Buvusi Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos auklėtinė, dabar jau Londono karališkojo muzikos koledžo studentė smuikininkė Augustė Emilija Janonytė trumpam sugrįžo į Šiaulius. Pernai rudenį ji su savo draugėmis Jenny Clarke (fortepijonas) ir Harriet Butterworth (violončelė) subūrė kamerinį ansamblį  „Tempus trio“. A. E. Janonytės gyvenimo tempas, panašu, yra labai intensyvus. Ji negaili jėgų repeticijoms ir atkakliai siekia savo tikslų. Talentingos merginos laukia egzaminų sesija, kuri prasidės gegužę ir truks iki birželio vidurio. Vasarą – meistriškumo kursai Italijoje, į kuriuos patenka tik rinktiniai studentai.

– Studijavote Mančesteryje, o dabar...
– Šiuo metu studijuoju Londono karališkajame muzikos koledže, pirmame kurse. Mano specialybės dėstytojas yra profesorius Janas Repko.

– Kokiu tikslu grįžote į Šiaulius?
– Pirmiausia į gimtuosius Šiaulius visada yra smagu grįžti atostogoms. Taip pat norėjau į kelionę įtraukti savo bendrakurses muzikantes ir atostogas paversti kiek kitokiomis. Nusprendėme savaitei grįžti į Lietuvą koncertuoti, kartu norėjau koleges supažindinti su mano šalimi. Jenny Clarke yra pianistė, o Harriet Butterworth – violončelininkė.

– Ar dažnai tenka keliauti? Kaip dažnai grįžtate į Lietuvą?
– Nuo rugsėjo buvau grįžusi per Kalėdas ir dabar tai antras grįžimas. Prieš koledžą dar dvejus metus mokiausi Mančesteryje, tai grįžimai į Lietuvą buvo šiek tiek dažnesni, nes baiginėjau mokyklą. Šiuo metu kelionės retesnės – kol mokausi pirmame kurse, reikia priprasti prie aplinkos. Tad kelionių pastaruoju metu į kitas šalis nebuvo. Tačiau jau planuoju dalyvauti kursuose Italijoje, kitąmet planuoju dalyvauti konkurse. Kuo toliau, tuo kelionių, manau, daugės.

– Kai mokėtės Mančesteryje, jau žinojote, kad studijuosite būtent šiame koledže?
– Iš tikrųjų žinojau, kad noriu pasilikti Anglijoje. Nuo pat vaikystės planavau studijuoti užsienyje, niekada nenorėjau studijuoti Lietuvoje. O jau studijuojant Mančesterio menų mokykloje mane mokantis profesorius (kuris dėsto ir Mančesteryje, ir Londone) ėmė mane labai rimtai ruošti egzaminams. Perklausos norintiems įstoti į koledžą labai didelės, atrenkami tik patys geriausi ir perspektyviausi studentai. Pati nelabai tikėjau savo jėgomis, bet įstojau ir mane pasitiko su visa stipendija. Tai labai džiugu.

– Kaip vyksta perklausos?
– Norinčiųjų stoti atvyksta iš viso pasaulio. Perklausos vyksta net tik Londone, bet ir Kinijoje, bijau sumeluoti, berods ir Amerikoje. Pretendentai turi pereiti du turus. Pirmajame bent pusantro šimto studentų dalyvavo (vien stygininkai). Atrenkama po 5–6 kiekvieno instrumento studentus. Skaičiai didžiuliai. Vien mano kurse šiuo metu yra visų apie 80 studentų.

– Koks tai koledžas, kokia jo dvasia?
– Jame mokėsi žymiausi muzikantai ir kompozitoriai. Studentai, kuriuos pažinojau prieš kelerius metus, kai jie vis dar mokėsi šiame koledže, šiuo metu jau koncertuoja, „Classic FM“ radijas Anglijoje transliuoja jų koncertus.

Šiuo metu koledžas pirmauja visoje Anglijoje tarp universitetų, kuriuose mokosi muzikai. O visame pasaulyje dalijasi antra vieta su universitetu Amerikoje. Jeigu nesumeluosiu, pasaulyje pirmauja Džulijardas.

– Savo koledžo koridoriuose sutinkate kitų lietuvių?
– Žinau, kad antrame ar trečiame kurse studijuoja vienas kompozitorius vaikinas iš Lietuvos, taip pat studijuoja magistrantė pianistė.

– Kas vis dėlto traukia – reitingai, profesoriai?
– Pati nuo pat vaikystės ieškojau ne kur mokytis, o pas ką. Šiauliuose mokiausi pas nuostabią mokytoją ekspertę Nijolę Prascevičienę. Ji mane augino nuo pat ketverių metų. Drauge su mokytoja ir tėvais išmaišėme pusę Europos, lankėmės pas įvairiausius profesorius. O 2011 m. laimėjau konkurse, kuris vyko Taline, Estijoje. Mano dabartinis profesorius buvo vienas iš žiuri narių. Po konkurso praėjo keletas metų, prireikė ieškoti naujo pedagogo.

Pagrindinė problema dėl profesorių yra ta, kad jie dirba universitetinio lygio įstaigose, o aš tuo metu buvau keturiolikmetė ir man reikėjo kažkur tęsti mokslus. O Lietuvoje, M. K. Čiurliono menų gimnazijoje, neradau tinkamo mokytojo. Tad su tėčiu išskridome į Mančesterį ir profesorius po mano perklausos patarė būtinai stoti į Mančesterio menų mokyklą. Dabar dirbu su profesoriumi jau penktus metus. Bet kokiu atveju prioritetas man buvo mokytojas, ne reitingai ar kiti dalykai. Ir jeigu tas pats profesorius dirbtų Lietuvoje, tuomet būtinai grįžčiau, bet šiuo metu yra kitokios aplinkybės.

