B. Vanagas: „Manau, kad sėkmė proporcinga pasiruošimui. Jeigu esi gerai pasiruošęs, tau dažniausiai sekasi, jei prasčiau – didesnė galimybė, kad atsitiks kažkas, kam nebuvai pasiruošęs.“ 1
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Diana JANUŠAITĖ
Šiaulių universiteto Socialinių mokslų fakultete vyko pokalbis su Dakaro ralio dalyviu lenktynininku Benediktu Vanagu. Studentai, dėstytojai, fakulteto svečiai norėjo sužinoti daugiau apie jo veiklą, ralyje patiriamus sunkumus, automobilių sportą.
Šių metų Dakare Lietuvos atstovas pasiekė rekordinį finišą – 4 poziciją. Bendrojoje įskaitoje pasiekė geriausią 24 rezultatą Baltijos šalyje. Užsitikrino pirmąją vietą privačių komandų įskaitoje. Tai neeiliniai pasiekimai, dėl kurių turbūt reikėjo daug dirbti. Tad „Šiaulių naujienos“ taip pat pasidomėjo, su kokiomis problemomis susiduria B. Vanagas ir kaip jas sprendžia.
– Kokius iššūkius ir tikslus sau keliate dalyvaudamas varžybose?
– Rezultatai, kurių pasiekėme šiais metais, mūsų netenkina. Jie galėjo būti daug geresni. Manau, nepadarėme tiek darbo, kiek turėjome, tačiau viskas dar priešakyje. Dakaras turbūt yra geriausiai išreklamuotas išbandymas ar iššūkis pasaulyje. O su iššūkiais realiame gyvenime susiduriame kiekvienas tiek mokykloje, tiek darbe, tiek santykiuose. Dėl to galima sakyti, kad kiekvienas turime savo Dakarą.
Jeigu Dakarą vertintumėme kaip 100 proc. veiksmą, tai manau, kad mano kaip sportininko ambicija užimti geriausią vietą siekia 30 proc. Parodyti ką galima padaryti, būnant savo srities specialistu 50 proc., 20 proc. skirta Lietuvos vardo garsinimui.
– Kiek reikia skirti pinigų, kad lietuvis Dakarą laimėtų?
– Mano pirmasis sportinis automobilis kainavo 24 tūkst. litų. Paskutinis – 400 tūkst. eurų. Techninė sporto šaka yra brangus užsiėmimas. Mes turime turėti tinkamą įrangą lenktyniavimui, o tai yra labai brangu. Be to, lenktynės vyksta kitame pasaulio gale. Praėjęs Dakaras mums kainavo apie 800 – 900 tūkst. eurų. Mums tai pats brangiausias įvykis iki šiol.
Nebesame mažiausia komanda, einame link vidutiniokų. Didžiausios komandos, manau, turi biudžetus, siekiančius apie 200 miln. eurų, jų komandose dirba apie 200 žmonių. Tuo tarpu mes turime – 13. Skirtumai pakankamai akivaizdūs.
Tačiau lenktynių nelaimi tik geriausias vairuotojas, šturmanas, mechanikai, inžinieriai ar komandos vadovai. Kaip ir gyvenime,– tai yra visko kompleksas. Dakaras – tai milijonas smulkmenų. Laimi ta komanda, kuri iš tų smulkmenų padaro geriausiai. Lygiai taip pat gyvenime, sakome, kad mums sekasi arba nesiseka. Manau, kad sėkmė proporcinga pasiruošimui. Jeigu esi gerai pasiruošęs, tau dažniausiai sekasi, jei prasčiau – didesnė galimybė, kad atsitiks kažkas, kam nebuvai pasiruošęs.
– Kada supratote, kad norite tapti lenktynininku?
