A. Tapinas: „Aš pagalvojau apie mūsų klasikus, keliančius jaunimui žiovulį – reikia juos atgaivinti.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Akvilė PUŠINSKAITĖ
Vilnietis Andrius Tapinas jau daugelį metų dirba žurnalistu, o prieš kelerius metus tapo ir rašytoju. Sukūręs bestselerį „Vilko valanda“ jis nusprendė parašyti ir antrąją jo dalį, kurioje išplėtojo dar daugiau stebinančių įdomybių – sukūrė Kauno miesto paradigmą, naujus, intriguojančius veikėjus, pasinaudojo populiariuoju zombių žanru. A. Tapinas pastebi, kad zombių nereikėtų suprasti tiesiogiai ir pravartu išmokti skaityti tarp eilučių – juk zombiai gali simbolizuoti daugybę dalykų.

Žaidimas su skaitytoju
Pirmojoje A. Tapino knygoje veiksmas rutuliojamas Vilniuje – magiškame, pavojingame, romantiškame, pilname keistų rajonų mieste, kur gyvena požeminės pabaisos, veikia slaptos organizacijos.
„Visuomet bandau akcentuoti knygose ir laidose, pastaruoju metu ir straipsniuose, interneto portaluose, kiek ateities Lietuvai bus svarbus išsilavinimas, intelektas, apsiskaitymas. Taigi mano knygoje Vilniaus universitetas ne tik veikiantis, nors tuo metu jis buvo uždarytas, bet jis yra labai vertinamas kaip Lietuvos švietimo įstaiga, į jį veržiasi jauni žmonės iš visos Europos – jie nori tapti magais, mechanikais, alchemikais, mokslininkais, verslininkais. Universitetas yra traukos objektas. Jis yra toks svarbus miestui, kad netgi turi universiteto liniją, senamiesčio kvartalą, kuriame galioja universiteto taisyklės“, – pasakoja A. Tapinas.
Taip rašytojas plėtoja gana įdomią idėją, kuri iš tiesų galėtų gyvuoti ir realiame gyvenime – juk būtų visai neblogai, jeigu kiekviename mieste esanti aukštoji mokykla turėtų tokį prestižą.
„Gal mes tada po truputėlį pagalvotume ne tik apie tai, ką mes patys darome, galbūt pagalvotume ir apie valdžios rinkimus. Pagalvotume – va, šitas kandidatas yra baigęs tokias studijas, kodėl jis yra tai baigęs, kiek jis yra išsilavinęs, kiek jis yra apsiskaitęs, kiek jis yra intelektualus. Nežinau, mane, pavyzdžiui, prisipažinsiu, žeidžia kaip pilietį, kad mane valdo suvirintojas. Su visa didžiule pagarba šiai profesijai, kuri yra nepaprastai svarbi ir reikalinga, bet ne Gedimino prospekte“, – teigia žurnalistas.
Apie politiką dviejų knygų autorius per daug nešneka – tuoj pat vėl grįžta prie kūrybos proceso. Esą buvo labai įdomu kurti miestą ir jo radikalią paradigmą. Imi istorinį pjūvį ir ant jo dedi fantastinį – štai tada prasideda žaidimas su skaitytojais.
„Žaidimas visuomet yra smagus. Man patinka žaisti su skaitytojais, žiūrovais ar šiaip paprovokuoti, šiek tiek paerzinti žmones. Tada kyla klausimas – buvo Konstantinopolyje, dabartiniame Stambule, pasikėsinimas į Osmanų imperijos sultoną, kurį įvykdė lietuvis samdomas žudikas, ar nebuvo. O gal buvo, bet visgi įvykdė ne lietuvis? Buvo toks bokštas, kuriame gyvena magai, galintys kontroliuoti žmonių sapnus, ar nebuvo?“ – kalba A. Tapinas.
Kūrybinio proceso pradžioje žurnalistas buvo įsitikinęs, kad jam teks vykti į Stambulą rinkti medžiagos knygai, tačiau čia kuo puikiausiai padėjo šiuolaikinės technologijos. Naudodamasis internetiniais žemėlapiais ir vaizdais iš palydovo jis surado daugybę įdomybių, kurių net turistai nepamatytų. Pasak jo, per šias priemones kuo puikiausiai gali susipažinti su miestu, žinoma, atmetant miesto aurą, atmosferą.

Miestų paradigmos – Kauno istorija
„Su Kaunu buvo tokia įdomi istorija – aš pristatinėjau knygą apie Vilnių Kaune, kas ir šiaip yra drąsus žingsnis. Viskas vyko labai gerai, kol manęs nepradėjo klausinėti – o kodėl ne apie Kauną? Na, aš sakau – esu vilnietis, gimęs, užaugęs Vilniuje, tai apie ką aš dar galiu rašyti. Gerai, sako, bet antroji dalis tai jau bus apie Kauną? Na ką, nori namo grįžti iš Kauno – nori. Tai sakai – taip, žinoma, bus. Ir taip visuose miestuose aš sakau – taip, žinoma, bus, ir aš dabar turiu 73 laukiančių miestų eilę. Tas žmogus nenurimo, jis buvo labai užsispyręs ir sako – aš noriu tiksliai žinoti, kiek puslapių bus skirta Kaunui antroje dalyje? Tai jis mane įkvėpė – aš dedikavau jam knygą, būtent šitam žmogui, nes supratau, kad galėsiu sukurti labai įdomų Kauną, tokį, kad mažai nepasirodytų kauniečiams“, – pasakoja A. Tapinas.
