Vilių Puroną žino visi. Ir ne tik Šiauliuose. O jei asmeniškai ir nepažįsta, tai su jo kūryba vienaip ar kitaip susiduria. Juk nuo 1973 metų Šiauliai neįsivaizduojami be V. Purono ir „puronizmo“.
Būtent tais metais į mūsų miestą atvyko šis jaunas panevėžietis dizaineris ir pradėjo „kurti“ Šiaulius. Idėjomis, kaip atgaivinti, suteikti veidą miestui, jis tiesiog kibirkščiavo ir, pripažinkime, tebekibirkščiuoja.
Šiaulių veido kūrėjas
Iki 1993-iųjų dirbdamas miesto vyriausiuoju dailininku-dizaineriu V. Puronas buvo vienas iš autorių kompleksinių programų ,,Šiaulių miesto veido kūrimas“ ir ,,Vilniaus gatvės pėsčiųjų bulvaras“. Taip mieste atsirado ne tik pirmasis Lietuvoje, bet ir tuometinėje Tarybų Sąjungoje bulvaras, bet ir įspūdingos tūrinės reklamos, sieninė tapyba ir kitokių dizaino kūrinių.
Vėliau, kad ir nebeužimdamas dizainerio pareigų Savivaldybėje V. Puronas ir toliau puošė ir puošia miestą. Pagal jo projektą įrengtas vaikų žaidimų ir laisvalaikio parkas ,,Beržynėlis“, prie Talšos atsirado naujas miestiečių ir traukos centras „Geležinė lapė“.
O kur dar „tūkstantmečio“ suoliukai, metalo lankstiniai ,,Damoklo kardas“, ,,Rėkyvos bajoras Karpis“, ,,Šiaulių dvylis“, „Bakalauras“, „Baziliskas“... Dar Gineso rekordininkės unikalios knygos-milžinės „Aukuras Salduvei“ ir „Geležinė knyga“.
Ir dar ne viskas: V. Puronas išleido įvairių knygų, parašė įdomiausių straipsnių, kurie vienaip ar kitaip kūrė ir kuria Šiaulių įvaizdį kaip įdomaus, išskirtinio ne tik Lietuvos kontekste miesto. Tai rodo vien knygų pavadinimai: „Įdomioji Šiaulių istorija“, „Saulės miesto veidas“, „Nuo mamutų iki cepelinų“...
Tiesiog imk ir renk turistinius maršrutus „Purono Šiauliai“, o jei maršrutai dar būtų pagardinti paties V. Purono pasakojamomis šmaikščiomis istorijomis...
Žinoma, V. Puronas, Lietuvos dailininkų sąjungos narys, Lietuvos dizainerių sąjungos valdybos narys ir Šiaulių skyriaus pirmininkas, už šiuos darbus yra ir apdovanotas bronzos medaliu, yra respublikinės premijos laureatas, išrinktas dvyliktuoju Šiaulių kraštotyros draugijos Mikeliu, priimtas į Jotvingių kryžiaus riterių ordiną...
Kita vertus, dizainerio V. Purono pastangos formuoti mūsų miesto veidą ir jį garsinti ne visada buvo pasitinkamos entuziastingai: buvo ir yra raukančių nosį, kad girdi, ir ne tą daro, ir ne taip daro. Tačiau tai V. Purono noro ir pastangų dirbti Šiauliams neatmušė – jis nuolat „kūrybos procese“ ir pilnas optimizmo tikrų tikriausias Šiaulių patriotas ir kūrėjas.
Kas jūs, Viliau Puronai?
Vasario 11-ąją, t. y. šiandien, V. Puronas švenčia 70-metį, tad ta proga žodis jam pačiam:
– Kas jūs esate – dizaineris, kraštotyrininkas, rašytojas..?
– Pirmiausia aš esu esu ViP. Tokį titulą man suteikė tėveliai dar 1947 metais, padarę Viliumi Puronu, todėl septynis dešimtmečius gyvenu šiuo logotipu pažymėtas. Reikės – pasą parodysiu. Dizaineriu tapau 1971 metais, įgijęs Vilniaus dailės institute pramoninės dailės dizainerio specialybę.
Kraštotyrininku pasidariau ano šimtmečio septintajame dešimtmetyje, pradėjęs projektuoti Šiaulių ateitį, jos dvasinį veidą.
