A. Staponkus: „Man labiau patinka dirbti laikraštyje, nes kiekvieną dieną nutinka vis kažkas naujo.“
Vilmanto DAMBRAUSKO nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Tikriausiai naujienos, kurias skaitote, netektų savo žavesio ir informatyvumo, jeigu šalia tekstų tų pačių aktualijų neatspindėtų ir nuotraukos. Susipažinkite su dienraščio „Šiaulių naujienos“ fotokorespondentu Artūru Staponkumi – jo dėka laikraštis kupinas gerų vaizdelių iš įvykių, susitikimų, nemalonumų, miesto gyvenimo ir visų kitų įvykių. Savo kolegą kalbinu ne paprasta proga – liepos 3-iąją kultūros centre „Laiptų galerija“ A. Staponkus pristatys pirmąją personalinę fotografijų parodą.

– Apie jūsų parodą.
– Paroda vadinasi „Žaismas“. Tai yra ciklas nuotraukų iš koncertų, vykusių Šiauliuose,
kuriuose yra daugiau šviesos, muzikos, emocijos. Kadangi muzika šiais laikais be galo susijusi su vaizdu, šviesomis, efektais, norėjau parodyti, ką man pavyko užfiksuoti per fotoobjektyvą.
Bijau pameluoti, bet tai maždaug pastarųjų trejų metų nuotraukos, kurios šiai parodai nebuvo specialiai daromos. Paroda įvyko tik kai kurių mano kolegų, draugų dėka – jie mane įkalbėjo.

– Įkalbintas ar įspaustas į kampą?
– Šiais laikais sakoma, kad įkalbintas. Gal ir gerai, nes paroda gal ir būtų niekuomet neatsiradusi. Kažkada ketinau panašią parodą daryti vienoje erdvėje, bet nebuvo kaip iškabinti nuotraukų, buvo atsisakyta tos minties prieš trejus metus. Kai atsisakiau, nusprendžiau, kad nereikia. Gal ir gerai, kad įkalbėjo, pagyvensime – pamatysime.

– Ko labiausiai bijote?
– Nutariau, kad eksponuojamos nuotraukos bus be rėmų – žmogus negalės pasakyti „Kokie gražūs rėmai, bet ne nuotrauka“. Kiekvienas žmogus daugiau ar mažiau bijo to vertinimo. Tikriausiai visiškai nesijaudinčiau, jeigu būčiau patyręs fotografas, surengęs ne vieną parodą, įsivaizduojantis, kad esu pats geriausias ir pats nuostabiausias. Gal tada nebijočiau. Bet esu matęs daug stiprių kolegų darbų. O gal niekas neateis?

– Kiek metų fotografuojate?
– Daug. Mano sūnui – 27-eri. Prieš tiek metų pradėjau fotografuoti dėka vieno draugo, su kuriuo baigėme mokyklą. Jis man atidavė fotoaparatą „Smena 8M“ per mano gimtadienį. Kitas draugas įdėjo juostą – aš fotografavau, jis išėmė juostą, radau vieną kadrą, kuriame kažkas lyg ir pavyko. Įdėjo antrą juostą, vėl pabandžiau – tuomet jau du kadrai pavyko.
Ir kažkaip „užsikabinau“. Aišku, tai buvo nelabai rimta, žaidimas, nes mano specialybė visai kita, nesusijusi su fotografija.
Bet paskui susidūriau su vienu išmintingu fotografu Alvydu Kuču, kuris išmokė mane kaip ir ką daryti. Jis, kaip mokytojas, man daug padėjo. Dėka jo pradėjau rimčiau domėtis fotografija. Jis pasiūlė eiti dirbti fotografu į gamyklą, ten tobulėjau. Valgyti norėjau, tad ir stengiausi, kad mano nuotraukos būtų perkamos. Siekiau kurti kažką gražaus, kad žmonėms patiktų, kitaip darbas – šuniui ant uodegos.
Paskui susidomėjau spaudos fotografija. Ten įdomu dirbti vien dėl to, kad nėra vaidybos, o tik veiksmas. Ir, be abejo, tai tavo darbo rezultatas – ką tau pavyksta užfiksuoti čia ir dabar. Yra spaudos fotografijos leidiniai, leidžiami žurnalistų, ir jų parodos yra tikros, nesuvaidintos, nes pagauti momentai iš tikrų įvykių.