Taigi rašytojas ieškojo įdomių legendų, istorinių faktų apie Kauną ir taip sukūrė šio miesto paradigmą. Čia kuo puikiausiai pasitarnavo legenda apie miegančią Bonus armiją, kuri grįš, kai Kaunui kils didžiulis pavojus. Arba sovietmečio legenda, kad Nemuno saloje buvo cheminio ginklo gamykla. Iš jos nutekėdavo cheminės atliekos, dėl kurių mutuodavo gyvūnai ir gąsdindavo kauniečius.
„Toks miesto mitas neturi jokio pagrindo. Čia puikiai tiko ir labai visų žmonių mėgstamas Holivudo pažiba tapęs žanras. Jį labai mėgsta ir Stivenas Kingas, ir televizijos kūrėjai. Dėl to labai populiarus serialas „Vaikščiojantys numirėliai“, kur dalis likusios žmonijos bando išgyventi per zombių apokalipsę. Tai yra labai svarbu, nes tai parodo, kaip keičiasi visuomenė“, – teigia „Maro dienos“ autorius.
Būtent tokio žanro veiksmas vyksta Kaune – akivaizdu, kad tame mieste kažkas negerai. Tačiau ten ne šiaip opi problema, kad, pavyzdžiui, meras prastas arba duobės trukdo važiuoti, o rimta problema. Knygos autorius pastebi, kad vis dėlto Kauno duobės irgi turi pakankamai svarbų vaidmenį knygoje.

Atgimusios istorinės asmenybės
Miestas – tik viena kūrybinio žaidimo dalis. A. Tapinas savo knygose prikelia ne vieną istorinę asmenybę. Pavyzdžiui, pirmojoje knygoje Jonas Basanavičius virsta alchemiku, skraidančiu virš Vilniaus su savadarbiu lėktuvu ir šaudančiu iš kulkosvaidžio į priešus. Vieniems toks pasižaidimas patinka – tai naujas, šviežias požiūris į istoriją. Kitiems labai nepatiko – esą tai pasityčiojimas iš Lietuvos istorijos, tokias istorijas reikėtų uždrausti.
„Tiesa yra kažkur per pusę, bet aš visuomet galvoju: ką gi vidutinis lietuvis, statistinis lietuvis, kuris dažnai pasirodo Juro Jankevičiaus „Klausimėlio“ laidose ir žybteli išmintimi, ką žino, pavyzdžiui, apie J. Basanavičių. Įsivaizduoju, kad daugelis žino, kad jis buvo tautos patriarchas, ką tai bereikštų, jis turėjo didelę barzdą ir yra ant 50 litų banknoto. Žinot, pastebėjau, kad kuo toliau nuo Vilniaus, Kauno, Šiaulių į provinciją, į mažesnius miestus ar kaimus, tuo mažiau žmonių yra matę J. Basanavičiaus 50 litų banknotą. S. Darių ir S. Girėną matė visi, Maironis – puikiai žinomas, J. Basanavičius – jau rečiau, S. Daukantas jau taip sunkiai, V. Kudirka – che, V. Kudirkos mes nepažįstame“, – juokauja A. Tapinas.
Šio konflikto reziumė – gerai tol, kol koks devintokas per istorijos pamokas nepradės pasakoti apie alchemiką J. Basanavičių, kuris skraido ir šaudo iš kulkosvaidžio. A. Tapinas prisipažįsta – jam patinka erzinti žmones, ypač tuos, kurie neturi humoro jausmo, „nes jie tokie mieli, visuomet susierzina ir pasidaro labai pikti, juos nesunku išmušti iš vėžių.“
„Natūralu, kad aš norėjau truputėlį pažaisti, paerzinti tomis istorinėmis asmenybėmis ir antroje knygoje. Štai taip atsiranda nauji personažai. Aš pagalvojau apie mūsų klasikus, keliančius jaunimui žiovulį – reikia juos atgaivinti. Štai čia yra naujas veikėjas, gerai pažįstamas iš literatūros vadovėlių. Mano knygoje ji truputėlį kitokia, nors vėlgi, manau, kad štai čia yra tikrasis jos paveikslas. Tai pažįstamas veidas – Julija Žymantienė-Žemaitė. Knygoje ji turi automatą su dviem vamzdžiais, bombų rinkinėlį ant liemens ir knygoje ji yra diversantų žvalgų būrio vadė. Ji vykdo įvairias diversantų būrio misijas. Na, tokia lietuviška komanda arba kaip kažkas per vieną susitikimą pastebėjo – lietuviškoji Ksena“, – pasakoja A. Tapinas.
