Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje vyko susitikimas su laidų vedėju, publicistu, rašytoju Andriumi Užkalniu. Svečias pristatė naujausią savo knygą „Taip gyventi verta“. Jis kalbėjo, kad seniai norėjo parašyti romaną, bet negalėjo to padaryti dėl asmeninių priežasčių. Tačiau pagaliau tam atrado laiko ir drąsos. Knygos autorius nuoširdžiai tiki, kad skaitytojams knyga patiks ir jie neliks nusivylę. Apie tai „Šiaulių naujienoms“ ir pasakoja A. Užkalnis.

– Ar laikote save rašytoju?
– Aš visada save laikiau rašytoju. Tik, matote, Lietuvoje nelaikoma, kad rašymas yra profesija, tai labiau statusas. Kai pasakai, jog esi rašytojas, lietuviai tai maždaug priima kaip pasakymą: aš esu pranašas arba humanistas. Tuo tarpu man rašymas yra profesija. Kuriu tekstus, kuriuos žmonės paskui skaito, ir iš to uždirbu pragyvenimui.

Manau, žmonės, rašantys tekstus, kuriuos nori skaityti ne tik jų šeimos nariai, yra rašytojai. Amerikiečių rašytojas Stivenas Kingas yra sakęs, kad jeigu tu parašei tekstą, nusiuntei jį leidėjams, už tai gavai honorarą ir gavęs honorarą apmokėjai namų elektros sąskaitą, tai gali save laikyti rašytoju. Pagal šį kriterijų ir aš galiu save tokiu laikyti.

– Labiau patinka rašyti meninius ar publicistinius tekstus?
– Meninius, tik anksčiau negalėjau to daryti. Nesijaučiau pakankamai galintis atsipalaiduoti, kad rašyčiau grožinį tekstą, jaučiau, jog man dar tikriausiai ne laikas. Nieko dėl to nekaltinu, turbūt tai dėl mano paties charakterio savybių.

Žmonės turbūt mane įsivaizduoja ne tokį. Mano, kad Užkalniui jūra iki kelių ir visai nesvarbu, ką apie jį pasakys, nors iš tiesų tai ne visai tiesa. Anksčiau man buvo labai svarbu, kaip mane įvertins, ką apie mane pasakys. O dabar, kadangi nebesu toks jaunas, tai nebėra taip svarbu, ką apie mane pagalvos. Gyvenime jau pakankamai prisijaudinau, atėjo laikas rašyti.

Taip, man labai patiko rašyti grožinę literatūrą. Prieš tai dar esu parašęs vieną knygą, kurią išmečiau. Parašiau apie 2010–2011 metus ir išmečiau lauk, nes ji buvo autoterapinė. Į pagrindinį veikėją sudėjau viską, ko nemėgau, nekenčiau savyje. Paskui supratau, kad knyga įdomi tik man. Gerai, kad ją parašiau, bet dar geriau, jog jos niekas nepamatys.

– Kodėl pastaruoju metu visi skuba rašyti vieną knygą po kitos?
– Žmonės skuba todėl, kad atėjo skubėjimo metas. Skaitančios publikos kantrybė yra labai nedidelė, lūkesčiai didžiuliai. Žmonės nori būti pradžiuginti, kad jiems būtų padarytas įspūdis greitai ir užtikrintai.

Anksčiau, prieš penkiolika metų, buvo vienetai autorių, kurie per metus parašydavo knygą. Šiais laikais, jeigu nori būti iš tų, kurie yra skaitomiausių dešimtukuose, turi sukurti po vieną knygą per metus, nesvarbu, kokio žanro, arba tu išeini iš apyvartos.

Žmonės nori pakankamai greito pasitenkinimo, kantrybės nebeturi. Jeigu prieš dvidešimt metų, skaitytojas apsispręsdavo knygą pirkti perskaitęs pirmus septynis puslapius, tai dabar skaito vieną. Galima ilgai svarstyti, kodėl taip atsitiko, kodėl tempas pagreitėjo. Arba pripažinti realybę, tarnauti skaitytojui, duoti tai, ką jis geba priimti. Priešingu atveju tu nebebūsi aktualus plačiam skaitytojų ratui.