– Viskas gyvenime prasideda nuo svajonių. Kai mergaitės norėjo tapti gydytojomis, o berniukai – kosmonautais, aš norėjau būti belazo (sunkvežimis, kurio ratas tris kartus didesnis nei žmogus) vairuotoju. Jau tuomet buvau kitoks nei visi, nes į kosmosą keliauti neplanavau. Tačiau sportuoti pradėjau pakankamai vėlai, kai man buvo 20 metų, nors galėjau nuo 6-erių. Tai buvo svajonė, kurios norėjau. O kai turi norą, atkaklumą, tą gali pasieki.
– Nebijote susižeisti?
– Motosportas yra vienas iš saugesnių. Susižeisti žaidžiant krepšinį ar futbolą tikimybė didesnė. Transporto priemonėse įmontuota daug saugumo įrankių, kurie neleidžia susižeisti. Aišku, tokia galimybė egzistuoja. Kartą Dakare, viduryje ralio, iki finišo likus penkioms dienoms, susižeidžiau riešą. Kai nuėjau pas gydytojus, išgirdau, kad vienas kaulelis lūžęs ir reikia grįžti namo. Tačiau to nepadariau ir toliau tęsiau lenktynes. Galiausiai, kai jas užbaigiau, grįžau į Lietuvą ir sužinojau, kad lūžęs ne vienas, bet 4 kauliukai. Tuomet supratau, kad kai nežinai, nuveiki kur kas daugiau. Rizika visada yra, bet jei laikaisi taisyklių, šansų išlikti gyvam yra daugiau.
– Tarkime, laimite Dakarą. Kas po to?
– Aš niekada nesu laimėjęs Dakaro, todėl nežinau. Pavyzdžiui, mano neblogas pažįstamas Stefanas Peteranselis Dakarą laimėjo 11 kartų. Tai, matyt, laimėjęs pirmą kartą, per antrąsias varžybas turėjo įrodyti, kad tai nebuvo veltui, o trečią laimėjimą kažkaip užtvirtinti. Paskui tikriausiai jau gali eiti į aukštesnę lygą – tik nežinau kur, galbūt Marse.
Tiesiog pastebiu, kad kuo žmonės daugiau pasiekę, tuo jie paprastesni. Kartą prie Stefano pribėgo žurnalistė ir pradėjo jį vadinti lyderiu, didvyriu ir pan. Tačiau sulaukė tokio atsakymo: „Taip, mes esame profesionalūs lenktynininkai, mes visus metus treniruojamės ir žinome, ką darome. Taip, mes važiuojame greitai, turime gerus motociklus, tačiau mažiausiai laiko praleidžiame greičio ruože, finiše mus pasitinka technikai, sutvarko motociklą, tuomet masažas, valgis, miegas. Tačiau tie žmonės, kurie finišuoja greičio ruožą iš ryto, kitos dienos starte neturėdami technikos – jiems tikrai reikėtų statyti paminklus, nes jie tikrieji didvyriai.“ Viskas priklauso nuo požiūrio.
– Ar laikotės kelių eismo taisyklių?
– Manau, kiekvienas lenktynininkas privalo būti saugaus eismo ambasadoriumi. Mes, kaip niekas kitas, žinome, kaip veikia fizika ir kaip reikia elgtis gatvėje. Greitis nežudo, žudo staigus sustojimas, tačiau tai nereiškia, kad turime viršyti greitį. Labai svarbu, kad eismas vyktų sklandžiai. Blogai, kai vairuotojai važiuoja ne tik greitai, bet ir lėtai, nes jie sukuria greičio skirtumą ir tuomet įvyksta daug nelaimingų atsitikimų. Esu turbūt daugiausiai lenktyniaujantis arba daugiausiai kilometrų nuvažiuojantis lenktynininkas Lietuvoje. Mano paskutinių metų vidurkis apie 10 tūkst. kilometrų greičio ruože. Jį įveikiu maksimaliu įmanomu greičiu. Savo gyvenime prisilenktyniavau nemažai, todėl atvažiuoti į parduotuvę keliomis minutėmis greičiau neturiu jokio noro.
– Kodėl jūsų automobilį, marškinėlius puošia lietuviškas Vytis?
