N. Kazlaus: „Lietuvoje meno situacija yra sudėtinga, užmokesčiai ir pajamos visiškai neadekvatūs įdėtam darbui. Ir visi menininkai, ypač aukštos klasės, tai sakau drąsiai, yra labdaros davėjai šitai valstybei.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.
Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Nepaprasto grožio ir nuostabaus talento operos solistė Nomeda Kazlaus, gerai žinoma tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, sukasi darbų sūkuryje ir nepamiršta, kas yra gerumas ir vertybės. Šiauliečiams ji jau dovanojo savo pasirodymą labdaros koncerte ir jau šią vasarą pirmą kartą inicijuoja „Palangos vasaros akademiją“ – šiame kultūros židinyje tiek pradedantys, tiek pažengę operos dainininkai turės galimybę pagilinti savo žinias. Pakalbame ir apie planus, ir apie aukštos klasės menininko gyvenimo ypatumus. Ir čia paaiškėja, kad aukšti meno ir kultūros standartai Lietuvoje kol kas nėra deramai įvertinami.
– Buvote TV projekto „Auksinis balsas“ visų trijų sezonų komisijos narė. Koks turi būti tas auksinis balsas?
– Šiame LRT kanalo projekte, kaip žinote, dalyvavo ne tik operos solistai, bet ir įvairių žanrų dainininkai. Mums buvo svarbu, ką gali išskirtinio parodyti savo srities žinovai. Manau, kad niekas iš laimėtojų absoliutaus auksinio balso nepademonstravo – toks balsas turėtų būti ypač nugludintas, daug metų lavintas. Tai labai įpareigojantis pavadinimas – auksinis balsas...
– Kodėl operos solistui ypač svarbus kvėpavimas?
– Kvėpavimas yra operinio dainavimo pagrindas. Kaip ir kiekviename darbe, taip ir čia reikia įgauti techninių pagrindų. Pavyzdžiui, baleto šokėjas turi žinoti, kas yra klasikinė baleto mokykla, kaip treniruoti raumenis ir naudoti savo kūną. Taip ir operos solistas privalo įvaldyti klasikinę dainavimo mokyklą.
Tačiau operinis dainavimas – daug gebėjimų reikalaujantis menas. Čia žmogus dirba visu savo kūnu. Nuolat pabrėžiu, kad balsas yra vienintelis gyvas instrumentas. Visi kiti instrumentai – fortepijonas, violončelė ir t. t. – yra negyvi. Balsas tėra kelios mažos stygos žmogaus kūne, kurias reikia sugebėti naudoti. Žmonėms atrodo viskas labai paprasta – dainininkas išeina į sceną ir dainuoja. Tačiau prigimtinis balsas, kurį Dievas duoda žmogui, reikalauja teisingo nuolatinio lavinimo. Kitaip kyla pavojus jį sugadinti. Instrumentą ėmei ir suderinai tam kartui, su žmogaus balsu toli gražu taip nėra.
Apskritai gero operos solisto kūnas yra tarsi išlavinto sportininko. Operos solistai iš tiesų yra ilgų distancijų bėgikai, jie neprastesni už sportininkus. Įsivaizduokite, kad reikia 5 val. dainuoti operos pasirodyme. Ir ne tik. Tu atlieki mizanscenas, guli, žemyn galva dainuoji, lankstaisi, atlieki akrobatinius triukus. Klasikinio dainavimo terminais labai svarbi vokalinė mokykla „bel canto“. Tai iš italų kalbos išvertus reiškia gražų dainavimą.
– Ir tai dar ne viskas?
– Yra labai konkretūs pratimai – tai didžiulis darbas. Taip, kaip sportininkas daro mankštą ir apšilimą prieš krosą, taip dainininkas prieš bet kokį kūrinio atlikimą pirmiausia sušildo, paruošia balsą tam tikrais pratimais, kurie iš pažiūros skamba netgi labai juokingai arba kažkaip keistai. Tai kartais net visai nepanašu į tikrą dainavimą. Bet privalu sušildyti visus padargus. Tiek kūnas dainininko gyvenime, tiek krūtinės ląsta keičiasi teisingai dainuojant.
