S. Parulskis: „Atminties policesas mums gimusiems tarybiniais laikais labai aktualus ir šiek tiek jaukiantis mūsų atmintį ir vidinį pasaulį.“
Ernestos ŠIMKIENĖS nuotr.

Diana JANUŠAITĖ
Rašytojas Sigitas Parulskis Šiaulių dailės galerijoje skaitė paskaitą „Atminties menas ir melas“. Remdamasis savo romanu „Tamsa ir partneriai“ jis kalbėjo apie istorinę ir meninę atminties traktuotę, apie kolektyvinės ir asmeninės atsakomybės sąvoką.
Svarstė, kodėl niekas nenori prisiminti ir skaityti apie skaudžius tautos praeities įvykius. Analizavo, kokią įtaką siekis pabėgti nuo realybės turi mūsų šaliai ir jos piliečiams.

Atmintis siejasi su supančia aplinka
Rašytojas pasakojo, kad nanotechnika yra puiki priemonė, padedanti prisiminti tam tikrus dalykus. Ši technika susijusi su vieta ir įvaizdžiu. Pavyzdžiui, į jums labai gerai žinomą vietą reikia padėti tam tikrus daiktus, kuriuos norite prisiminti. Ta vieta gali būti jūsų namai, virtuvė, darbo kambarys ir t. t. Tuomet mintyse keliaudami per tas vietas lengvai atsiminsite, kur tuos daiktus padėjote.
„Tokią techniką galima naudoti ne tik bandant prisiminti, kur padėjote daiktus. Ji padeda prisiminti dalykus, kurie apskritai yra įvykę žmogaus gyvenime. Pavyzdžiui, mano gimtasis miestelis yra Obeliai. Vieta, kur eidamas per ten stovinčius pastatus, gyvenančius žmones, prisimenu tam tikrą savo gyvenimo gabalą, išgyventas emocijas ir pan.“, – kalbėjo S. Parulskis.

Nenorime prisiminti skaudžių įvykių
Apie galimybę prisiminti tam tikrus dalykus rašytojas susirinkusiems pradėjo pasakoti neatsitiktinai. Turbūt dauguma iš mūsų esame susidūrę su keistu reiškiniu, kai, regis, iš atminties visiškai „išsitrina“ tam tikras gyvenimo periodas.
Greičiausiai tai gali reikšti, jog tas periodas žmogui buvo ypač sunkus. Dažniausiai mes neprisimename, ko nenorime prisiminti. Žmogus tarsi priverčia save iš atminties „ištrinti“ diskomfortą sukeliančias mintis. Taip apsisaugoma nuo neigiamų emocijų, perdegimo ir pan.
Tačiau kai vyresniosios kartos atstovai bando atminties spragas nuslėpti nuo jaunesniosios kartos, iškyla tam tikras nepasitenkinimas. Vėliau, išaiškėjus visai tiesai, susijaukia mintys, požiūris į tam tikrus dalykus.
„Vaikystėje ir visą sovietmetį apie anksčiau Obeliuose gyvenusius žydus nieko nežinojome. Kai paaiškėjo, kad ten gyveno daugiau nei tūkstantis žydų, atmintyje atsirado spraga, nes iki tol buvau susikūręs visai kitokį įvaizdį. Atminties policesas, mums gimusiems tarybiniais laikais, labai aktualus ir šiek tiek jaukiantis mūsų atmintį ir vidinį pasaulį“, – sakė dramaturgas.

Atmintis krečia triukus
Keisčiausia, kad daugelyje Lietuvos miestų nėra jokių ženklų, nuorodų apie ten gyvenusius žydus, kurie 1941-ųjų birželio sukilimo metu buvo masiškai žudomi. Jie išnyko praktiškai be jokių ženklų, tarsi nebūtų egzistavę.
Juokingiausia, kad kai kuriuose miestuose dar tebestovi paminklai, skirti tarybiniams kariams-okupantams pagerbti. Kas atsitiko mūsų visuomenei? Kodėl išaukštiname išnaudotojus ir nenorime prisiminti per mus nukentėjusių asmenų?
S. Parulskis pasakojo, kad Alytuje stūkso paminklas, vaizduojantis dvi dideles galvas. Viena galva su tarybine žvaigžde ant galvos apdangalo, kita – tiesiog su šalmu. Alytiškiai, nenorėdami susprogdinti tos skulptūros, sugalvojo, kad ji skirta ne tarybiniams, o prancūzų kariams.
„Tai atminties triukas, rodantis, kas darosi su mūsų sąmone. Tarybiniais laikais mums mokykloje aiškino, kad tarybiniai partizanai kovojo miškuose prieš fašistinius okupantus. Paskui Lietuva tapo nepriklausoma ir partizanai iš mūsų atminties buvo ištrinti. Todėl dabar mes nežinome, kaip į juos reaguoti. Manau, kad jų užmiršti nereikia“, – savo nuomonę išsakė rašytojas.