– O kas itin dažna šiuolaikinėje fotografijoje?
– Dabar labai dažnai būna, kad nuotraukos tiesiog yra kompiuterizuotos ir jos kaip tokios nebeegzistuoja. Kompiuterio darbu – „fotošopu“ – užfiksuotas vaizdas tampa gražus, tačiau neberealus.
Vienas kolega neseniai darė parodą, įdėjo daug kruopštaus darbo ir geros minties. Jo nuotraukos yra tarsi meno dirbiniai – gražios. Bet yra tokių autorių, kurių nuotraukose sunku suprasti, kas gi pavaizduota.

– Ką jūs labiau vertinate nuotraukoje – grožį ar realumą?
– Aš vertinu tikrą ir natūralų grožį. Žmogui nereikia „fotošopo“, jeigu jis yra pasipuošęs, tiesiog tvarkingas. Ko jam to reikia? Toks menininko įrankis reikalingas tam, kad negražų padarytum gražų.
Bet vėlgi, padarysi jį tokį, pažvelgs į savo nuotrauką ir apsidžiaugs – oi koks aš gražus. Bet pasižiūrės į veidrodį ir matys – ten visai kitas vaizdelis.
Mano manymu, fotošopas gali nužudyti žmogų, jo unikalumą. Mano bičiulis per krikštynas nusifotografavo, išvydo save nuotraukose ir klausė – o kur aš? Jį „pakūdino“, „išglaistė“, veido struktūros neliko. Jam ir kilo klausimas – kur mano didelis pilvas (skirtas ne alui, o barščiams). Jis pasigedo savo didžiojo kūno.
Prieš fotoobjektyvą ir nuotraukose tu turi būti savimi, o ne kažkuo kitu.
Fotografuojamos moterys dažnai manęs prašo, kad jas „pakūdinčiau“, pajauninčiau, o aš noriu įtikinti, kad jos ir taip puikiai atrodo. Manau, kad apskritai nuotraukose neturi matytis, kad žmogus buvo patobulintas. O jeigu jis dalyvauja rimtame renginyje, šventėje, svarbiame savo gyvenimo įvykyje, tai turi rimtai pasirūpinti savo įvaizdžiu.
Tai glamūriniai žurnalai turi laikytis to tobulojo grožio principo, juose rašoma apie žmonių svajonių išsipildymą, o ir skaitytojai tarsi dalyvauja tose svajose, tapusiose realybe. Bet tokie žurnalai labiau reikalingi laisvalaikio skaitiniams. Juose žmonės užliuliuojami to, kad neva yra kitas geresnis gyvenimas. Toli gražu jis ne rožėmis klotas. Bet žmogui reikia kažkuo tikėti ir dažnai to jis ieško žurnaluose.
Glamūras – tai pasaka. Realybėje paprastas žmogus yra kur kas gražesnis. Seno žmogaus raukšlės kartais atrodo labai įspūdingai ir gražiai. Mano galva, svarbiausia nepadaryti žmogaus kitokio, negu jis yra. Sutinku – su „fotošopu“ galima patvarkyti tai, kas laikina – gal kokį spuogą, randelį. Tačiau keisti, pavyzdžiui, netaisyklingą dantų sukandimą jau yra per daug. Geriau žmogų pasistenk nufotografuoti iš gražiosios jo pusės.

