A. Tapinas: „Išėjimas iš komforto zonos, mano nuomone, apskritai yra labai svarbus dalykas bet kokioje sferoje.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Akvilė PUŠINSKAITĖ
Šiauliuose svečiavęsis žurnalistas, rašytojas Andrius Tapinas susitiko su Šiaulių universiteto bendruomene – bibliotekos didžioji salė buvo pilnutėlė. Rašytojo gerbėjai atėjo pasiklausyti įdomybių apie knygų rašymą, tačiau gavo kiek daugiau – A. Tapinas kalbėjo ir palietė ne vieną šių dienų problemą, pasakojo apie būdus išsiskirti iš minios ir dalijosi savo patirtimi. Žurnalistas nevengė ironizavimo ir pasakojo istorijas apie savo rašytojo kelią – kaip stimpanko žanro knyga pateko į lietuvių rankas.
„Pakalbėkime šiek tiek apie knygas, apie skaitymą, apie tokį kūrybinį chuliganizmą, žinoma, gerąja prasme, nes manau, kad kūrybinis chuliganizmas yra naudingas kiekvienam iš mūsų“, – taip pokalbį su šiauliečiais pradėjo A. Tapinas.

Degtukų dėžutės sindromas
„Gebėkime išeiti iš komforto zonos, iš tos dėžutės, į kurią galbūt mus spaudžia aplinka, galbūt mūsų artimieji, į kurią įsispraudžiame mes patys ir tada mes sakome: ai, aš negaliu to padaryti, nes aš gyvenu per mažoje valstybėje. Aš negaliu to padaryti, nes aš gyvenu per mažame mieste, ai, aš negaliu to padaryti, nes ką žmonės apie mane pagalvos. Gal aš geriau plauksiu pagal srovę ir skųsiuosi, kaip man sunku gyventi ir koks aš esu nelaimingas. Tas išėjimas iš komforto zonos, mano nuomone, apskritai yra labai svarbus dalykas bet kokioje sferoje“, – teigia A. Tapinas.
Kodėl? Nes išėjimas, pasak žurnalisto ir rašytojo, ir yra tam tikra prasme chuliganizmas – ėjimas prieš srovę, tai yra parodymas, išsikėlimas savo tikslų ir iššūkių, kurie tau primins, kad tu gali padaryti daugiau, ir tikslai bus iškelti aukštesni, negu esi įpratęs.
Pagrindinis A. Tapino kriterijus, kuriuo jis remiasi kurdamas įvairiausius projektus, nesvarbu, ar tai knygos, televiziniai ar visuomeniniai projektai, – tu visada turi išsikelti sau kiek įmanoma aukštesnį tikslą. „Kai manęs klausdavo: ar jūs norėjote, ar jūs tikėjotės, kad jūsų knygos bus bestseleriai, aš sakau: taip, aišku, aš tikėjausi, – sako A. Tapinas. – Taip, nuo pat pradžių, nuo pirmo parašyto žodžio aš žinojau, kad įdėsiu daug pastangų, kad mano knygos taptų bestseleriais.“
Čia jis nepamiršta pasidalyti ir savo televizine patirtimi – A. Tapinas pasakoja analogišką situaciją jo laidoje apie ekonomiką:
„Manęs klausė: ar jūs tikėjotės, kad jūsų laida apie ekonomiką, laida, kuriai davė labai trumpą gyvavimo ciklą, nes laidos apie pinigus ir finansus, kaip pastebėjote, skirtos tokiai intelektualesnei publikai, gyvuos. Nes juk susidaro įspūdis, jog televizija Lietuvoje, ypač kai pamatai tokias nuostabias žurnalistikos laidas kaip „TV pagalba“ arba „24 valandos“, kur vadinamoji žurnalistika, teležiniasklaidos centras rodo du asocialius asmenis, kurie daužo vienas kitam su bambaliais per galvas, o žurnalistas klausia: ar neskauda?“ – ironizavo A. Tapinas.