– Ar jūs pataikaujate skaitytojams?
– Manau, kad taip. Mano ambicija – viršyti skaitytojų lūkesčius. Manau, man tai pavyko ir aš dėl to labai džiaugiuosi. Yra tokių knygų, nuo kurių negali atsiplėšti, kai nebesinori miego ir žlunga visi planai. Daugiausiai to pasiekiama per siužeto dinamiką. Aš visada norėjau išmokti taip rašyti. Bandžiau aiškintis, kaip tai daroma, to mokiausi, praktikavausi ir džiaugiuosi rezultatais. Man labai smagu, kai žmonės sako, kad mano romaną lengva skaityti. Nenorėčiau, kad mano knyga būtų tokia, kurią mėtytų po kampus ir atidėliotų skaitymą. Norėjau, kad ją skaityti būtų gera.

– Iš skaitytojų sulaukiate daugiau kritikos ar pagyrų?
– Už viską sulaukiu daug kritikos, bet už romaną – dar ne. Galbūt viskas dėl sudėtingos rinkodaros. Kol kas romanas buvo prieinamas tik per knygų mugę ir dabar jis parduodamas tik internetu ir per susitikimus su skaitytojas.

Knygynuose jis pasirodys vėliau. Arba galbūt tie žmonės, kurie atėjo į knygų mugę, ir tie, kurie užsisakė knygą internetu, yra tolerantiškesni, turintys platesnes priimtinumo ribas.

Man atrodo, kad žmonių lūkesčiai susibalansavo ir žmonės nesitiki, kad jeigu Užkalnis parašys romaną, tai bus kažkas panašaus į Granauską ar Sabaliauskaitę. Tai tikrai nėra „Gyvenimas po klevu“ ar „Silva rerum“. Tai yra fantazijos supintos su nuotykiais, pripildytos mano stiliaus humoru ir tie skaitytojai, kurie pirko, turbūt turėjo tokių lūkesčių. Nusivylimas dažniausiai ateina tada, kai būna netiksliai suformuluoti lūkesčiai. Jeigu žmogus važiuoja į Klaipėdą, jūros šventę, ir tikisi, kad ten bus klasikinės muzikos rečitalis, tai tas žmogus negali nenusivilti. Galbūt man kažkiek pasisekė su komunikavimu.

– Apie ką jūsų naujoji knyga?
– Anglas, kuris anksčiau niekada nėra buvęs Lietuvoje, atsipeikėja Vilniuje, namo rūsyje, ir pamažu suvokia, kad gali kalbėti lietuviškai. Jis nesupranta, kaip atsidūrė Lietuvoje. Apsižiūri savo kišenes, ten randa telefoną, piniginę su dokumentais, visur jo nuotraukos, bet pavardė kita. Jis turi raktus nuo namų, automobilį, mylimą moterį. Visi žmonės jį pažįsta, tik jis nepažįsta jų.

Pradeda galvoti, kas atsitiko su jo buvusiu gyvenimu Anglijoje. Bando kontaktuoti su žmonėmis, kuriuos prisimena iš ankstesnio gyvenimo, tačiau jo niekas neprisimena. Tada jam tenka pasirinkti vieną iš dviejų gyvenimų: jaukintis Lietuvą arba bandyti grįžti atgal. O Lietuva tuo tarpu pradeda į jį mėtyti visokius džiaugsmus ir pagundas. Tad knyga yra apie jo priėjimą prie sprendimo, ką daryti toliau.

– Nebijote būti sutapatintas su knygos herojumi?
– Nuo to niekur nepabėgsi. Manau, kiekviena knyga yra šiek tiek autobiografinė. Aš esu tikras, kad kiekvienas autorius kažkur piešia pats save: tokį, kokį jis myli, kokio nekenčia ar kokiu norėtų būti ir t. t.

Kadangi man patinka žaisti su skaitytojais, tai siužete yra įvestas ir tikrasis aš.

