Šiaulietės Marytės Collard darbai keliauja iš parodos į parodą visame pasaulyje. Skiautinių menu ji susidomėjo dar prieš išvykdama iš Lietuvos, ilgą laiką gyveno JAV, bet svarbiausia, jog atsidūrusi ten ji pateko į tikrą rojų skiautinių meistrams. Toje šalyje išvystyta ištisa industrija rankdarbių kūrimui, nesunkiai galima rasti įvairiausių audinių, dažų ir net specialios tam skirtos įrangos. Yra netgi kompiuterinių programų, skirtų šiam menui, rengiami seminarai ir kursai, kuriuose galima mokytis ar tobulinti įgūdžius, semtis kūrybingumo.

– Lietuvoje irgi populiaru siūti, siuvinėti, nerti...
– Skiautiniai nėra populiarūs Lietuvoje. Amerikoje kiekvienas raštas, figūros turi savo pavadinimus. Skiautiniai yra naudojami kaip lovatiesės, staltiesės.

– Priklausote skiautinių meistrų organizacijoms?
– Mano gyvenimas, susijęs su skiautinių kūryba, praktiškai iš dalies vyksta Latvijoje. Priklausau Latvian quilt association organizacijai. Tad pernai teko dalyvauti daugybėje parodų. Pirmiausia vyko Kanadoje didelė paroda, į ją nuvyko kelios atstovės ir pristatė daugiau nei šimtą skiautinių (minėtai organizacijai priklauso maždaug 30 narių). Pernai parodą asociacija atidarė Suomijoje, dar vieną – Prancūzijoje, ten jau tradiciškai Elzase vyksta European patchwork meeting renginys, vienas iš didžiausių renginių Europoje, tad Latvijai dalyvavusiai svečio teisėmis buvo skirta visa galerija.

Taip pat priklausau tarptautinei organizacijai, kuri vadinasi Studio Art Quilt Associates. Ši organizacija vienija maždaug 3000 narių, Europos padaliniui Amerikoje, kuris irgi suteikia galimybę parodoms.

– O kaip viskas prasidėjo?
– Siuvau nuo vaikystės, bet mano profesija visai su tuo nesusijusi. Siuvau praktiškai visą gyvenimą, kaip ir visos lietuvės, mezgiau ir nėriau. Dabar tai nėra labai aktualu, bet anais laikais reikėjo pačioms kažką pasisiūdinti.

Atsimenu tokį epizodą iš vaikystės, kai dar mokiausi antroje klasėje. Pradinių klasių mokytojas teiravosi mano mamos, ar mane sutiktų leisti mokytis į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų gimnaziją. O mes gyvenome Kybartuose – tai 200 km iki Vilniaus, tėčio neturėjau, jis mirė, kai buvau dar kūdikis...

Tai mums Vilnius atrodė labai toli ir jokių kalbų negalėjo būti apie tai, nebuvo tam ir pinigų. O man patiko kažką kurti, piešti.

– Tai siuvote daugiausia rūbus?
– Pasisiūdavau ir lėlių, ir drabužių, siūdavau draugėms, vaikams... Kai Lietuvoje jau buvo galima gauti „Burdos“ žurnalų, paskutiniuosiuose puslapiuose visuomet galėdavai išvysti kitų žurnalų reklamų, nebūtinai susijusių su siuvimu, ten būdavo ir kai kurių skiautinių nuotraukų. Iki tol neįsivaizdavau kaip juos pradėti siūti.

Bet 1997 m. Ina Adomaitienė, dirbusi Šiaulių profesinio rengimo centre ir mokiusi siuvėjo profesijos, tiesiog patalpino skelbimą į laikraštį, jog ieško norinčių siūti skiautinius. Nusprendžiau prisijungti ir taip kelerius metus darbavausi su grupele moterų, surengėme kelias parodas.

Paskui 2002 m. išvykau į Ameriką. Ir ten patekau į skiautinių rojų. Atsimenu, kaip mane vyro sesuo nuvežė į skiautinių parduotuvę – tik žengiau per slenkstį ir sustojau. Nes ta parduotuvė buvo didžiulė, aš tiesiog nežinojau net kur eiti ir nuo ko pradėti.

Ten pradėjau lankyti klubą, Mičigano valstijoje esantis Džeksono miestelis buvo nedidelis, jame gyveno apie 36 tūkst. gyventojų, o skiautinių siuvimo klubui priklausė 200 narių. Klubas rengdavo parodas, kviesdavo profesionalias lektores.

Amerikoje egzistuoja neįsivaizduojamo dydžio skiautinių pramonė. Be to, per metus įvyksta šeši didžiuliai festivaliai, kurių metu vyksta ir turgūs, suvažiuoja visi gamintojai ir per dieną neįmanoma visko apeiti. Bet gyvendama Amerikoje ir dirbdama vaistinėje tiek daug laiko negalėjau skirti šitam užsiėmimui.