Jis sako, jog labai liūdna ir skaudu, kad iki šiol televizijos reitingai rodo, kad tokius „šedevrus“ žiūri 9 proc. žiūrovų – mažų mažiausiai 9 proc. „Ir kartais pagalvoji, kokioje industrijoje tu dirbi. Tada tu bandai sukurti kažkokį intelektualesnį produktą ir tai yra iš tikrųjų iššūkis – ar televizijos žiūrovui tai yra reikalinga? – klausė žurnalistas. – Ir kai jau 12 metų ari tą pačią vagą, kiekvienais metais bandydamas išrasti ratą, bandydamas padaryti kažką įdomesnio – tai yra iš tikrųjų iššūkis ir išėjimas iš komforto zonos.“

Ambicijų ringas – kas „pavarys kiečiau“
Tas pats ir su knygomis, sakė A. Tapinas: „Kai aš pradėjau ir pasakiau leidyklai, kokią knygą aš noriu rašyti, tai leidykla labai nuliūdo, – teigė rašytojas. – Su leidykla aš draugauju pakankamai seniai, šiai didžiausiai Lietuvos leidyklai prieš 20 m. aš, būdamas moksleivis, pateikiau vertimą, išverčiau „Žiedų valdovą“ iš anglų kalbos.“
Kaip A. Tapinas teigė, ši patirtis irgi buvo įdomus bei netikėtas iššūkis ir dabar tik kyla klausimas – iš kur tuomet, paauglystėje, būta tiek motyvacijos versti knygą po 2–3 valandas per dieną. Žinoma, žurnalistas pastebėjo, kad tada nebuvo socialinių tinklų, įvairiausių kompiuterinių žaidimų, kurie dabar valgyte valgo žmonių laiką.
„Štai čia įdomus momentas – tas žmogus, kuriam aš įteikiau rankraštį būdamas 16 m., vis dar vadovauja tai pačiai leidyklai, mes vis dar su tuo žmogumi šnekamės. Mano nuomone, tai gana fenomenalus dalykas – per 20 m. kiek žmonės pakeičia darboviečių, o čia vis dar leidžia knygas. Manau, kad leidykla labai norėjo, jog aš pats rašyčiau knygą dėl tokios labai paprastos ir vulgarios priežasties – jeigu tave rodo per televiziją vieną kartą per savaitę, tai tu greičiausiai būsi geras rašytojas, tavo knygą pirks, o jeigu tave rodo du kartus per savaitę – tai tada tu būsi tiesiog labai geras rašytojas“, – pasakojo A. Tapinas.
Tereikia peržvelgti šių dienų populiariausius leidinius. Kas juose vyrauja? Juk tai Radžio autobiografijos, Stano parašytas „Mažojo princo“ pratęsimas, kuris A. Tapinui irgi yra fenomenas. „Man patinka žmonės su ambicija – nuoširdžiai sakau, – ironizavo žurnalistas. – Turėti ambiciją, kad vienas didžiausių XX a. rašytojų Antuanas de Sent Egziuperi dar ne viską pasakė ir Stano dar gali jį papildyti. Tai vienintelis variantas, kad čia dar gali būti tokių mūsų ambicingų projektų – tai jeigu Daina Bilevičiūtė Biblijos tęsinį parašytų...“
Taigi A. Tapinas žinojo, kodėl leidykla norėtų, kad jis parašytų knygą, o svarbiausia bus užrašyti jo pavardę didesnėmis raidėmis, negu knygos pavadinimą. Čia jis ir vėl juokavo – matyt, LRT žiūrovai yra silpnesnių akių, jie vyresni, dėl to jiems reikia didesnių raidžių.
„Aš nenorėjau eiti, prisipažinsiu, nuoširdžiai nenorėjau eiti su šita publika ir būti vertinamas vien tik dėl to, ką darau televizijoje. Tik dėl viršelio. Ir kai aš pasakiau, ką noriu rašyti, tada jau leidyklai buvo nelabai linksma. Aišku, jie to nesakė, bet jie labiausiai būtų norėję, kad aš būčiau pasiėmęs rašyti garantuotą bestselerį“, – sakė A. Tapinas.

Garantuoto bestselerio stebuklingasis receptas
Absoliučiai garantuotas bestseleris... A. Tapinas sakė, jog čia yra du pagrindiniai dalykai – žinomas vardas ir populiarusis žanras. Koks žanras? Susirinkusieji pirmiausia spėjo, jog tai autobiografija. „Na, ne. Man čia truputį „sick“ (nesveika), kai žmogus, dar nesulaukęs 50-ies, rašo autobiografiją, – komentavo rašytojas. – Mano tėtei yra 70 ir jis dar nesiruošia savo autobiografijos rašyti.“
Sėkmingo gyvenimo principai? „Yra tokių – mane šitos knygos visuomet žavi. Čia yra paimami keturi principai ir atrajojami. Tai knygos knygoms – sumokėjai 6 eurus už knygą ir gauni penkis patarimus, kaip tapti milijonieriumi per dieną, – sakė A. Tapinas. – Bet man vis tiek yra žavingiau, kai yra, vadinkim, didingi forumai, kur suvažiuoja įvairūs mokytojai, surenka iš naivuolių po kelis šimtus eurų ir aš galiu iš karto pasakyti, ką jie praneš – kad tu esi savo laimės kalvis, kad „bet“ tai nereiškia „bet“, kad paprasti dalykai yra nepaprasti, kad tark sau „taip“.
