V. Žabarauskaitės įkvėpimas – Žeimelis.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Žeimelis – miestelis Pakruojo rajone, Žiemgalos žemumos pietinėje dalyje prie sienos su Latvija. Šio miestelio ir krašto legendos apie pasaulio reiškinius išties gražios. Vedina nuostabių Žeimelio mitologijos motyvų dailininkė Vita Žabarauskaitė ir nutapė paveikslų kolekciją. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyriuje veikia dailininkės tapybos darbų paroda „Žemės gale (galia) žmonės gyvena...“, skirta Etnografinių regionų metams. Apie keletą legendų papasakoja parodos autorė.
– Apie ką paroda?
– Paroda pradėta tapyti vasaros metu. Mano draugė Izolda Žagrakalienė pakvietė dalyvauti projekte, kuriame buvo ne tik lietuviai, bet ir latviai. Projektas vyko pasienio miestelyje Žeimelyje. Tai praktiškai buvo edukacijos suaugusiesiems, bet buvo pakviesti keli dailininkai iš Pakruojo, Latvijos, Šiaulių, kad rodytų pavyzdį bendruomenei.
Kadangi aš nesu peizažistė, iš karto paprašiau, kad man papasakotų apie šito krašto legendas. Mane mitologija žavi – kažkodėl iš karto randu joje įkvėpimą ir iš karto galiu tapyti.
Kai nutapiau kolekciją, kurią pradėjau Žeimelyje, paskui pabaigiau dirbtuvėje, supratau, kad ne tapybos darbus atvėriau, o iliustracijas ant drobės... Bet yra, kaip yra, iš dainos drobių neišmesi ir nepertapysi, o ir dažų gaila, ir pačių drobių.
Kaip juokauja P. Višinskio bibliotekos bibliotekininkės, su kuriomis aš labai seniai bendradarbiauju, tai bus žalia paroda prie gražios žalios kalėdinės eglutės – savaime viskas taip susiderino. Nors paroda planuota rugpjūtį arba rugsėjį, ji tiesiog dėl kitų planų ir projektų nusikėlė į Kalėdų laikotarpį.
– Kuriais padavimais labiausiai susižavėjote?
– Kai paprašiau vietinės Žeimelio bendruomenės – mokytojų, dirbančių daugiafunkciniuose centruose, iš pradžių teko nusivilti – nieko negalėjo papasakoti. Tad teko pasiimti penkias knygas, o juk yra parašyta antologija apie Žeimelį – varčiau, knisau, ieškojau, neradau už ko užsikabinti, nes ten pateikta istorija, faktai. O man reikėjo mitologinio prado.
Ir staiga viena moteris prisiminė, kad Žeimelyje gyveno toks istorikas J. Šliavas – bene pirmasis iš lietuvių kraštotyrininkų, itin plačiai tyrinėjęs žiemgalių etninę kultūrą. Jo knygoje – Lietuvos Žiemgalos padavimai.
Jis buvo to miestelio šviesuolis, rinko medžiagą apie krašto legendas, o jo surinkta kraštotyros medžiaga apima, jeigu neklystu, daugiau nei 4 000 mašinraščio puslapių. Jis paliko tokiam mažam miesteliui be galo didelį dvasinį turtą.
Aš pati esu etniškai pusiau žiemgalė. O būtent toje kalboje, tose legendose atsispindi tas momentas, kada žiemgaliai buvo kaip viena kalba ir viena teritorija, nes lygiai taip pat tokie žodžiai vartojami tiek lietuvių, tiek latvių kalboje, nors nevartojami tarkime Žemaitijoje, vidurio Aukštaitijoje.
Tad mano kolekcijos darbuose yra žiemgališkų pavadinimų, tarkime, narės – undinės, pūkiai – aitvarai. Ir dar daug tokių dalykų.
Žeimelis praktiškai yra lygumose. Yra įdomių momentų: štai tokios legendos gal per tautų kraustymąsi parsineštos – kaip kalnai susikūrė, nors Žeimelyje yra absoliučios lygumos. Arba jūrinės legendos apie nares, bet juk ten jokių jūrų nėra. Tad buvo keistų ir įdomių atradimų, o pačios legendos – be abejo, gražios.
– Tai kaip atsirado Žeimelis?
– Kaip rašoma legendoje, kažkada ten, kur dabar yra Žeimelio miestelis, gyveno labai turtingi žmonės ir buvo Žeimio dvaras. O dvaras irgi buvo tokioje stebuklingoje vietoje. Aplink dvarą buvo didelis miškas, o šalia – pelkė. Žmonės sakydavo, kad toje pelkėje esą buvo nuskendęs miestas. Prie pelkės priėjus buvo galima išgirsti šunis lojant ir gaidžius giedant. Vakare iš ten rūkdavo dūmai, o pelkė kunkuliuodavo. Žmonės jau bijodavę ten eiti, nes jausdavo, kad kažkas jų tyko. Netrukus pelkė visa užžėlė, o miestas jau nebeiškilo.
– O ir legenda apie kalnus yra.
