Šiaulių miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje viešėjo žinoma Lietuvos atlikėja Raminta Naujanytė-Bjelle. Ji šiauliečiams kartu su rašytoju E. Ališanka pristatė improvizuotą muzikinę programą, kurioje gitaros muzikos garsų fone derėjo poezijos skaitymas ir dainuojamoji poezija.

Ši jauna ir talentinga atlikėja išgarsėjo populiariame TV šou „Lietuvos talentai“.

Tačiau jos veikla nenutrūko. Dabar „Bjelle“ reiškia ne tik atlikėjos pseudonimą, bet ir grupės, kurią papildė nauji žmonės, pavadinimą. R. Naujanytė – įvairiapusiška, kūrybinga, veikli. Ji dalyvavo ne tik kituose muzikiniuose projektuose, subūrė grupę, puikiai realizuoja save edukacijoje, kuria muziką, koncertuoja, bet ir tapo, derina pianinus, keliauja…

– Nuo TV projekto praėjo daugiau nei penkeri metai. Kas per tą laiką įvyko, pasikeitė?
– Na, laikas nesustojo, pokyčių buvo begalė. Sunku įvardyti. Didžiausi pokyčiai muzikiniame gyvenime – tai pabaigtos kompozicijos studijos, patirtis miuzikluose ir nauji muzikantai grupėje „Bjelle“. Pakito grupės muzikos stilius. Dabar grupėje esame septyniese. Šiuo metu baigiame naujų dainų EP ir sėdame prie albumo darbų.

Taip pat nemažai laiko praleidau ir vis dar leidžiu edukacijos srityje. Išbandžiau save lektorės, dėstytojos pozicijose, turiu muzikos improvizacijos būrelį Demokratinėje mokykloje, dirbu privačiai ir vienas svarbiausių įvykių – su kolega realizavome neformalaus ugdymo projektą „Savaitgalis be sienų“.

– Studijavai muzikos kompoziciją. Kas paskatino imtis būtent tokių studijų? Galbūt mokaisi kažko naujo?
– Iš pradžių mokiausi chorinio dirigavimo, tad ir pirmieji rimtesni bandymai kurti natomis buvo skirti chorams. Muziką kuriu nuo mažens, o tobulinti įgūdžius ir gebėti daugiau mėgstamoje srityje yra natūralus noras.

Ar galima užrašyti tiksliai? Klausčiau, ar galima mintis užfiksuoti raštu. Žodžiais, natomis.

Galima, bet iš dalies mintis išsikraipo nuo pradinės. Galima labai tiksliai užrašyti, ko reikalauji iš atlikėjo, bet niekada nežinai, kaip jis interpretuos ir koks galutinis rezultatas išeis. Net kurdama elektroninę muziką, niekuomet negaliu žinoti, kaip klausytojai reaguos, kaip jie išgirs mano kuriamą muziką, o gal net reikėtų sakyti, mano patirčių refleksiją. Šiuo metu mokausi dirbti studijoje, čia mokausi techninių dalykų. Labai pravartu kuriant, įrašinėjant muziką, nors vidutiniškai nusimanyti, kaip vyksta darbai studijoje.

– Kaip atrodo tavo darbo diena? Kiek laiko praleidi studijoje, kur darbuojiesi?
– Šiuo metu pusdienį praleidžiu studijoje, kitą pusdienį vyksta darbai prie kompiuterio, o vakarais –  koncertai. Repetuojame neįprastu grupėms laiku – rytais, nuo 8.30 iki 9 valandos.

– Kaip puoselėji savo balsą? Ko atsisakai?
– Seniau turėjau „daug reikalų“ su balso stygomis, nes dainuodavau keliomis stilistikomis ir intensyviai repetuodavau. Todėl foniatro kėdėje sėdėdavau vidutiniškai kas mėnesį. Esu išbandžiusi begales vaistų, natūralių priemonių, užkalbėjimų ir sugrioviau tūkstančius balso gydymo mitų. Šiuo metu dainuoju viena stilistika. Tad vienintelis ir geriausias vaistas yra miegas. Ir gera nuotaika. Labai svarbu gera nuotaika.

– Regis, kad esi žmogus, kuris reiškiasi kone visose skirtingose meno šakose. Berods, tapai. Tai tapo rimtu užsiėmimu? Kas dar tavo akiratyje, ką pavadintum hobiu?
– Tapymas yra mano terapija. Muzika spalvomis. Negaliu pavadinti to labai rimtu užsiėmimu. Bet per pastaruosius trejus metus išugdžiau naują savo pomėgį ir šiuo metu visai neblogai sekasi derinti pianinus. Prieš keletą metų turėjau dvylika senų pianinų ir mokiausi kaip juos rekonstruoti. Turiu dar vieną silpnybę – kavos menas. Ir pratinuosi prie naujos patirties – kovų menai.