Kai tik skaitytojas pagalvos, kad jis atspėjo ir surado visus kabliukus, kodėl pagrindinis veikėjas yra kažkuo panašus į Andrių Užkalnį, atsiras tikrasis Andrius Užkalnis. Ir tada skaitytojui reikės galvoti toliau.

Man labai norėjosi, kad skaitytojas turėtų santykį su tuo, jog tai nebūtų vien pasyvus žiūrėjimas, bet būtų spėliojimas, bandymas atpažinti. Todėl knygoje yra daug žinomų veikėjų vardų, kai kurie tikrais vardais, kai kurie ne. Man bus įdomu, kiek žmonės spėlios ir kiek tiesos suras.

Rizikos, kad žmonės skaitys knygą ir ieškos kažko, ką tu nori paslėpti, visada bus. Kita vertus, žmonės apie mane ir taip žino pakankamai daug.  Man atrodo, mano gyvenimas yra pakankamai spalvingas, kad žmonėms nereikėtų prisigalvoti apie mano slaptus, nepadorius pomėgius arba dar kažką.

Tikrai netvirtinu, kad žmonės mane mato tokį, koks aš iš tiesų esu. Tačiau manau, jog ne daug ką slepiu, kaip galbūt kai kam gali pasirodyti.

– Nevengiate sarkazmo, juodojo humoro. Ar lietuviai tam pribrendę?
– Dažnai humoras tėra humoras, tai tik linksminimas. Jeigu lietuviai gali neišprotėję pažiūrėti nuo pradžios iki galo visą laidą „Valanda su Rūta“ arba per radiją klausytis „Kitokios Lietuvos“, tai galės perskaityti ir mano romaną.

Iš tiesų daugelis dalykų, kuriuos pavaizdavau knygoje, realybėje yra dar baisesni. Kai parašiau knygą ir ji išėjo į spaustuvę, maniau, kad ten prirašiau daug gerų bajerių. Taip buvo iki tol, kol atidavęs rankraštį po kelių savaičių pamačiau pranešimą, kad bus laida „Kalinių žmonos“. Tada man beliko tik nuleisti rankas. Su visa savo fantazija to nebūčiau sugalvojęs. Tai toks atvejis, kai realybė perspjauna meną, fantaziją.

Atsakant į klausimą, taip, man atrodo, kad lietuviai prie to yra pribrendę.

– Ar lietuviai iš tiesų nelaimingi, nepasitikintys savimi?
– Nepasitikėjimo savimi yra labai daug. Galbūt tai mūsų ilgos baudžiavinės praeities rezultatas. Mes, lietuviai, buvome baudžiauninkai ir daugelis iš mūsų esame baudžiauninkų palikuonys ir tas noras atsiklausti pono yra labai stiprus. Manau, tai vienas labiausiai stabdančių ir naikinančių mus dalykų ir man dėlto yra pakankamai liūdna. Norėčiau, kad to būtų mažiau.

O dėl lietuviško santykio su laime, manau, tie reikalai nestovi vietoje ir labai sparčiai keičiasi. Kiek žmonių pasirenka išvažiuoti kažkur žiemoti. Pažiūrėkite, kaip Tailandas tapo naująja lietuvių Turkija. Manau, lietuviai nėra paniurę, jiems gal patinka atrodyti paniurusiems.

Man atrodo, lietuviai šiek tiek bijo šypsotis, juoktis. Jiems labiau patinka save mistifikuoti, galbūt yra iš senų laikų likęs supratimas, kad tauriau būti tokiu paniurusiu, susiėmusiu už smakro, suprask, tada tu esi gilus. Jeigu tu esi šiaip toks, atvirai sakantis, kad tau linksma ir norintis, kad kitiems būtų linksma, vadinasi, tu šiek tiek durnelis ir niekas į tave rimtai nežiūrės. Pavyzdžiui, aš save laikau rašytoju, o kaip galvoja kiti, tai jų reikalas. Man tikrai ne ypač skaudės, jeigu daugiau nei pusę žmonių sakys, kad aš ne rašytojas. Koks skirtumas, jūs tik pirkite knygas.

– Vadinasi, Lietuvoje gyventi verta?
– Žinoma, be jokios abejonės.