– Įsivaizduokite, kokia nuostabi buvo žmonių fantazija. Legendoje apie kalnus minimi milžinai, kurie gyveno senų senovėje. Ir kartą pas vieną milžiną vyko puota – iš visų keturių pusių milžinai skubėjo į puotą, nes atėjęs pirmasis svečias gaudavo labai daug dėmesio. O kol visi skubėjo paskui juos, kilo didžiuliai dulkių debesys. Kai visos dulkės nusėdo, taip susidarė kalnai. Nors ten nė vieno kalno neatrastum.
– Įdomus jums pasirodė pūkio motyvas.
– Tai aitvaras. Bet legendoje sakoma, kad jis rytais už Trumpakojų kaimo esančios balos vis pakildavo, skrisdavo, o nusileidęs ant kažkokio stogo plazdendavo ir sunykdavo. Įdomiai apibūdinamas – kaip ryški liepsna, panaši į šluotą su kotu.
– Ir trumpai apie nares.
– Tai lygiai taip pat jos apibūdinamos, kaip ir įprasta – iki pusės moters kūno, likusi pusė – kaip žuvies. Jų grožis prilyginamas gražuolių laumių grožiui. Tik naktimis jos išlįsdavo iš vandens ir šokdavo arba dainuodavo, ypač jos buvo gražios naktimis, nuo jų sklisdavo įvairiausios spalvos, jos žėrėdavo, raibuliuodavo, spindėjo. Tad ir gundydavosi smalsieji į jas pasižiūrėti, tačiau už smalsumą susilaukdavo šių būtybių keršto – drąsuolius jos nuskandindavo.
– Kiek darbų kolekcijoje?
– Iš viso penkiolika. Porą didelių darbų teko palikti Žeimelyje, nes tai yra įprasta, kad po plenero palieki. Keturis darbus palikau, bet kiti kurti ne Žeimelio motyvais.
– Ir pasivaikščiojote po miestelį.
– Taip, pasivaikščiojau po miestelį ir dieną, ir naktį. Jeigu nuvyksti į kitą teritoriją, reikia būtinai pavaikščioti po naują teritoriją ir dieną, ir naktį. Dvi bažnyčios. Mes gyvenome dvaro teritorijoje. Tiesa, kodėl tie darbai tokie žali. Aš tiesiog turbūt tapiau buvusiame dvaro medžių kambaryje – jeigu galima taip pavadinti. Kadangi buvo labai karšta, aplink susodintos liepos, tai susidaro toks tarsi kambarys. Kažkur Joniškėlio dvare yra dar didesnis medžių kambarys.
Kartais net nereikia į užsienį keliauti, gali atrasi vietoje kažką labai gražaus ir gilaus. Žeimelis – puikus pavyzdys. Tiktai juokaudama sakau, kad ši paroda yra visiškai nekomerciška, nes yra lokali tema, lokali teritorija. O aš tikriausiai kaip žiemgalė atiduodu duoklę Žiemgalai. Paroda tikriausiai bus aktuali man kaip pačiai, Žeimelio gyventojams, o gal kas nors kitas atras įdomių sąsajų.
– Kaip ten gyvenote?
– Gyvenome daugiafunkciniame centre, miegojome ant vaikų darželio lovų – įtariu, kad vieną aš ir sulaužiau, nes esu nesmulkutė.
O šalia – dvaro pastatai, seni medžiai, tad įtariu, kad ten ir buvo tas medžių kambarys tarsi pavėsinė. Dvaras – tai tiesiog likučiai, vienas pastatas perstatytas ir t. t. O pačiame miestelyje, man atrodo, dar yra dvaro pastatų, kur yra muziejus, parduotuvė.
Miestelis išlaikė seną struktūrą, labai gražus, gražūs žydų namai, tik kai kuriems jau ir langinės užkaltos. Kartais ir baisu, kad neatsitiktų Žagarės kai kurių senų namų likimas – nėra pinigų restauruoti ir ateina laikas, kai jie patys nugriūva arba juos nugriauna. Bet kol kas miestelis iš tikrųjų žavus.
Tiesa, ką norėčiau pasakyti apie savo darbus – 15 drobių, dalį tų drobių parėmė Šiaulių smulkieji verslininkai. Kai darai tokią nekomercišką parodą, reikia, kad kažkas paremtų, nes kitaip būtų finansinė savižudybė.
– Bet jūs labai produktyvi.
– Produktyvi dabar labai tvarkingai ilsisi kelis mėnesius. Aš mėgstu dirbti priepuoliais. Jeigu ištisai dirbčiau, matyt, Barboros Žagarietės paveikslų kolekcija iki dabar pildytųsi. O kai pailsi, tuomet atsiranda Barbora Žagarietė, tuomet vėl ilsiesi. Man nuolat norisi visada už kažko užsikabinti ne paviršutiniškai, ieškau autentiškai išgyvento jausmo, nesiimu eksploatuoti kitų atradimus.
Tiesa, kalbėdama apie produktyvumą tiesiog pastebiu, kad man tekstai labai padeda kurti. Mano auklėtoja buvo lituanistė, ir pati daugiau rašydavau, tad, matyt, ta literatūra man yra lygiai toks pat tvarkingas lygiagretus vaizduojamasis menas. Bet aš visko nepajėgiu apimti, nes reikia mokyti ir vaikus, ir tapyti, galų gale ir prižiūrėti, kad namai visai nesugriūtų.
Parodos darbai.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