– Papasakokite apie profesorių.
– Profesorius yra labai įdomi asmenybė. Jis užaugo Pietų  Afrikoje, studijavo Amsterdame, savo laiku koncertavo ir grojo kameriniuose ansambliuose, laimėjo konkursuose. Bet pastaruoju metu jis atsidavęs mokymui ir važinėja po konkursus, pavyzdžiui, Prancūzijoje, Estijoje kaip žiuri narys. Pastaruoju metu koncertuoja labai retai. Bet J. Repko atsidavęs mokymui, jis turi didžiulę klasę tiek Mančesteryje, tiek Londone. Pamokų metu jis niekuomet nepaleidžia smuiko iš rankų. Nors ir nekoncertuoja, visgi grodamas stengiasi perteikti instrumento subtilybes.

– Kokia jūsų rutina?
– Gyvenimas Londone niekada nesustoja, jis yra iš tiesų beprotiškas. Man tenka keltis pusę septynių ryto, skubėti į koledžą (kelionė užtrunka apie 40–50 min.). Tuomet bent kelias valandas iki paskaitų groti. Paskaitos vyksta iki pietų. Priklausomai nuo dienos tvarkaraščio būna ir simfoninio orkestro repeticijos ir specialybės pamokos. Be visų muzikos istorijos, solfedžio pamokų... Vakarais vyksta koncertai. Grįžus namo dar papildomai groju 2–3 valandas. Per dieną turi instrumentu groti bent penkias valandas, neskaitant visų repeticijų. Šeštadieniais skubu į lietuvių šeštadieninę mokyklą Londone, kurioje mokau vaikus muzikos. Šiuo metu dar neradau smuiku norinčių groti mokinių, bet vadovauju vaikų chorui ir mokau muzikos. Tai dalis mano veiklos.

– Kaip jaučiatės pedagogės kailyje?
– Baigiu priprasti. Iš pradžių buvo gana sunku, bet mane palaikė ir skatino mama. Pedagoginio darbo subtilybių reikia mokytis. Tad pasijutau lyg musė įmesta į barščius. Bet po truputį išmokau, vaikai mane myli, juolab kad kolegos tikina, jog esu jų mėgstamiausia mokytoja.

– Ar atsiranda laiko pramogoms, draugams?
– Mano draugai yra mano kolegos, bendrakursiai. Iš tikrųjų visą gyvenimą taip ir buvo. Galbūt vaikystėje ir buvo laiko išbėgti į lauką, bet niekada nebuvau tas vaikas, kuris labai norėtų žaisti. Mieliau klausydavausi klasikinės muzikos. Koledžo studentai yra mano draugai, mano draugų rate yra ir „saksofonas“, ir „kontrabosas“, ir pianistai, ir pučiamųjų yra. Kai lieka laiko, mes drauge stengiamės leisti kultūrinį gyvenimą.

– Kas labiausiai ten, Londone, jus įkvepia?
– Dvasia Londone yra kitokia nei Vilniuje ar net Mančesteryje. Žmonės yra kitokie. Kultūros dvasia pulsuote pulsuoja. Žmonės smalsūs. Antai net ir keliaujant metro tikrai ne kartą manęs nepažįstami teiravosi, ar smuiką gabenu futliare, kur mokausi, kaip sekasi, ar koncertuoju, kaip atsidūriau Londone. Žmonės domisi. Karališkasis koledžas yra tiesiai prieš Royal Albert Hall pastatą. Tai viena populiariausių Londono koncertinių salių, kurioje koncertavo žymi atlikėja Adele,  čia vyksta klasikos koncertai. Kasryt ir po paskaitų man tenka pro pastatą praeiti. Tad mintis, kad vieną dieną ten koncertuosiu, mane įkvepia.

– Visgi išvykusi kažko pasiilgstate.
– Žinoma. Be tėvų, be artimųjų, be kelių ištikimų draugų, be mylimo šuns pasiilgstu dar vieno paprasto dalyko. Eidama Londono gatvėmis retai kada sutiksi pažįstamą žmogų. Šiauliuose žinai, kad išėjęs į miestą tikrai sutiksi pažįstamų. Keistas jausmas – eini gatve, pro šalį skuba tūkstančiai žmonių, o tu žinai, kad nesutiksi nė vieno pažįstamo.

– Vienatvės jausmas neaplanko, esate kosmopolitė?
– Būdama vienturtė augau viena. Buvau kosmopolitiškas vaikas. Būdama 8–9 metų jau keliaudavau su mokytoja ar ansambliu į dviejų-trijų savaičių turus. Šešiolikos išvykau mokytis į Angliją. Ilgesys niekuomet nebuvo skaudus. Matyt, vienas mano asmenybės privalumų yra tai, kad manęs nestabdo jausmai. Tikslai užgožia jausmus.

Pernai rudenį  A. E. Janonytė su savo draugėmis Jenny Clarke (fortepijonas) ir Harriet Butterworth (violončelė) subūrė kamerinį ansamblį  „Tempus trio“.
Artūro STAPONKAUS nuotr.