Kaip žinia, operos dainininkas turi būti nepaprastai didelis intelektualas ir turėti tikrai unikalią atmintį. Sudėti į galvą 5 val. trukmės operos medžiagą (kad ir kokia tai būtų užsienio kalba) tikrai nėra paprasta. Taip pat jis turi būti kaip kunigas – pasišventęs savo darbui, aukojantis savo laiką. Labai svarbu suprasti, kad jis yra tam tikras tarpininkas, mediatorius tarp kompozitoriaus ir tarp publikos. Jo muzikos sklaida yra tiesioginė. Charizmatiškas ir iš prigimties dvasiškai stiprus atlikėjas visada žmones jaudins, džiugins, virkdys. Tai ypač sudėtingas darbas...
– Bet talentui reikia augti. Kaip?
– Manau, kad labai svarbi yra žmogaus prigimtis. Kuo toliau, tuo labiau mokslininkai linkę pabrėžti genetikos svarbą. Lavinimas ir aplinka irgi, be abejo, turi daug įtakos asmenybės augimui. Mano tėveliai – labai intelektualūs ir dvasingi žmonės. Jie nukreipė mane teisinga linkme. Esu jiems visada labai dėkinga už viską. Labai svarbu, kad aplinka, kurioje augi, būtų pripildyta meilės ir dvasingumo. Tada jaunam žmogui yra kur kas lengviau siekti savo tikslų. Tėvai, artimieji pastebėję sugebėjimus, turi pasiryžti visur palaikyti gabų vaiką. Ir tai tampa visos šeimos, visos aplinkos darbu. Ir netgi vėliau, kai jau turi savo asmeninį gyvenimą, tavo artimieji vis tiek panašiai turi darbuotis. Tai negailestinga profesija, kurioje aplinkos dalyvavimas tiesiogiai yra būtinas.
Kai mokiausi M. K. Čiurliono meno mokykloje, jaučiau, kad buvome auklėjami, lavinami idealistiškai. Viskas buvo nukreipta į dvasinį tobulėjimą, žinių kaupimą. Dar mano studijų laikais tikrai nebuvo šiandieninio gajaus materializmo. Gyvenimo kelias, susijęs su menu, buvo vertinamas kaip reali galimybė žmogui tobulėti, gerėti. Ir vis dėlto visuomet pabrėžiu prigimtį: jeigu žmogus prigimtyje neturi reikalingų savybių būti operos solistu, gali būti pati geriausia aplinka ir geriausias ugdymas, bet vis tiek nebus siekiamų rezultatų.
Mano atveju buvo daug kelionių, nepaprastai daug meistriškumo kursų, studijų laikais – daug tarptautinių konkursų. Visos tos pažintys ir bendradarbiavimas su žmonėmis, išskirtinėmis asmenybėmis tikrai leidžia augti.
– Jūs susipažinote su pačia Monserat Kabalje.
– Taip, tai buvo 2000 m. Ji pakvietė mane iš karto dainuoti kartu. Taip aš iš karto patekau į patį aukščiausią lygį visomis prasmėmis dar būdama studentė. Kai sutikau šią operos legendą, pamačiau nuoširdų žmogų su tikromis vertybėmis. Tai nepaprastai darbštus, tikras ir absoliučiai „nepasikėlęs“ žmogus.