– Dabar jaunimas pamišęs dėl „savęs“ fotografavimo.
– O kur tu skaniau pavalgai – ar normaliame restorane, ar užlėkusi į kebabinę? Dabar fotografijos išties yra daug – jau nekalbant apie „selfius“. Na, nusifotografavau čia ir dabar, bet užtat nuotraukoje – labai mažai kokybės. Išpūčiau lūpas, padariau širdukę, pasukau veidelį, kilstelėjau mobilųjį... Tai nėra blogai, bet nerimta.
Paprasčiausias žaidimas, nes dažniausiai tokios nuotraukos nieko nesako. Čia tik naujausia mada taip gyventi fiksuojant kiekvieną savo gyvenimo įvykį, nuolat save fotografuojant, ir tiek. Šiandien madingas vienas daiktas, rytoj – kitas.
Yra rimtoji fotografija, kuri turi išliekamąją vertę, į kurią profesionalūs fotografai žiūri rimtai. Žinote, net ir vestuvių nuotraukose žmonės siekia kažko ne visai tikro – pora fotosesijai imasi lagaminų, botų, skėčių, priklijuojamų ūsų. Manau, kad ne tik vestuvės, kaip ir gyvenimas, turi būti be pompastikos. Jose esi realusis tu ir niekas kitas.
Ypač bėgant metams, kai jau daraisi garbaus amžiaus, privalai turėti kokybiškų nuotraukų iš savo gyvenimo. Bus laidotuvės ir neturėsi kokybiškos nuotraukos – asmens tapatybės kortelėse jos neryškios. Visos daromos iš pasų, kitokių neturi žmonės. Net ir labai liūdnam atvejui reikia turėti nuotraukų – tavo portretas, kuris bus šarvojimo salėje, turi būti gražus. Tai gali būti ir tokia šilta nuotrauka, kurioje žmogus sėdi ant suoliuko ir šypsosi. Paso nuotraukos neatspindi to žmogaus, o veliono nuotrauka juk lieka artimajam.
Tiesa, net jei vadinamieji „selfiai“ praeis, atsiras kitko: darysimės 3D, o gal 4D portretus.

– Patinka labiau dirbti vestuvėse ar laikraštyje?
– Man labiau patinka dirbti laikraštyje, nes kiekvieną dieną nutinka vis kažkas nauja. Kitas dalykas – laikraštis išeina kitą dieną, o aš jau buvau įvykyje ir viską žinau.
Vestuvėse smagu ir gera. Na, kartais nelabai. Bet ten visuomet stengiamasi šventę padaryti gražiau, geriau, tačiau išeina kaip visada.
O dirbdamas fotokorespondentu tu patenki į realias situacijas, pamatai realius žmones ir realius įvykius. Kartais ir šis darbas nelabai patinka, o kartais džiaugiesi, kad kažkam padėjai. Nežinau, man atrodo, kad tai yra nenuobodus taktinis darbas, kuriame nereikia štampuoti ir klonuoti.
– Esate apsuptas kolegių žurnalisčių, ką apie jas galėtumėte pasakyti?
– Aš vienas be jų nieko nereiškiu šiame darbe. Žurnalistės iškasa įvairiausių temų, tai ir aš darbo turiu. Kuo jaunesnis kolektyvas, tuo mažiau aš senstu. Nuomonės mūsų dažnai nesutaps dėl to, kad mūsų amžiaus skirtumas yra labai didelis. Juk mano sūnus už mano koleges vyresnis. Bet su jomis neliūdžiu.

– Ką šiuolaikinis fotografas privalo žinoti?
– Matyt, tą patį, ką ir prieš 15 ar 100 metų, kai tik atsirado fotografija. Tiesiog žmogaus nereikia bjauroti ar sprausti į kažkokius rėmus. Būna, kad padaryta nuotrauka kelia nebūtinai pozityvą – ji būna kartais ir nesimpatiška, nepatogi.
Svarbu ir tai, kad tu turi gerbti žmogų, kurį fotografuoji, jis turi tavimi pasitikėti. Aišku, pačia baisiausia nuotrauka vadinu tokią, kurios žmogus nė nepastebėjo ir tiesiog praėjo, už kurios neužkliuvo jo žvilgsnis.
Baisu tuomet, kai nuotrauka nesukelia jokių emocijų – nei teigiamų, nei neigiamų. Ji yra niekas ir tu pats kaltas, nes kažko nepadarei. Tegul jau piktinasi, tegul jau spjaudo ant nuotraukos, bet juk emocija tuomet žmoguje jau gimė, ar ne?

– Geriausia jūsų darbo diena būtų...
– Ji bus. Aš jos neįsivaizduoju, bet ji kada nors bus. Dirbant mano darbą nieko negali apskritai planuoti: negaliu nė iš anksto pasakyti, ar tikrai dalyvausiu draugo gimtadienyje, gal kažkas labai didelis užsidegs ir turėsiu būti ten, kur gaisras, o ne gimtadienis. Yra buvę, kai iš švenčių išvažiuoji tiesiai į įvykius arba eini ir staiga įvyko avarija. Nufotografuoji ir tai atsidurs laikraštyje. Per daug ateities neplanuoju. Toks jau mano darbas.

Iš parodos „Žaismas“.
Artūro STAPONKAUS nuotr.