Prieš dešimtmetį. Pietų metas Šiaulių savivaldybės pastato kavinėje. Kampe su akordeonu ant kelių sėdi jaunas vaikinukas įraudusiais skruostais ir užmerktomis akimis. Žmonės kramto savo patiekalus, o jaunojo muzikanto vienos rankos pirštai nesustodami bėgioja baltais-juodais klavišais, o kita ranka tampo dumples.

Praėjusių metų pabaiga.Vienoje po kitos šalies arenose – jauno akordeonininko koncerte tūkstančiai žiūrovų. Į sceną įstumiama lova. Joje gulintis jaunuolis užgroja, pakyla ir kartu su savo akordeonu sukuria nerealų šou. Žiūrovai pakylėti.

Martynas Levickis: apie sėkmės istoriją, praeitį ir ateitį, meilę savo miestui...

– Vos prieš savaitę šiauliečius nudžiuginai koncertu. Gal ir banalus klausimas, bet koks jausmas koncertuoti Šiaulių miesto publikai?
– Kitose vietose šis klausimas gal ir būtų banalus. Šiauliuose jausmas užlipti ant scenos yra šiek tiek kitoks. Negaliu pasakyti, kad daugiau atsakomybės. Aš kiekvieną kartą lipdamas į sceną jaučiu atsakomybę sugroti kiek galima geriau.

Bet Šiauliuose grojant jaudulio atsiranda daugiau, kas man yra neįprasta. Šiauliuose netenka dažnai pasirodyti. Labai džiaugiuosi, matydamas, kad šis koncertas Šiauliuose buvo laukiamas, reikalingas, kad žmonės išeina pakylėti, laiminga širdimi, po to man rašo žinutes.

Malonu žinoti, kad čia, savame krašte (vadinu Šiaulius gimtuoju miestu, nors ir nesu čia gimęs), mano atliekama muzika yra reikalinga ir klausoma.

– Šiauliečiai matė, kaip tu užaugai. Ir kaip žmogus, ir kaip atlikėjas. Gal todėl jaudulio daugiau?
– Ko gero. Mano mokytoja mane mato vienu kampu, o man norisi parodyti ir kitą kampą. Pasirodau šiek tiek įvairesnio amplua tame mieste, kur mane žmonės nuo mažumės žino vienu kampu – nuolat besišypsantį ir greitai grojantį. Man patinka ir lėtai groti, gal net labiau.

– Klasikinė muzika ir šou šalies arenose. Iš kur tiek drąsos?
– Originali klasikinė muzika akordeonui niekada nebuvo rašoma. Akordeonas gimė 1829 metais, buvo mažas ir primityvus. Akordeonas užaugo XX a. pradžioje, tarpukariu ir tapo liaudies instrumentu. Ne tik Lietuvos liaudies, bet ir Brazilijos, ir Prancūzijos, kur nori pirštu besk žemėlapyje, bus tos liaudies instrumentas.

Va dabar važiuosiu į Kiniją. Žinau, kad ten milijonai groja šiuo instrumentu. Akordeonas tapo populiarus kaip žmogaus buitinio muzikavimo instrumentas.

Nuo pat pradžių besimokydamas Šiaulių konservatorijoje, Londone, suvokiau, kad ir akordeonui reikia tos klasikinės muzikos. Galbūt nemažai akordeonininkų su manimi nesutiktų. Dabar jau XXI a. yra kuriama daug puikios modernios muzikos. Bet ji neturi melodijos, ritmo. Tokia muzika man patinka, bet man jos neužtenka. Gal todėl nuolat gręžiuosi į muzikos istoriją, ieškau įdomių kūrinių, kurie šiuo instrumentu suskambėtų kitaip.

Nemėgstu sakyti, kad mano koncertuose klasikinė muzika suskamba naujai. Mes kažkokių priedų neprirašome. Kas yra kitaip? Solo instrumentas yra akordeonas. Tai naujo, savito garso atradimas. Man tai yra be galo įdomu. Todėl galbūt ir yra ta drąsa. Rinktis kūrinius, burti orkestrą, repetuoti, ruošti programas. Šiuo mano kūrybiniu periodu tai mane labiausiai žavi ir jaudina.

– Efektai scenoje netrukdo?
– Tai reikia išmokti daryti. Tikrai ne kiekvienas tai nusprendęs, gali imti ir „apžaisti“. Be abejo, išvažiuoti koncerto pradžioje lovoje, atsikelti iš patalų ir groti ne šiaip kokią „balabuškę“, o Mocarto koncertą reikia turėti ir drąsos, ir nusiteikimo.

Bet tai būtų beverčiai dalykai, jei neturėčiau bagažo, kuris buvo kraunamas Šiauliuose, tobulinamas Londono karališkojoje akademijoje ar Ispanijoje studijuojant magistrantūroje. Reikia turėti ne tik talentą ir gabumų, bet ir išdirbti tai.