Štai čia kilo kūrybinis klausimas – kiek gali sau leisti rašydamas fantastiką rašytojas „nusipezėti“. Todėl kai kurie skaitytojai, ko gero, susimąsto – ką rašytojas rūkė rašydamas apie Žemaitę.

Zombiai paliktų mažiau šiukšlių
Dviejų knygų autorius kalba ne tik apie provokacijas knygose, kurios sudomina skaitytojus, bet apie knygos reklamą bei laiką, kada būtina išleisti naują kūrinį. Privalu žinoti, kada reikia išleisti knygą – juk ir žiemą pardavinėjama skaniausių ledų linija nebus tokia sėkminga, kaip ją paleidus vasarą.
„Su knygomis labai paprasta – viskas matuojama vienu faktu – ar tavo knyga išeina knygų mugei, ar ne. Nuo to priklauso, ar tavo knyga bus sėkminga, ar nebus. Knygų mugė yra variklis. Joks kitas verslas, aš taip įsivaizduoju, tokio titano, tokio tanko, rinkodaros tanko neturi, kuris viską praktiškai nulemia gerąja prasme. Keturias dienas Lietuva tampa labiausiai skaitančia nacija pasaulyje. Žmonės tempia knygas maišais, nes toks įspūdis, kad pirmadienį A. Butkevičius uždraus pirkti knygas. Negali kartais paaiškinti – tempia, neša, bėga iki mašinos, kiša į bagažines, bėga atgal“, – dalijasi įspūdžiais rašytojas.
Taigi natūralu, kad šios mugės margumyne ir chaose A. Tapinas, startuodamas su savo nauja knyga, norėjo išsiskirti. Jis su leidykla sugeneravo idėją, kuri turėjo atkreipti knygų mugės dalyvių dėmesį.
„Ji turėjo vieniems patikti, o kitiems – ne, bet tai turėjo būti mūsų mugės akcentu, centru, kurį prisimintų, fotografuotų ir po to sakytų – blogiau jau būti negali. Mes pastatėme didžiulį narvą ir į jį įkėlėme du aktorius, nugrimuotus kaip zombius – knygos personažus. Jie keturias dienas ten buvo, teatrališkai judėjo, gąsdino žmones. Ypač jie mėgdavo atkreipti dėmesį kokio nors labai dvasingai užsiskaičiusio žmogaus, kuris eina nieko nematydamas, įbedęs nosį į knygą. Jis praeina pro narvą, iš narvo išlenda ranka ir jį paliečia už kaklo – tai klyksmų prisiklausiau daugybę, ypač iš pagyvenusių moterų“, – pasakoja A. Tapinas.
Tiek knygos „Maro diena“ autorius, tiek leidykla žinojo, kad ši reklaminė idėja sulauks įvairiausių reakcijų – taip ir buvo. Vieniems tai labai patiko, nes tai nauja, nematyta, kitiems – neskanu, knygai tokia reklama netinka.
„Buvo vienas toks geras niuansas, kai ėjo pro šalį labai gražus antrokėlių folklorinis ansamblis iš Širvintų rajono su tautiniais drabužiais – labai gražūs vaikučiai. Jie pamatė mano zombius ir jiems visas folkloras išgaravo iš galvos. Jie valandą laiko stovėjo ir žiūrėjo, kaip zombiai juda, jie juos užhipnotizavo. Galų gale mokytoja priėjo ir sako: ponas Tapinai, darykite ką nors, pasirodymas po 15 minučių, o mes nekontroliuojame vaikų. Gerai. Sakau – vaikučiai, žiūrėkite, zombiams dabar reikia papietauti, tai jūs dabar palikite patį mažiausią ir jis su zombiais eis pietauti. Tada kilo chaosas folkloriniame ansamblyje, supratus, ką reiškia pietauti su zombiais ir kuris čia mažiausias ir dabar turės eiti. Bet viskas išsisprendė, mes gražiai pasidarėme nuotrauką – aš dar ir dabar šypsausi į ją žiūrėdamas“, – pasakoja rašytojas.
A. Tapinas džiaugiasi tokia gražia kultūrų sinteze. Pasak jo, tai labai svarbu, nes nebeliko vienalyčio verslo, visur vyksta sintezė. Žinoma, nereikėtų zombių suprasti tiesiogiai – juk čia slypi ir perkeltinė reikšmė. Dviejų knygų autorius mesteli užuominą – skaitykite tarp eilučių.
„Zombiai nebūtinai turi būti šitie personažai. Jie simbolizuoja tokius, tačiau jie gali simbolizuoti tą pačią publiką, kuri vis dar žiūri žalingas žurnalistikos laidas ir zombėja. Kitas pavyzdys – mūsų ekologiniai zombiai, kai tu apsilankęs poilsiavietėje pagalvoji, jeigu realiai būtų išsikasę iš kapų gyvieji numirėliai ir perėję per šitą poilsiavietę, jie būtų palikę mažiau šiukšlių ir chaoso negu praėję poilsiautojai iš miesto“, – teigia A. Tapinas.