Mes bendraujame iki šiol. Paskutinį kartą susitikome labai simboliškai, per mano gimtadienį, vasario 13 d. Barselonoje. Ir aš ėmiau iš jos interviu. Kažkada 2000 metais Monserat mane kalbino savo laidai „M. Caballe pristato rytdienos žvaigždes“ Vokietijos-Prancūzijos ARTE kanalui. O dabar aš LRT Kultūros kanale turiu savo autorinių laidų ciklą „Skambantys pasauliai“. Ir labai džiaugiuosi, kad šitai laidai Monserat sutiko būti pakalbinta – matote, ji jau nemažai metų tiesiog nebendrauja su žurnalistais ir neduoda interviu. Todėl man (iš meilės ir pagarbos man) buvo padaryta didelė išimtis. Esu laiminga, kad mūsų žiūrovai galės matyti šį išskirtinį interviu rudenį. Galiu patvirtinti, kad mūsų 15 metų trunkanti pažintis išties nepaprasta. Susitinkame, pažvelgiame viena kitai į akis ir jaučiame, kad mylime, gerbiame viena kitą. Tai yra besąlygiška žmogiška meilė, kurią sunku apibrėžti. Tikra daug išmokau iš šios asmenybės.
Tiesa, man interviu su ja suteikė vilties. Jos vertybių pasaulis, kai jai 82 metai, visiškai nepasikeitė. Tai yra vienas iš tų žmonių, kuris laiko šį pasaulį ant savo pečių. Noriu pasakyti, kad dabar viskas yra labai materialu, labai paprasta ir paskaičiuota pinigais.
Žmonės viską daro tik už atlygį. Tai yra natūralu – dažnai atlikėjai susiduria su ta problema, kad jų prašo dalyvauti už dyką vienur ar kitur ir niekas nepagalvoja, kad jie ne paukšteliai, kurie gali susirasti lesalo kitais būdais... Jie irgi yra žmonės, jų pasirodymai žiūrovams yra darbas, kuris turėtų būti atlygintas. Juk nuėjus į parduotuvę pieno ar kavos niekas nemokamai neduoda. Deja, bet menininko gyvenimas yra toks nuvertintas...
Lietuvoje meno situacija yra sudėtinga, užmokesčiai ir pajamos visiškai neadekvatūs įdėtam darbui. Ir visi menininkai, ypač aukštos klasės, tai sakau drąsiai, yra labdaros davėjai šitai valstybei. Tiesiog be jų entuziazmo ir pasišventimo, ir noro daryti tą darbą Lietuvoje kultūros nebūtų. Kai mes išvykstame ir dainuojame užsienyje, tvirtai žinome, kad ten yra visiškai kitokio lygio honorarai, pajamos. Kultūra ir jos žmonės itin vertinami užsienyje. Sutikite, kad tikrai ne kiekvienas gali sudainuoti R. Vagnerio ar D. Verdžio operą. Ar didelėje masėje žmonių (kad ir stadione) kaipmat rasite tokį, kuris scenoje tai padarytų?
– Bet gal Lietuva pakeliui? Pavyzdžiui, Vokietija yra turtinga, pirmaujanti šalis...
– Be jokios abejonės, kuo turtingesnė šalis, tuo daugiau laiko ir finansų ji skiria kultūrai. Ir tuo labiau puoselėja save. Apie tai ir kalbama, kad apskritai valstybinis finansavimas kultūrai turėtų būti kur kas didesnis. Kiek žinau, Lietuvos kultūros ministerija lygina Lietuvos su Latvijos ir Estijos kultūros darbuotojų uždarbiais... Pasirodo, Lietuva yra absoliučiame dugne. Tai yra didžiulė problema, bet niekas apie tai garsiai nekalba ir viešai nediskutuoja.
Kažin ar žmonės kalbėdami kažką gali pakeisti, nes vis tiek viską sprendžia politikai, asmenys, kurie tvirtina biudžetus ir t. t. Tokia valstybės politika turėtų labai keistis.
– Jūs ne tik dainuojate, bet ir perduodate savo žinias.
– Šiandien jau turiu savo mokinių. Noriu pasidžiaugti, kad šiais metais pavyko pirmą kartą inicijuoti „Palangos vasaros akademiją“ rugpjūčio mėnesį Palangoje, kurioje dirbs tarptautinio lygio pedagogai, taip pat ir aš. Ketiname projektą paversti kasmetiniu. Vasaros metu vyksiančiuose kursuose bus galima kaip tik pasisemti ir vokalinių žinių, ir interpretacijos meno, kalbos niuansų, aktorinio meistriškumo. O paskutinę akademijos dieną vyks dalyvių baigiamasis koncertas Palangos Kurhauze – jauni atlikėjai turės galimybę pasirodyti kurorto publikai, koncertas bus nemokamas. Tai yra labai įdomu – žinių ratas sukasi toliau. Tikiu, kad turiu sukaupusi tiek profesinės, tiek dvasinės, tiek asmeninės patirties, kuri bus naudinga dalyviams.