Nereikia teisintis ir trinti prisiminimų
Kodėl mūsų literatūroje apie masinį žydų naikinimą, partizanus praktiškai nieko nėra rašoma, taip pat neaišku. Dramaturgas svarsto, kad galbūt taip yra iš noro neprisiminti skaudžių, o gal net gėdingų praeities įvykių. Juk niekas, skaitydamas literatūrą, nenori jaustis nejaukiai ir sau pripažinti, kad mūsų tauta, žmonės buvo ir tebėra netobuli.
„Manau, kad miesteliuose reikėtų prikalti lenteles su užrašais, kas prieš karą ten gyveno, ką ir kada ištrėmė, kur tie žmonės baigė savo gyvenimo kelią. Ne todėl, kad įsiteiktumėme Vakarams ar prieš kitus pasirodytumėme geresni, bet tiesiog dėl savęs. Mėginimas viską neigti, teisintis, trinti iš atminties nėra geras poelgis“, – patarė jis.

Būtina kaltę pripažinti
Vis dėlto sunkiais Lietuvai ir jos žmonėms laikais atsirado tokių, kurie nebijojo apie tai rašyti.
Lietuvos poetas, publicistas Tomas Venclova savo kūriniuose rašė, kad niekas pasaulyje neatšauks fakto, kad 1941 m. birželio gale lietuviai minios akivaizdoje naikino beginklius žmones. Todėl būdami lietuviai mes privalome kalbėti apie saviškių kaltę.
„Sadizmas ir plėšikavimas, panieka, abejingumas žmonėms negali būti pateisinami. Deja, negali būti net paaiškinti, nes slypi itin tamsiose, asmeninėse tautinės sąmonės kertėse ir ieškoti viso to racionalių priežasčių yra bevaisis darbas. Kiekviena nuodėmė sunkina visos tautos kiekvieno nario sąžinę. Versti kaltę visoms tautoms nedera. Savas kaltes mes patys išsiaiškinsime“, – rašė T. Venclova.
„Toks požiūris bent jau man yra priimtinas. Sulaukiau kaltinimų, kad romanu „Tamsa ir partneriai“ norėjau pasipelnyti, kažkam įsiteikti, jog būčiau išverstas į visas pasaulio kalbas. Tačiau iš tiesų tai nėra tokia tema, kuri būtų visiems įdomi ir padėtų prasimušti“, – paaiškino S. Parulskis.

Seni įvykiai sąmonės neveikia
Tad kokią įtaką menininkas, rašydamas apie skaudžius praeities įvykius, daro skaitytojams? Siekdamas tai išsiaiškinti vienas britų teatro režisierius atliko eksperimentą. Studentams davė paskaityti XVII a. ir XX a. rašytojų kūrinius, kuriuose vaizduojamos karo aukos.
Aprašyti įvykiai, įvykę prieš kelis šimtus metų, jaunuolių praktiškai nepaveikė. Tuo tarpu „švieži“ įvykiai paveikė kur kas rimčiau. Po eksperimento režisierius padarė išvadą, kad kuo įvykis buvo toliau nuo mūsų gyvenamo laiko, tuo jis atrodo emocionaliai neutralesnis.
Ką daryti menininkui su visa atmintimi? Kaip jam paveikti auditoriją?
„Apie sunkų, nemalonų mūsų laikotarpį labai sunku rašyti. Sunku rasti formą, kaip tai padaryti įtikinamai, nebanaliai, nesentimentaliai. Yra labai daug pavojų, kad kūrinys virs parodija. Manau, kad menininkas pirmiausia turėtų būti ištikimas menui, kuriam atstovauja. Tačiau, ar menininko veidas, jo asmenybės pusės neturi reikšmės jo kūrybai, sunku pasakyti“, – kalbėjo rašytojas.

Literatūra iškelia klausimus
Pavyzdžiui, Romualdas Granauskas buvo žmogus, kuris tiesiai okupantui į akis sakė, kad okupantai gyvenimą pavertė kalėjimu. O Justinas Marcinkevičius apie tuometinį gyvenimą atsiliepė gražiai. Taip elgėsi, kad lietuvių tauta išliktų, o kalba neišnyktų.
„Nežinau, kas būtų, jeigu J. Marcinkevičius būtų pasirinkęs R. Granausko kelią. Galbūt tuomet kaip moralinis autoritetas jis man labiau patiktų, bet gal tada jis apskritai nebūtų turėjęs galimybės ką nors sukurti?“ – svarstė S. Parulskis.
Reziumuodamas S. Parulskis sakė, kad mūsų atmintis yra linkusi pasiduoti bendriems stereotipams. Smagu skaityti, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas davė į kaulus kryžiuočiams Žalgirio mūšyje. Tačiau nemaloniai susiraukiame skaitydami, kad Vytautas tuo metu kalbėjo gudiškai.
Anot jo, visuomet labai smagu prisitaikyti, nes tuomet nėra kančios. Žmogui nepatinka kentėti. Jeigu ką nors mėgini krapštyti savyje, pradedi abejoti ir iš karto sulauki bausmės iš savo psichikos. Pradedi jausti diskomfortą, jaustis nemaloniai. Todėl literatūra neturėtų pateikti atsakymų, bet turėtų juos iškelti.

Rašytojo paskaitos klausėsi didelis būrys šiauliečių.
Ernestos ŠIMKIENĖS nuotr.