– Kodėl ten taip išsivystė skiautinių pramonė, kodėl ji tokia populiari?
– Aiškinama, jog prasidėjus aukso karštligei Vakaruose tekdavo keliauti ir vežtis kartu visą turimą mantą, juk žmonės keliavo pėsčiomis šalia arklių traukiamų vežimų. Reikėjo pereiti per visą Ameriką ir pasiekti Vakarus, o ten nukeliavus juk nieko nebuvo – net ir jokio prekių tiekimo. Sako, kad žmonės sunaudodavo kiekvieną medžiagos gabalėlį, kokį tik galėjo. Ir taip viskas prasidėjo.

Nors ir mūsų močiutės siūdavo, bet aš neatsimenu, kad maniškės būtų labai puoselėjusios šį amatą.

– Tikriausiai yra ne viena įžymi skiautininkė?
– Amerikoje jų yra išties daug. Viena ryškesnių,  kurią sutikau pernai Prancūzijoje, yra Edyta Sitar. Ji yra pusiau vokietė, pusiau lenkė, o jos vyro močiutė buvo lietuvė, kuri ir išmokė Edytą siūti.

Jos kitokia pakraipa, ji siuva tradicinius skiautinius, kuria dizainus, t. y. pardavinėja pavyzdžius, dalyvauja seminaruose kaip lektorė.

Turiu jos paruoštą pavyzdį. Jį nusiperki, o jame ir nurodyta, kokios medžiagos ir kokių spalvų reikia, ką išsikirpti ir kaip visa tai susiūti. Bet tai yra verslas, o aš kuriu skiautinius visai to nesiekdama, bet dėl to, kad turėčiau ką veikti.

– Yra kažkokios skiautinių technikos?
– Jų yra ne viena. Antai tradicinė: kai gali siūti mašina arba rankomis, medžiagos gabalėlius gali komponuoti į grandinę, iš juostelių. Dar viena banguotoji technika, yra ir aplikacijos, jas galima ir klijuoti su specialiu popieriumi naudojant lygintuvą.

Tik problema, kad audinių Lietuvoje yra sunku rasti. Vien nusipirkti vienspalvės medvilnės yra sudėtinga – daugiausiai tris spalvas galima rasti, o reikia būtent tokios, kad būtų „neskysta“. Tenka pačiai ir dažyti audinius.

Taip išėjo, kad grįžus į Lietuvą, pasikeitė mano stilius, neturiu medžiagų. Jeigu noriu rausvų kelių atspalvių, aš jų nerasiu. O štai dažydama nudažau vieną medžiagos gabalą, skiedžiu dažus, tuomet vėl dažau ir taip laipsniais graduoju atspalvius. Lietuvoje tinkamų dažų irgi nėra.

Baltos geros medvilnės geriausia ieškoti padėvėtų drabužių parduotuvėse – ten užėjusi surandu kokį užvalkalą ar paklodę, pačiupinėju, kad būtinai būtų šimto procentų tanki medvilnė – ir pigu, ir gerai. Tiesa, Alytuje veikė kažkada geras fabrikas, ten  tikrai buvo gaminama labai gera mersedizuota medvilnė.

– Kaip atrodo jūsų kūrybinė diena?
– Anksti atsikeliu ir tada imu siūti. Turiu dvi anūkes, mažoji ėmė lankyti pirmą klasę, tai turiu baigti darbus apie pusę pirmos, o paskui vakare imuosi paprastesnių siuvinių.

Beveik pusantrų metų tobulinausi pas australę skiautinių meistrę, kuri privertė mane pažiūrėti kitaip į savo darbą, nes man tiesiog būdinga domėtis visomis įmanomomis technikomis, tad mano kūryboje vyrauja chaosas. Visko yra, bet nėra jokios sistemos.

Ji mane pamokė, kaip pačiai reikėtų įvertinti savo darbą. Tai praktiškai vadovaujuosi nuotraukomis. Antai draugė pakvietė į svečius pavasarį pasižiūrėti rojaus obelų žydėjimo, tai išsiuvau rojaus obuoliukų žydėjimą, o vėliau derlių. Kitame darbe žydi tulpės, dar viename – hortenzijos. Viską siuvau pagal nuotraukas.

– Ką jums reiškia jūsų veikla?
– Tai turi daugiau reikšmės mano dvasiai. Grįžau į Lietuvą 2013 m. tikrai be didelio noro. Vyrui mirus dar ketverius metus gyvenau Amerikoje. Sulaukiau pensinio amžiaus, dukra gyvena Šiauliuose, sūnus kuria gyvenimą Vokietijoje. Visuomet atrodo, kad geriau kitur. Nusprendžiau grįžti čia.

– Per kiek laiko gimsta vienas darbas?
– Aš niekuomet vieno skiautinio nedarau. Tad labai sunku nustatyti, per kiek laiko gimsta. Vieną kartą buvau išsikėlusi tikslą vieną sukurti, tai šis gimė per savaitę, bet jis buvo pakankamai didelis. Metro dvidešimt ir metro keturiasdešimties.

Gamtos motyvai, gėlės, medžiai vanduo skiautiniuose atrodo labai dailiai. Tarsi paveikslai.
Artūro STAPONKAUS nuotr.