartu vienoje erdvėje, ir, žinoma, pateikti savo darbus. Vienam sukaupti daug naujų darbų gana sunku, o dviese - net smagiau, kad galima kartu parodyti daugiau darbų. Dabar paroda „No problem“ iškeliavusi į Klaipėdą.
„No problem“ pavadinome todėl, kad mūsų darbai suvokiami, prieinami galbūt ne visiems, bet daugeliui žmonių. Manau, kad net vaikas ar visai nesusijęs su menu žmogus joje atras sau įdomių idėjų, minčių. Manau, kad mūsų parodoje eksponuojami darbai skirti ne vien tik mažam menininkų sluoksniui.
Yra ir daugiau bendraminčių menininkų, kuriančių panašia stilistika ir tematika, kaip pavyzdžiui, Linas Lendzbergis, su kuriuo jau ne kartą teko dalyvauti respublikinėse parodose.
- Kas jums yra kūryba? Kančia?
- Kančia pats žodis yra labai pretenzingas. Man kūryba nėra kančia, tai labiau darbas. Kiekvieną kartą einama va bank, nes nežinai, koks bus rezultatas.
Kūrybinis darbas - tai kaip rebuso sprendimas. Meną galima sulyginti ir su matematika, kai pats menininkas susidaro lygtį ir pats turi ją išspręsti. Ir jei lygtis menininkui neišsisprendžia, tada ir prasideda kūrybinės kančios.
Pasitaiko atvejų, kai menininkas negauna norimo kūrybinio rezultato. Man menas – tai savęs pažinimo būdas. Niekada nesigėdiju mene naudoti idėjų, formų, kurios man patiko paauglystėje, vaikystėje. Manau, kad menininkas savo mene gali rodyti save visokio amžiaus. Tai tam tikra išraiška, pasaulėžiūra. Aš sakau, kad visuomet smagu šiek tiek išlikti vaiku.
- Ar šiuolaikiniame mene yra tabu?
- Vidinis cenzorius yra pas kiekvieną menininką. Sugalvojus naują temą, visada savęs paklausiame, ar tai nėra banaloka, kvailoka, o gal atrodys per aštru. Tačiau menininkas turi turėti drąsos, kad galėtų paviešinti savo kūrinį. Bijai vilko, neik į mišką. Taip ir mene - jei nėra drąsos, geriau visai netapyti.
- Esate sakęs, kad menininkas savo kūrinius turi paleisti iš vidaus, kad jie gyventų savo pasaulyje. Ar nesunku atsisveikinti su darbais?
- Nesunku. Man kaip tik labai džiugu dalytis savo kūrybiniais darbais. Jei nuperka mano darbą žmogus, galiu manyti, kad mano darbas susišaukia su kitu žmogumi. Ir tai labai svarbu menininkui. Jei žiūrovas randa kontaktą su paveikslu jį parsinešęs namo, menininkas gali tik džiūgauti, nes tai savotiškas bendravimas – magiškas ryšys tarp kūrėjo ir žiūrovo.
- Ar menininkas duoną valgo iš meno?
- Aš - taip. Tai gana keblus klausimas. Nėra specialybės, iš kurios būtų galima gerai ar labai gerai gyventi. Vieni iš meno išgyvena labai gerai, o kiti neišgyvena visai.
Manau, kad veikia pagrindinis principas: jei menininkas savo darbus kuria su meile, tai tada iš meno galima išgyventi.
Pasitaiko ir tokių atvejų, kai žmonės gerai tapo, tačiau jiems nesiseka darbų realizuoti. Todėl mano kredo – daryk nuoširdžiai, nes tai žmonės mato ir jaučia.
- Žinoma, kad jums patinka ne tik dailė, bet ir muzika...
- Aš visada labai mėgau klausyti muzikos. Net ir dirbdamas, nes muzika neatsiejama mano gyvenimo dalis, kuri veikia kaip dopingas.
Turiu patirties muzikos kūryboje – esu kompiuteriu kūręs ir ją net radijas transliavo. Intensyviai įsivėlęs į muzikos kūrybą buvau trejus metus, o dabar kiek ją apleidau.
Esu gimęs ir augęs Vilniuje, bet dabar gyvenu Kretingoje. Pamenu tuos laikus, kada Vilniuje bandėme kurti muzikos grupę, aktyviai dalyvaudavome renginiuose. Visada šalia būdavo muzika. Kai kūriau kompiuterinę muziką, išleidau kompaktinį diską.
Šiuo momentu mano muzika yra letargo stadijoje, nes muzika - labai daug laiko ir energijos reikalaujantis menas.

Tapytojas A. Miežis savo kūryboje pateikia formas, kurios patiko paauglystėje, vaikystėje. Pasak jo, menininkas savo mene gali rodyti save visokio amžiaus, net vaikystėje, nes visuomet smagu šiek tiek išlikti vaiku.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

A. Miežio tapybos darbas gimsta per savaitę, o kartais kūrybinis procesas užsitęsia iki mėnesio.
Artūro STAPONKAUS nuotr.