Rašytoju bandau tapti nuo 1952 metų tapęs pirmokėliu, nors niekuomet nerašiau nei ant tualeto sienų, nei anoniminių komentarų. Gal todėl manęs ir nepriėmė į Lietuvos rašytojų sąjungą, nežiūrint nei maldavimų, nei manųjų publicistinių darbų, nei įdomiosios Šiaulių istorijos septynių tomų: girdi, tai – ne tas žanras ir bendrai...
– Kiek ir kokio turto sukaupėte per 70 metų – knygų, artefaktų ir pan.?
– Klausimas nediskretiškas. Kuriuos tai domina, tesikreipia į mokesčių inspekciją, kur kiekvienų metų pajamas sąžiningai deklaruoju. Be to, nei rublių, nei litų, nei eurų kojinėje nelaikau.
Dešimt tūkstančių knygų – argi čia turtas? Tai – antrinės žaliavos, intelektinės atmatos, kurios nebekonkurencingos vikipedijoms ir išmaniesiems telefonams.
Kokį ketvirtadalį jų numačiau iškišti sąvartynams, šilumininkams, na, bibliotekininkėms… Tai – XVIII–XX amžiaus vidurio lituanistikos raritetai, kraštotyrai svarbių istorijos dokumentų kopijos ir kiti rinkiniai, dėl kurių laižosi ir mane laižo tos bibliotekininkės.
Apie artefaktų rinkinius irgi nutylėsiu: banknotų, vekselių, maisto kortelių prisirinkau savo laiku tiek, kad nebežinau jų vertės. Tai – didelės vertybės, kurias pasiimsiu graban, keliaudamas į Amžinybę, kad kolekcininkai nesirietų…. Žinia, jei iki to laiko jie nenuvertės, kaip Brežnevo laikų pornografijos rinkiniai, kuriuos dabar gėda kam nors rodyti.
Nukrypau į šoną.
Kitokio turto neturiu, tik savo šeimą, bet suprantu, kad biologiniai turtai neaktualūs nei jums, nei kolekcininkams…
– Jūsų kūrybiškumo, smalsumo, humoro ir optimizmo paslaptis yra...
– …manoji aplinka, t. y. geraširdės burnos, besivaipančios už nugaros, ginkluotos požiūriais, joms trukdančiais matyti. Jos visada žinodavo, ką galima ir ko negalima daryti, todėl nieko ir nedarydavo, iš algos egzistuodavo.
Jos supo mane nuo mokinuko iki pensininko. Man telikdavo vykdyti jų patarimus, nuorodas.
Laikui bėgant supratau, kad jos dažniausiai pražiopsodavo tai, ką aš išvysdavau vizijose: visokias lapes, centukų kambariukus, gineso knygutes ir kitokius „puronizmus“.
Iš kur tos idėjos atskrenda galvon? Iš ten pat, iš kur ir minėti požiūriai. Sovietmečiu – iš Darvino ir beždžionės santuokos, dabar – iš Dievo arba ufonautų.
– Kaip ir kodėl jūs jau pusę amžiaus esate tikresnis Šiaulių patriotas, nei čia gimę ir augę šiauliečiai?
– Tėvų, tėvynės ir epochos nepasirinksi. Jei mamytė pagimdė rėkiantį, tai ir rėk sau toliau visa amželį – į sveikatą!
Kritikuok visus, lok. Bet nedirbk miestui širdimi, nes bus kaip su manimi: pamilsi tą, kam širdį skirsi. Tą visos moterys žino. Štai kodėl aš dažnai jaučiuosi sava tarp jų.
– Kokie jūsų planai kitiems dešimtmečiams?
– Pamečiui suvaikėti po porą metų. Taigi, 2042 metais būsiu lygiavertis dabartiniams dvidešimtmečiams: 70–(25x2)=20. Patraukli perspektyva!
Kadangi nesu plepys, įsipareigojimą žūtbūt įvykdysiu. Žinia, jei dar būsiu ir nežūsiu. Pagyvensit – pamatysit!
„Iš kur tos idėjos atskrenda galvon? Sovietmečiu – iš Darvino ir beždžionės santuokos, dabar – iš Dievo arba ufonautų“, – sako V. Puronas.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
