S. Vaičiulionis supranta, kad publika yra smalsi ir visuomet pasiruošia pakomentuoti kita kalba skambėsiantį kūrinį – juk įdomi ne tik emocija, bet ir istorinis muzikos kontekstas ir pats dainuojamo teksto turinys.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Šią vasarą Palangoje ir Šventojoje vėl skambės muzikos festivalis „Ave Maria“. Jeigu būsite Lietuvos kurorte rugpjūčio 2-ąją, nepraleiskite progos Palangos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčioje paklausyti Šiaulių kamerinio ansamblio „Ars vivo“ atliekamos sakralinės muzikos. Bet dar labiau jus turėtų sudominti Biržų pilies menėje rugsėjo 18-ąją nuskambėsiantis koncertas.
Čia iš ciklo „XVI – XIX a. Lietuvos dvarų muzikos sąsajos su Europos šalimis“ ansamblis atliks M. K. Oginskio, M. Gomulkos, M. Broel-Pliaterienės, Dž. Kačinio, Š. Guno ir kitų XVII – XIX a. kompozitorių kūrinius. Su ansamblio vadovu Sigitu Vaičiulioniu kalbamės apie šią muziką ir būsimus koncertus.

– Ansambliui jau 5-eri.
– Taip, vasario 2-ąją ansambliui. „Ars vivo“ sukako penkeri metai. Lyg ir netyčia išėjo tas gimimas. Kaune, Karininkų ramovėje, susibėgę surengėme pirmąjį koncertą. Praktiškai buvo beveik toks pats ansamblio sąstatas, tik tenoras vis keisdavosi. Nejučia prabėgo penkeri metai. O ansamblis tęsia tradiciją – meilę jai įskiepijo man profesorius Saulius Sondeckis. Studijuojant jau dabartinėje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje jam subūriau pirmąjį vokalinį ansamblį, nes tuo laiku senąją Vilniaus muziką galėjo atlikti tik jis. Vilniuje, dabartinėje Arkikatedroje (buvusioje Paveikslų galerijoje), nuskambėjo pirmasis senosios muzikos koncertas.
Ir taip nuo 1970 metų ta meilė klestėjo. Stengdavausi muziką, susijusią su Lietuvos istorija, atgaivinti, nes ne kiekvienam buvo galima. Prisimenu, kai teko išvykti stažuotis ir susitikti su Tatjanos Grindenko vadovaujamu Maskvos ansambliu (koncertavome Šiauliuose ir Maskvoje su senosios muzikos programa). Netgi Maskvos bibliotekoje storiausią italų kompozitorių pasaulietinės muzikos knygą atsivertęs išvydau raudoną štampą „atlikti draudžiama“.
Grįžtu prie ansamblio. Taip ir išėjo, kad nuo pat pradžių jis atliko tokią muziką, kuri skambėjo Lietuvos didžiojo kunigaikščio muzikinėje kapeloje Vilniuje, kituose didikų dvaruose.

– Žinote įdomių istorijos faktų.
– Mūsų didikai giminiavosi su garsiausiais Europos valstybių didikais. Visoje Europoje nė vienos kilmingos giminės nėra, kurioje nebūtų lašo lietuviško kraujo. Nes ir lietuvaitės tekėjo tenai. Buvo atvažiavęs Šventosios Romos imperijos imperatorius, dabartinis, Šv. Kazimiero ordino narys ir pasigyrė, kad jo giminėje yra tas lietuviško kraujo lašas.
Tai štai, mūsų didikai turėjo ir muzikines kapelas, ir joms pirkdavo knygas iš Europos. O tada knygos buvo brangios. Kai kurie didikai, pavyzdžiui, Radvilos Baltarusijos teritorijoje, turėjo nuosavus operos teatrus. Lietuvos ir Lenkijos karaliai Augustas II ir Augustas III yra buvę ir Lietuvos teatruose, stebėjo spektaklius. Neturime Lietuvoje duomenų, kas tuose minėtuose nuosavuose buvo atliekama.
Tad dabar projekte, kuriame dalyvaujame, vyksta bendradarbiavimas su baltarusiais, gal pas juos yra išlikę duomenų, kas skambėjo Lietuvos didikų teatruose, operose. O apie kitus mes žinome: M. K. Oginskis – ir diplomatas ir kompozitorius, mes minime jo jubiliejų. Jo kūriniai skambėjo mūsų ansamblio naujausioje programoje. Grafienė Marija Ziberkaitė, vėliau ištekėjusi Marija Broel-Pliaterienė, yra sukūrusi tris kūrinius, vieną iš jų ansamblis atlieka. Naujoji mūsų programa apima nuo XVII iki XX a. kompozitorių muziką, kuri skambėjo Lietuvoje.

– Kokia kalba skamba kūriniai?
– Labai įvairiai, nes XVI a. – tai jau lotynų kalba. Vėliau Janas Kochanovskis Lietuvos ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto prašymu pirmą kartą išvertė į lenkų kalbą 150 psalmių iš lotynų kalbos. O Mikalojus Gomulka buvo paprašytas sukurti keturbalsę muziką toms psalmėms. Krokuvoje 1586 m. išspausdintas psalmynas – pirmą kartą Europoje atsirado vertimas į lenkų kalbą ir pirmas kompozitorius, kuris sukūrė muziką visoms psalmėms.
Vėliau šalia lenkų kalbos atsirado prancūzų kalba. 1792 m. buvo paleista mūsų valstybė ir Lietuva pateko į carinės Rusijos malonę – 200 metų mes buvome ten. O Rusijoje buvo mada: antroji kalba šalia rusų – prancūzų, kuria diduomenė turėjo mokėti kalbėti. Tai štai Lietuvos didikų dvaruose netgi M. K. Oginskio kūriniuose yra lenkų ir prancūzų kalba parašytų romansų.

