A. Masėnienė: „Galbūt galėčiau pasakyti – tiesiog ko išmokė vaikai. Pati didžiausia vertybė yra žmogaus ryšys su žmogumi, o ypač suaugusiojo ryšys su vaiku.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Šiaulių kultūros centro šokių ansamblis „Želmenėliai“ nepakartojamu koncertu pasitiko 45-mečio jubiliejų. Nepailstanti šio kolektyvo vadovė Aldona Masėnienė kupina geros nuotaikos – į koncertą atvyko labai daug buvusių auklėtinių, kurie dabar jau suaugę ir tapę tėveliais, o koncertas išties pavyko. Visi auklėtiniai – ir mažieji, ir dideli myli šokį. Ko dar gali trokšti vadovo širdis?
– Kokiomis nuotaikomis gyvenate šiandien?
– Džiaugiuosi, kad koncertas pavyko. Viename dienraštyje buvo pastebėta, kad mano pralaimėjimas, jog nesugebėjau susirasti sau pamainos. Daug žmonių bandė dirbti „Želmenėlio“ vadovais. Iš tų 45 metų 8-erius dirbo Indrė Chotiašovienė. Pradėjo dirbti jauna, dar būdama studentė. Bet aš džiaugiuosi, kad visi čia gavo patirties, o šiandien sėkmingai dirba patys su savo kolektyvais. Perspektyvių asmenybių žadėta, kad po studijų sugrįš vadovauti kolektyvui. Bet manau, kad dėl to verčiau neliūdėti.
Iš tikrųjų jaunas žmogus turi uždirbti iš savo darbo – jis turi kurti šeimą, namus. Nepakanka to, kad jis gali save išreikšti profesijoje, kiekvienas nori gyventi oriai. Kultūra niekuomet nebuvo ta sritis, kuri būtų suteikusi tą tvirtą materialinį pagrindą. Mano vyras sukūrė savo įmonę, sėkmingai dirbo statybų versle ir mes galėjome gyventi didesnėje laimėje. Bet ir net neturėdama pagalbos tikriausiai nebūčiau metusi savo kelio.
Kai buvau maža, iš mamos niekada neteko girdėti dejonių, kad kažko neturime, negalime sau leisti – o pokario metas buvo sunkus. Nėra – tai nėra. Kai studijuodavau, neatsiųsdavo pinigėlių, vadinasi, jų nebūdavo ir nieko čia tokio baisaus. Ta juoda duonelė, lašinukai ir pomidoras iš namų tiek studijų metais, tiek dabar man buvo ir tebėra labai skanu.
– Pati pirmiausia bandėte stoti kitur.
– Save galiu pavadinti viena iš tų laimingųjų. Tuometiniame Vilniaus kultūros švietimo technikume, (dabartinė Vilniaus kolegijos Šokio pedagogikos katedra) pirmą kartą Lietuvoje pradėti ruošti šokių mokytojai. Aš atvykau stoti ne į choreografiją, o į dramos režisūrą. Vykstant egzaminams, paskelbta, kad bus renkamas choreografijos kursas. Man tuomet atrodė, kad choreografija buvo įdomesnė. Komisija, patikrinusi mano klausą, balsą, siūlė stoti į chorvedybą, bet manęs chorvedyba netraukė, norėjau šokti.
Mūsų pirmoji absolventų laida žinių gavo pakankamai daug, nors tuomet dar nebuvo jokių programų. Ir kiekvienas dėstytojas buvo iš tikrųjų nuostabus. Lietuvių liaudies šokį dėstė mūsų lietuvių liaudies šokio tėvas Juozas Lingys, baletmeisterio darbą dėstė Lietuvos baleto artistas, baletmeisteris, režisierius Vytautas Grivickas. Su malonumu prisimenu, kaip jis vesdavosi mus į teatrą stebėti gastrolininkų pasirodymų, stebėti repeticijų.
– Tai yra ta gyvenimo ir šokio magija?
– Šiandien važiavau automobiliu ir galvojau: apskritai, kokie klausimai yra svarbiausi šiam gyvenime. Kokie? Jeigu diena praeina darnoje su kitais, jeigu gali matyti, laisvai judėti, būti savarankiškas ir kažkam kitam padėti – tai tuomet ir yra nuostabi diena. Bet tas šokis yra kažkokia paslaptis... Kodėl tas judesys taip užkrečia? Išgirsti muziką ir toks natūralus jausmas atsiranda – tu nori judėti, atsiplėšti nuo žemės, paskristi.
Šokis yra prigimtinis dalykas. Pasižiūrėkite: mažylis, išgirsta muziką, pajaučia ritmą ir jau tūpčioja, trypčioja. Aišku, mes šokiu per choreografiją išreiškiame visą žmogaus gyvenimą, mes šokame gyvenimą. Kaip ilgai dirbusi šioje srityje galiu pasakyti, kad šokį galima pasitelkti vaiko lavinimui.
– Kaip?