– Muzikinis popsas ir visas kitas kičas lengvai uždirba pinigus. Koks jūsų santykis su juo?
– Aš galiu papasakoti savo istoriją. Kai dar mokiausi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, atvyko labai rimti prodiuseriai iš Amerikos, kurie man siūlė daryti karjerą popso srityje ir ne Lietuvoje. Jie manė, kad turiu tiek vokalinių galimybių, tiek charizmos, sceninę išvaizdą. Tad aš buvau kryžkelėje ir turėjau apsispręsti – ar aš einu į kitą rinką ir dainuoju visiškai kitokią muziką, kuri nereikalautų jokio didžiulio muzikinio įdirbio ir vokalinio pasiruošimo.
Bet yra dalykai, kurie traukia. Klasikinė muzika man įdomi, tikiu, kad ji visuomet išliks tokia. Juk ne veltui J. S. Bacho ar V. A. Mocarto klauso besilaukiančios mamos – tai rekomenduoja daryti specialistai. Ši muzika veikia tiek sąmonę, tiek pasąmonę, o šiandien bandoma ją pateikti naujai. Suprantate, vis tiek visi grįžta prie klasikinio meno, kuris keliauja iš širdies į širdį ir be jokių įmantrybių. Bet esu atvira įvairiems projektams.
– Kokie jūsų planai?
– Kaip tik laukia netikėtas projektas – planuojame kitais metais drauge su garsiu džiazo muzikantu, pianistu Egidijumi Buožiu parengti labai įdomią džiazo muzikos programą. Tai man bus visiškai nauja platforma. Pagal publikos pageidavimus ruošime ir rusų romansų programą su mano ilgamečiu pianistu Linu Dužinsku. O dabar gegužės 20 dieną dainuosiu pagrindinį Leonoros vaidmenį L. van Bethoveno naujame operos „Fidelio“ pastatyme Lietuvos nacionaliniame operos teatre. Liepos 16 – 18 dienomis atliksime labai ryškią programą „Amerikietiška klasika ir džiazas“ Nidoje ir Palangos Kurhauze.
Norėčiau išskirti rugpjūtį vyksiančią „Palangos vasaros akademiją“, kurią inicijuoju pirmą kartą. Ten atlikėjai tiek besimokantys, tiek ir pažengę, turės puikią galimybę pasitobulinti. Tikimės, kad projektas pasiteisins ir „Palangos vasaros akademiją“ kiekvienais metais plėsime bei tobulinsime. Šio vasariško kultūrinio židinio metu vyks 5 dienų kursai su baigiamuoju koncertu. Ypatingas renginys šiemet – gruodžio 12 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje pirmą kartą Lietuvoje įvyks mano rečitalis su M. Kabalje dukra Monsita. Paruošėme tikrai įdomią programą, tai bus kalėdinė dovana visiems klausytojams, tad jau dabar kviečiu ateiti.
„Kaip žinia, operos dainininkas turi būti nepaprastai didelis intelektualas ir turėti tikrai unikalią atmintį. Sudėti į galvą 5 val. trukmės operos medžiagą (kad ir kokia tai būtų užsienio kalba) tikrai nėra paprasta“, – sako N. Kazlaus.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
„Kultūra ir jos žmonės itin vertinami užsienyje. Sutikite, kad tikrai ne kiekvienas gali sudainuoti R. Vagnerio ar D. Verdžio operą. Ar didelėje masėje žmonių (kad ir stadione) kaipmat rasite tokį, kuris scenoje tai padarytų?“ – klausia N. Kazlaus.
N. Kazlaus asmeninio archyvo nuotr.