– Gerokai seniau tu sakei, kad norėtumei groti rimtus kūrinius, ugdyti publikos meninį skonį, tačiau dabar dažnai renkiesi populiariąją klasiką. Pasikeitė norai?
– Ne. Sunku mane įdėti į lentyną. Tai sakau ne norėdamas pabrėžti savo išskirtinumą. Aš pats save sunkiai įdedu į lentyną. Man vieną dieną norisi taip, kitą – kitaip. Gal dėl to, kad esu Dvynys, nežinau.

Po kelių savaičių skrendu į Kiniją 15 koncertų. Visą mėnesį ten praleisiu. Koncertai solo, rečitaliai. Juose skamba originalioji, modernioji muzika. Žinoma, gale nuskambės ir populiarieji klasikos perliukai. Bendras koncerto svoris turinio prasme yra labai rimtas. Programa, rodyta Lietuvoje „Classic Live Show“ – didžiulis dviejų valandų koncertas su efektais, kaskadiniais triukais. Ir ta muzika nėra tik paviršutiniškai populiari.

Aišku, kad buvo ir Čaikovskio, ir Bramso, ir Chačaturiano „Šokis su kardais“ – žmonėms gerai žinomi kūriniai.

Nemanau, kad tai nėra edukacija. Tik gal ne visą laiką norisi būti tuo mokytoju. Kartais žmogui reikia suteikti pramogą.

– Ir pačiam norisi lengvumo, aplodismentų...
– Visko norisi. Apie aplodismentus, jei jau užsiminėte, atmintyje iškyla vaizdas Vokietijoje, kai grojau viename festivalyje, kuriame pirmas kūrinys buvo Sofijos Gubaidulinos „De Profundis“, kurį išmokau vos prieš metus ir Šiauliuose dar niekada negrojau. Išmokti šį kūrinį – buvo mano svajonė nuo pat 16 metų, bet vis būdavo per didelis kąsnelis arba laiko pritrūkdavo.

Šis šiuolaikinis kūrinys – viena iš akordeonininkų biblijų. Dažnai jis yra sunkiai klausomas. Šiauliuose mano mokytoja Marytė Markevičienė man neleistų jo groti, sakytų – Šiauliuose žmonėms reikia Bramso. Mes kartais turime pasiginčyti.

Nustebau: Vokietijoje jis buvo sutiktas su didžiausiu susižavėjimu. Kartais, net ir galvodamas, kad tu edukuoji publiką, supranti, kad ji patiria katarsį.

– Kodėl akordeonas? Ne fortepijonas, ne smuikas...
– Likimas taip sudėliojo. Trijų metų barbenau pirštais į stalą ir sakiau, kad groju pianinu, žiūrėdamas, kaip televizoriuje kažkas grojo fortepijonu. To fortepijono nebuvo, tai mano krikšto tėvas Zigmas Vaišvila padovanojo man vaikišką akordeoną. Nuo to viskas prasidėjo. Ir niekada nesigailėjau. Akordeonas – tarsi mano tęsinys, mano kūno dalis. Kartais su juo kovoju, nesuprantu, kodėl neklauso. Kartais tiesiog pirštai negroja, o ne instrumentas kaltas.

– Kur tavo neįtikėtinos sėkmės priežastis?
– Nežinau... Laiku pastebėtas ir tinkama linkme nukreiptas talentas, geri profesionalai aplinkui, kurie įskiepijo gerus pagrindus, meilę muzikai. Svarbu ir aplinkybės – būti reikiamu laiku reikiamoje vietoje. Profesionalų yra daug, bet ta kibirkštėlė ėmė ir sužibo Šiauliuose. Šiuo metu tai mano sėkmę lemia darbas, darbas, darbas.

– Jautiesi žvaigžde?
– Taip. Manau, kad būtų nenuoširdu sakyti ne.

Buvo labai keista istorija. Neseniai lankiausi Paryžiuje. Einu gatve, prieš mane išdygsta žmogus ir sako: „Are you Martynas? (Ar jūs Martynas – ang.)“. Taip yra atsitikę ir Londone kelis kartus. Net nenustėrau. Pasirodo, jog šis žmogus – vienas didžiausių mano gerbėjų iš Egipto, sekantis mano veiklą nuo 2010 metų, kai laimėjau „Lietuvos talentuose“. Ir štai mes susitinkame Paryžiuje, jis man spaudžia ranką, mes fotografuojamės.

Tada supranti, kad tikrai yra žmonių, kurie tave myli kaip atlikėją.

– „Lietuvos talentai“. Kodėl sugalvojai juose dalyvauti? Ką tai tau davė?
– Jei susieti su buvimu žvaigžde, tai čia buvo kažkokia pradžia. Su „Lietuvos talentais“ Lietuva plačiau mane išgirdo. Ar ji negalėjo išgirsti kažkokiais kitais būdais? Manau, kad galėjo, bet tuo metu man pasirodė toks būdas priimtinas. Labai džiaugiuosi, kad pavyko laimėti tą šou.