– Kaip kitaip atsikvepi? Tau reikia žmonių, nenutrūkstamo bendravimo, dėmesio?
– Kartais drįstu save vadinti bendravimoholike. Bet kai iš tiesų pavargstu, tuomet bėgu į tylą ir gamtą. Jei neturiu tam galimybės, tuomet renkuosi kitką: Vilniuje atradau nuostabų užsiėmimą – tai gongų muzika. Bet, jeigu situacija kritinė – tuomet keliauju. Būtinai pabėgu iš Lietuvos nors kelioms dienoms ir grįžtu su nauja energija.

– Viename interviu minėjai, kad TV šou yra tarsi pusfabrikatis, kuriame naudingų medžiagų yra mažiau nei nenaudingų. Vis dar taip manai?
–  Taip, manau, kad televizijoje didesnis procentas laidų yra niekinis, nevertingas. Nekalbu apie visas laidas. Televizija padeda išpopuliarėti, pateikti muziką didesniam klausytojų ratui. Bet tiek daug nereikalingos informacijos, plepalų, šmeižto, gąsdinimų, kriminalų ir žiaurumo sutalpinama į žiūrovų kasdienybę. Nenuostabu, kad žmonės, prisižiūrėję tokių laidų, nesižavi, nesidžiaugia ir keikia Lietuvą, vaikšto nelaimingi į darbą, nebesikalba su namiškiais.

– Ar apskritai žiūri TV? Galbūt mieliau klausai radijo ar vis dėlto pakanka atsiversti socialinį tinklą – ir visas pasaulis kaip ant delno…
– Neturiu televizoriaus jau daug metų. Pažiūriu jį tik grįžusi pas tėvus, o mėgstamas laidas randu internetinėje erdvėje. Taip pat socialinis tinklas „Facebook“ pateikia daug informacijos ir, sakyčiau, net daugiau, negu norisi...

– Su rašytoju E. Ališanka parengtą muzikinę programą šiauliečiams pradėjai liaudies dainomis. Ką tau reiškia liaudies dainos?
– Liaudies dainos (ne tik lietuvių) domina savo užkoduotu melodingumu, jos labai patogios improvizaciniuose pasirodymuose. Labai mėgstu senovinę muziką. Kai pajaučiu tinkamą aplinką, perleidžiu liaudies muziką per savo prizmę ir pateikiu klausytojams.

– Galbūt rašai ir knygą? Jei rašytum, apie ką ji būtų?
– Dar nerašau, nors prieš penkerius metus bandžiau. Kada nors parašysiu apie savo spalvingą gyvenimą. Bet šiuo metu taip populiaru rašyti knygas. Yra labai daug atlikėjų, kurie nėra mano autoritetai, ir jie išleido knygas. Dabar nenoriu pakliūti į tą terpę ir laukiu tinkamesnio momento.  Nors labiau norėčiau, kad kas nors užsiimtų ir parašytų knygą apie mane.

– Sakei, kad kelionės gali būti įkvėpimo šaltinis, jose galima daug išmokti.
– Kelionės buvo ir bus įkvėpimo šaltinis. Keliauti būtina. Prie mano lovos kabo žemėlapis, tad kas rytą žiūriu į jį ir mąstau, kur toliau, kurią pasaulio vietą aplankysiu. Dar labai nedaug mačiau. Jaučiu didelį troškulį kelionėms.

Kelionių buvo daug, bet labai sunku išskirti vieną geriausią. Labai įdomu buvo Turkijoje, Izmyro mieste. Ten keliavau su akademijos projektu, kūriau meno instaliaciją šimtametėje bibliotekoje, kurios direktorius mirė ką tik mums atvykus. Susipažinau su Turkijos kultūra iš įvairių pusių – muzika, dailė, tradicijomis, akademiniu gyvenimu, naktiniu gyvenimu ir… streiku. Mums besisvečiuojant Izmyre, šalia miesto sugriuvo anglių kasykla, mirė maždaug 200 žmonių, o valdžios atstovai į šį įvykį nelabai kreipė dėmesio.

Kažkoks politikas pasakė, kad patys kalti, esą žinojo, kur dirba. Ir prasidėjo... šimtai policininkų gatvėse, šimtai žmonių, nuo moksleivių iki senukų, išėjo į gatves streikuoti. Mus tik uždarydavo į kavinę, kurioje pietaudavome ir nežinojome, išeisime šiandien ar nebeišeisime. Bet viskas praėjo sklandžiai.

Kita labai įspūdinga mano kelionė buvo Norvegijoje. Tai buvo koncertinis turas po visą šalį – koncertavome lietuvių bendruomenėms. Per 10 dienų turėjome net aštuonis koncertus. Nebeišsiplėsiu, kiek įvykių patyrėme šioje šalyje.

– Kada galima tikėtis koncerto Šiauliuose?
– Labai tikiuosi, kad pavasarį susitiksime! Laukiu kvietimo, nes konkrečios datos dar neturiu.