– Gal ir pasakysiu nekukliai, bet nematau geresnio būdo lavinti vaiko per šokį. Šokis yra ir sportas. Per šokį savo kūnu ir mąstymu šokėjas siekia rezultato. Šokis susijęs su grožiu – tavo kūnas gali skleisti grožį – kaip pakelti ranką, kaip ištiesti koją. Galų gale tu mokaisi jausti muziką ir netgi mokaisi bendrauti. Juk šoki ne vienas – o su partneriu, su kolektyvo nariais, prie kurių turi prisiderinti, pajausti ir juos.
Pradinių klasių mokytojas dirba ketverius metus – ir vaikas išeina, dalykų mokytojai – irgi trumpą laiką palaiko kontaktą su savo moksleiviais. O kur tu atrasi, kad vaikas ateina nuo, pavyzdžiui, 5 metų ir mokosi iki 12 klasės? Ne visi, žinoma, išsilaiko. Vyriausia grupė kartais nukenčia – buvo nemažai tų berniukų, bet juos visus nuviliojo sportas – vienus į futbolą, kitus į krepšinį.
– Ko išmokė jus choreografės patirtis?
– Šokio srityje dirbu 54 metus. Labiausiai man rūpėdavo, kaip pasiekti geriausią rezultatą. Dabar man visai nerūpi, ko išmokė ta choreografija. Galbūt galėčiau pasakyti – tiesiog ko išmokė vaikai. Pati didžiausia vertybė yra žmogaus ryšys su žmogumi, o ypač suaugusiojo ryšys su vaiku. Man labai smagu pirmiausia dėl to, kad buvę mano auklėtiniai atvyko į koncertą. Daugybę kartų buvusios grupės atvažiuoja – jiems nedrovu mano amžiaus, jie mane kviečia pabendrauti. Jeigu anksčiau labai jausdavau savo neišsemiamą kantrybę, kai tam vaikučiui galėjau dešimt kartų tą patį paaiškinti.
Tai šiandien galbūt man jos ir pritrūksta. Vienam šokio žingsnelis neišeina dėl vienos priežasties, kitam dėl kitos. Yra labai talentingų vaikų, kurie mokosi greitai, bet labai talentingi dažnai būna nelabai darbštūs. Ir dar galvoju, kad dar yra tiek daug gražios, neiššoktos muzikos...
– Ar dabar vaikai kitokie?
– Matyt, tas kompiuterinis amžius labai susilpnina jaunąją kartą dėl to, kad tenka labai ilgai intensyviai mokytis mokykloje, namuose – prie kompiuterio. O čia reikia turėti daugiau fizinės jėgos. Berniukai anksčiau buvo stipresni, o dabar greičiau pavargsta ir uždūsta. Dėl to tas šokis yra toks nuostabus dalykas, nes mes galime pasportuoti ir sustiprėti, kiek įmanoma. Repetuojame tris kartus per savaitę, o repeticija trunka mažiausiai pusantros valandos.
Ir tos grupės tokios netolygios – vienoje grupėje šoka ir penkiametis, ir trečiokas, tai tam 5 metų vaikučiui sunkiau susikoncentruoti. Turėjau geros patirties, kai atvedė mažąjį naujoką, kadangi jo broliukas jau šoka. Po repeticijos jis mamai pareiškė, kad labai jau ilgai reikėjo repetuoti... Po kelių savaičių pertraukos mama vėl jį atvedė. Pašokome trumpiau, pailsėjome, vėl pašokome – dabar mažasis iššoka pusantros valandos ir niekuo nesiskundžia. Bet mažyliams visada reikia mažiau laiko.
– Ar baiminatės, kad neatsiras pamainos?
– Dievulis tikrai man atsiųs pagalbininką, tuo tikiu šventai. Dar truputuką pasilaikysime, kol dar visai nesuklupsime fiziškai, kol dar įdomu, kol nepajausiu, kad mane gali atmesti tie, kurie ateina, tol lauksiu, kol Dievulis padarys sprendimą ir man atsiųs tą žmogų.
– Jeigu atsirastų laisvo laiko...
– Vaje, kiek nuostabių dalykų yra pasaulyje, kiek yra rankdarbių knygų – imčiau siuvinėti, nerti. O aną dieną padariau išvadą, kad esame žemdirbių kraštas. Sausio mėnesį pasėjau pomidorus, jie jau žydi, dabar jau reikia persodinti į didesnius vazonėlius, o vėliau nešiu į šiltnamį. Man taip patinka dirbti, stebėti, kaip tie daigeliai auga, kaip sužydi gėlės.
Nuostabus dalykas ir tas pavasaris, ir tas ruduo. Pavasaris visada atneša naujas viltis ir džiaugsmus – rasiu ką daryti. Man net vyrui marškinius lyginti patinka. Atradau ir šeimininkavimo gudrybių. Patinka darbuotis buityje. Kulinarijoje didelio talento neturiu, bet anūkai būna patenkinti ir aš labai džiaugiuosi, kai jie gardžiuojasi mano pagamintu maistu. Matote, man teikia džiaugsmą paprasčiausi buitiniai dalykai.
O norisi ramiai išeiti, nes į šį darinį daug įdėta, čia jau susiformavo tradicijos, man labai svarbu, kad jis nenunyktų. „Želmenėliai“ turi tvirtą pamatą, tereikia jį puoselėti.

Danguj pražydę, žemėj užaugę – šoka „Želmenėliai“.
Artūro STAPONKAUS nuotr.