Trečiasis šiauliečių spėjimas buvo teisingas – maisto receptai. Teisingas absoliučiai, šimtu procentų, nes čia nieko nereikia daryti – net nereikia mokėti gaminti, sakė A. Tapinas: tiesiog žinomas vardas ir 150 A. Tapino receptų skaniam maistui yra super ir eina dešimt tiražų kaip nieko.
„Taigi kai pasakiau, ką noriu daryti, leidykla nuliūdo, nes tikėjosi bent jau išeiti į pliusą, – pasakojo žurnalistas. – O pasakiau, kad noriu rašyti fantastinį kūrinį, kas šiaip Lietuvoje yra pakankamai nepopuliari niša. Ir dar yra toks subžanras, t. y. alternatyvioji istorija – kas nutiko kitokiame Vilniuje ir kitokiame Kaune. Prakalbau apie vadinamąjį stimpanką, kuris kažkodėl visiems asocijuojasi su stimpančiais pankais, tai paskaičiavus Lietuvoje yra kokie 7 nuoširdūs šio žanro fanai, ne 7 tūkst., o 7 vienetai.“
Buvo manyta, kad netgi ir A. Tapino televizinis veidas gali nepadėti, nes jeigu lietuviai nemėgsta fantastikos, tai jos ir nemėgs. „Tai štai, tokia trumpa priešistorė, kas buvo su šita knyga, kuri yra fantastika, skirta nemėgstantiems fantastikos, – pasakojo A. Tapinas. – Daug kas man taip yra pasakęs per muges, susitikimus. Ateina ypač vyresnio amžiaus žmonės ir sako: žinote, aš neskaičiau fantastikos ir negalvojau, kad galiu mėgti ją. Bet tai yra visai smagu ir tai yra visai kitokia fantastika, negu aš įsivaizdavau.“
Taigi jeigu lietuviškų parduodamų knygų, tarp kurių ir valstybės finansuojami kūriniai, vidurkis yra maždaug 1500 egzempliorių, jų nusiperka kokie 20 rašytojo artimųjų ir draugų, o kitas bandoma įgrūsti bibliotekoms, bet šios sako, kad neturi vietos...
Ir yra tokių knygų kaip „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“, kurios, pasak A. Tapino, yra absoliutus literatūrinis fenomenas. „Žmonės perka pirmą knygą ir sako: kokia bloga knyga, pirksiu antrą, pažiūrėsiu... Bet ir antra bloga, tai dabar nusipirksiu trečią – dar blogesnė. Dabar filmas išėjo, nueisiu pažiūrėti: oi, koks filmas blogas, tai reikia laukti antros dalies. Taigi šitas fenomenas yra nesuvokiamas, net ir pasaulio literatūrologai nesugeba to paaiškinti. Bet tegu žmonės tik skaito. Jeigu staiga nei iš šio, nei iš to visi susidomi sadomazochistiniais žaidimais ir tai nėra rodoma per „Panoramą“ ar Seimo posėdžius, o yra tik knygose – tai tebūnie“, – teigė A. Tapinas.
Taigi kalbant apie tokius vidurkius ir fenomenalius kūrinius, kilo esminis klausimas, ar stimpanko žanro knyga tiks ir pritiks lietuvių visuomenei. A. Tapinas teigia, kad dabar išleistas 9-asis „Vilko valandos“ tiražas, parduota apie 38 tūkst. egzempliorių ir šis kūrinys po Nepriklausomybės atgavimo nusileidžia tik Kristinos Sabaliauskaitės trilogijai „Silva Rerum“.
„Taigi toks chuliganiškas sprendimas – daryti tai, ką aš noriu daryti, jeigu jau rašau, tai rašau tai, ką aš noriu. Ne tai, ko reikia, ne tai, kas populiaru. Tu bandai viską apversti aukštyn kojomis, tu neini į tai, kas yra populiaru, ir nekartoji receptų knygų, bet atvirkščiai, ir negi tai nėra įdomu?“, klausė A. Tapinas.
Taip – tai pavojinga, bet labai įdomu. Žinoma, galima eiti į patikrintas sferas, įkurti dar vieną autoservisą, rašyti užtikrintą bestselerį ir galbūt net pasiseks, bet kažin ar tai bus įdomu. „Sukurti populiarumą per įvairius metodus, per reklamą, per originalius sprendimus, per vadinamąjį išėjimą iš savo komforto zonos – va, čia yra tas vadinamasis įdomumas. Visas proceso įdomumas, – teigė A. Tapinas. – Įdomus yra procesas, ką tu bekurtum – ar verslą, ar knygą, ar televizijos laidą, ar dar kažką.“