Iš tiesų nuo tų metų pasijuto, kaip žmonės girdi akordeoną. Matome ir vakarykštį, ir lapkričio koncertą Šiauliuose. Man pačiam nuostabu matyti tas anšlagines sales ir mėnesį iki koncerto išparduotus bilietus.

„Lietuvos talentai“ davė pradinį žinomumą. Aš jau tada žinojau, kad esu savo kelyje ir juo toliau eisiu. Galėjau pasinaudoti tuo atsiradusiu žinomumu, kurti programas, kviesti žmones. Iškart rengėme koncertų turą, kuriame grojau labai rimtą klasikinę programą. Pirmą koncerto pusvalandį žmonės buvo šokiruoti, kur jie čia atėjo. O kur prancūziškos melodijos, kur tango? Pabaigoje koncerto vis tiek pateikiu desertą žmonėms: mėgstu, kai jie nusišypso, pradeda ploti į ritmą, mėgstu juos apgauti, tiesiog pažaisti.

– Nenoru sutilpti vienoje lentynoje galima paaiškinti ir vaidmenį filme „Dėdė, Rokas ir Nida“?
– Tas filmas mane persekiojo. Nenorėjau jame filmuotis. Nelabai tikėjau to filmo galimybėmis. Buvau įkalbėtas. Buvo gal ir įdomu pabandyti, bet tai netinkamas žanras man. Negalėčiau būti aktoriumi, tai tolokai nuo manęs.

– O dokumentiniame filme „Mano miestas Šiauliai“ – tapai Šiaulių „veidu“.
– Ši patirtis buvo įdomi. Išskyrus tai, kad su  filmavimo grupe susitarėme susitikti 6 ryto prie geležinkelio stoties, jie vėlavo 20 minučių, o kol pasirengė filmavimui buvo jau septinta. Pykau, bet nieko, tai pasišventimas miestui.

Labai retai verkiu, net sunkiausiomis savo gyvenimo akimirkomis to nedarau, tačiau pamatęs šį filmą turėjau paverkti. Vaizdai pasakiški. Galbūt net labiau pasakiški, nei iš tikrųjų yra. Bet manau, kad būtent ta vizija, tikėjimas, svajonė... Gal ir per daug populistiškai sakau, bet tai yra tai, kas gali vesti Šiaulius. Pastaruosius kelerius metus, matau, kaip kinta miestas, ir man tai patinka.

– Kur tavo namai?
– Natūraliai sąmonė suvokia, jog namai čia, nes čia mama gyvena, grįžtu į savo kambariuką, kuriame užaugau. Tačiau vieta, kurią šiandien suvokiu kaip savo namus, yra Vilnius. Sakau „šiuo metu“, nes muzikantas negali žinoti, kur ir kada atsidurs. Išvykstu į Kiniją, gal ten man pasiūlys vadovauti festivaliui, kurti programas ir aš pasirašyčiau. Kol esi jaunas, reikia tų patirčių, iš jų mokytis, tobulinti save.

– Su savo mokytoja Maryte Markevičiene bendraujate?
– Taip, bendraujame kolegiškai. Galėtume daugiau bendrauti. Skiria atstumai, savi gyvenimai.

Mano sunkumai išryškėja, kai šalia nebėra žmogaus, kuris sakytų – čia gerai, čia blogai.

Pirma tokia stadija buvo po konservatorijos, kai pradėjau mokytis Londone pas profesorių. Nesupratau, ar mes čia tik tiek tedirbsime, filosofiniu lygmeniu apkalbėsime kūrinius ir viskas.

O kai iš viso nebėra tokio žmogaus, yra dar sunkiau. Turi išlaikyti santykį su realybe, turi žinoti, kiek gerai groji, kiek geriau galėtum. Kai pats atlieki muziką, išgirsti, kaip ji iš tikrųjų skamba, nėra taip lengva. Tai reikia išmokti.

– Miesto nupirktą akordeoną dar turi?
– Taip, groju juo konkursuose. Be to instrumento, kuriam jau 10 metų, apie jokias sėkmes, pasiekimus, studijas Londone, nebūtų nė kalbos. Su juo aš įstojau į Londono karališkąją akademiją, laimėjau pasaulio čempionatą, „Lietuvos talentuose“ grojau. Tai yra vienintelis palydovas, kuris neša man sėkmę. Tikiuosi, kad pateisinau tas investicijas, garsindamas Šiaulių vardą.

M. Levickis pripažįsta: „Mano sunkumai išryškėja, kai šalia nebėra žmogaus, kuris sakytų – čia gerai, čia blogai.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.