– Klausytojams nėra lengva suprasti.
– Koncertuose daroma šitaip: yra kūriniai, kurių tekstus pats išverčiu į lietuvių kalbą – tuomet dainuojama lietuviškai. Kiti atliekami originalo kalba, bet visada koncertas yra pakomentuojamas. Pristatydamas kūrinį ir autorių pasakau, arba apie ką dainuojama, arba jeigu lietuviškas tekstas, kuo gi įdomus tas kūrinys. Klausytojai paprastai tuo būna labai patenkinti.
Na, yra toks posakis, kad publika yra kvaila, bet viską supranta. Tai reikia supratingiems žmonėms pasakyti, kas bus – visi supras ir ne tik pasiklausys muzikos, bet pagilins istorines žinias ir gaus įspūdžių.

– Taigi atliksite pasaulietinę ir sakralinę muziką?
– Dvarų muzikos projektą finansuoja Kultūros ministerija, jis vykdomas kartu su „Saulės“ koncertine įstaiga. Tai 7 koncertų ciklas. Jau koncertavome Kelmės dvare, Renavo dvare – nuskambėjo pasaulietinė muzika apie meilę, jausmus. O rugpjūčio 2-ąją koncertas iš šio ciklo vyks Palangoje, Palangos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčioje.
Didikų dvaruose skambėdavo ne tik pasaulietinė muzika, bet ir ta religinė muzika. O ansamblis „Ars vivo“ nesistengia dainuoti stambios formos kūrinių, tokių kaip mišios ar oratorijos.
Barokinį ansambliuką sudaro du smuikai ir violončelė, fortepijonas ir penki solistai – atliekama smulkioji forma – tai motetai, įvairios giesmės. Kai kurios giesmės išverstos į lotynų kalbą, kai kurios dainuojamos italų kalba. Tad rugpjūčio 2 d. Palangos bažnyčioje skambės bažnytinė muzika. Didesnė programos dalis yra ta muzika, kuri kažkada skambėjo Lietuvoje.

– Kalbant apie didikų muziką, buvo tikriausiai įdomių faktų.
– Pavyzdžiui, aprašoma didžiojo kunigaikščio puota XV - XVI a. Lietuvoje. Koncertuoja nedidelė instrumentinė grupė ir keli vokalistai. Daug atlikėjų nebuvo, nebuvo nė kamerinių orkestrų dar tais laikais. Kitokie instrumentai – daugiausiai pučiamieji, nes smuikai daug vėliau atsirado. Prieš kiekvieną valgį buvo atliekamas vis kitas kūrinys. Valgis atnešamas su muzika. O per naktį vykdavo šokiai.
Išties daug istorijoje kalbama apie tai, kad iš karo, žygių grįžtančius pasitikdavo Vilniuje. Visą kariuomenę pasitikdavo ne tik miestelėnai, bet būtinai grodavo iškilmingą muziką ir vykdavo iškilmingos mišios su muzika, su giesmėmis.
Kalbant apie didikus, įdomiausi Lietuvoje yra Rokiškis ir Plungė – ten, kur būdavo orkestrai, tokie kaip muzikos mokyklose. Rokiškio bažnyčioje verta pamatyti dumplinius vargonus. Galima užeiti už altoriaus: ten yra iš abiejų pusių praėjimas, tarsi salytė – ten orkestras girdėdavosi. Rudolfas Lymanas, čekų kilmės kompozitorius, buvo vienas iš tų kviestinių asmenybių, kuris ten dirbo. Jį pakvietė grafienė Marija Tyzenhauzaitė–Pšezdzieckienė.

– Kompozitoriai tuomet išties buvo labai reikalingi?
– Per visą istoriją, visur trūkdavo gerų kompozitorių. Jie buvo kviečiami atvykti ir dirbti užsienyje. Klaudijus Monteverdis Venecijoje įsikūrė Švento Morkaus katedroje. Kiek jį kartų kvietė ir Lietuvos karalius, jis nenorėjo vykti į tą Lietuvą ir viskas. Kitas italas atvažiavo dirbti į Varšuvą ir susirgo tik atvažiavęs – žiema buvo. Po dviejų mėnesių numirė. Ne kiekvieno italo sveikata atlaikydavo kitokį klimatą.
G. F. Hendelis, pasimokęs Italijoje, grįžo į Vokietiją, rado sau dirvos ir išvyko į Angliją. Vienas garsiausių kompozitorių, kuriam dar gyvam esant paminklą pastatė. Tai vienintelis toks atvejis. Ketverius paskutinius metus iki mirties jis buvo apakęs, išvesdavo jį už rankos į sceną, o per pertrauką tarp spektaklių veiksmų jis savo kūrinius grodavo iš atminties. Tokie gyvenimiški dalykai.

– Šiauliams reikėtų rimto simfoninio orkestro.
– Taip, simfoninis yra viso muzikinio pagrindas mieste. Taip yra visame pasaulyje. Didelis miestas turi turėti rimtą simfoninį orkestrą.

„Ars vivo“ koncertų akimirkos.
Artūro STAPONKAUS nuotr.