– Sulaukiu įvairių replikų, kad Vytį naudoju dėl to, kad noriu atkreipti į save dėmesį arba man valstybė moka didelius pinigus. Bet iš tiesų netinka nė vienas variantas. Simboliai yra labai stipri komunikacinė jėga. Jeigu tu nori valdyti tautas arba žmones, aišku, ne apie save kalbu, tai turi su jais komunikuoti labai aiškia kalba. Pavyzdžiui, yra valstybės arba religijos, kurios sukurtos tam, kad būtų galima valdyti žmones.
Su Vyčiu gyvename daugiau nei 600 metų. Pagal tam tikrus istorinius faktus, gal net 800 metų. Tai simbolis su mumis keliaujantis labai ilgai. Man jis siejasi su profesionalumu, veržlumu, tautiškumu. Lietuviai turi lyderystės geną. Net ir tie, kurie Norvegijoje užkariauja norvegų sandėliukus, irgi yra lyderiai. Čia tik vertybiniai klausimai.
Būdami lietuviai, trijų milijonų tautos atstovai, Dakare bandome užimti gerokai aukštesnes vietas negu didelių valstybių lenktynininkai. Vytį rodau ne pasauliui, bet lietuviams. O paskui, kai lietuviai patys supras, kas yra, tapę profesionalais arba geriausiais savo srityje, per savo darbus parodys, kokie yra lietuviai.
– Kaip šeima reaguoja į jūsų darbą ar nebando atkalbėti?
– Šeima neturi pasirinkimo. Kai žmona mane sutiko, aš buvau toks pats, koks esu dabar. Gyvenime pastebiu, kad moterys bando pakeisti savo vyrus. Vyrai nėra tiek išmintingi, kad galvotų, kad gali pakeisti moteris. To daryti tikrai nereikia. Geriau priimti žmogų tokį, koks jis yra, nes jis tau tinka arba ne.
– Ką veiktumėte, jei nebegalėtumėte lenktyniauti?
– Kiekvienas turime turėti aistrą kažkam. Pavyzdžiui, mano šeimoje, visi esame skirtingi. Tėvukas – dirigentas, muzikas. Mama – medikė, sesuo – susijusi su menotyra. Sūnų labiausiai domina politikos mokslai, diplomatija. Mes visi galime būti visiškai skirtingi. Pagrindinis dalykas, kad mes turėtumėme savo aistrą, nesvarbu kokią. Tuomet turi vietą, kur gali atiduoti visą energiją, kurios tau negaila. Dėl kurios tu gali padaryti pakankamai daug.
Kuo būčiau, nežinau, sunku pasakyti, bet manau rasčiau smagių užsiėmimų. Anksčiau klausdavo mano nuomonės apie naujus automobilius, modelį, sakydavau: neįsivaizduoju, nežinau, nes nesu automobilistas, automobilis – man įrankis, kuriuo naudojuosi. Manau, gyvenimas gerokai įdomesnis negu tik automobiliai.
– Ar turite pasekėjų?
– Ieškome žmonių, kuriems norėtumėme padėti tapti profesionaliais lenktynininkais. Kiekvieną dieną sulaukiu bent keleto laiškų su prašymu finansuoti jų veiklą. Tačiau nemanau, kad tai veikia. Kartą buvau susiradęs žmogų, kuriam tikrai norėjau padėti. Jis – jaunas žmogus, turintis perspektyvų. Turėjau planą finansuoti visa jo sezoną, t. y. skirti 400 tūkst. litų. Tačiau jam to nesakiau, norėjau suprasti, kaip jis mąsto. Galiausiai tas žmogus pradėjo mane spausti, kad greičiau apsispręsčiau, esą atsirado klubas, kuris norėtų finansuoti startinius mokesčius, tikriausiai 5 tūkst. per metus. Sakiau, kad darytų, kaip nori. Jis priėmė sprendimą ir prarado žymiai daugiau. Aš jam to nepasakiau ir nepasakysiu, nes nebėra jokio skirtumo – pamačiau tikrąsias jo vertybes. Vertybiniai dalykai labai svarbūs, nuo to viskas prasideda.