Švietimo ir mokslo ministerija vardines LR prezidentų stipendijas skyrė geriausiems Lietuvos aukštųjų mokyklų studentams. Jos šiais mokslo metais už puikius akademinius pasiekimus atiteko dvidešimt septyniems universitetų ir kolegijų studentams, o iš penkių kolegijoms skiriamų stipendijų viena atkeliavo į Šiaulius. Šiemet tai vienintelė, kurią nuskynė mūsų mieste studijuojantis vaikinas. Prezidento Kazio Griniaus stipendija (biomedicinos mokslų studijų sritis) skirta Lukui Vaičiuliui – Šiaulių valstybinės kolegijos Sveikatos priežiūros fakulteto Kineziterapijos profesinio bakalauro studijų programos III kurso studentui.

Studijuoja, šoka, organizuoja, moko
Dvidešimtmetis trečiakursis L. Vaičiulis į Šiaulius atvyko studijuoti iš Pakruojo rajono, Margių kaimo. Pildydamas paraišką stipendijai tiesiog aprašė savo nuopelnus, akademinius pasiekimus, dalyvavimą visuomeninėje veikloje, tačiau stipendijos nesitikėjo gauti.

Iki šiol dar nė vienam studentui iš Sveikatos priežiūros fakulteto nebuvo pavykę laimėti vardinės LR prezidento stipendijos, todėl vaikinas išties liko nustebintas naujienos, kad jis buvo įvertintas ir apdovanotas.

„Nesu dešimtukininkas. Tiesiog moku suderinti pramogas, laisvalaikį, mokslus. Žinoma, mokausi gerai. Esu grupės seniūnas, fakulteto studentų atstovybės pirmininkas, Kineziterapijos tarybos komiteto narys. Pareigybių iš tiesų yra daug. Štai dabar turiu būti paskaitose, kurios vyksta nuo aštuonių iki septynių, bet šiandien yra Tarptautinė kineziterapijos diena. Tad per pirmąją paskaitą pats vedžiau pažintinę praktinę paskaitą, dabar atėjau pas jus. Taip pat šiandien vakare turiu dalyvauti parodos „Ką veiki?“, vyksiančios Šiaulių arenoje, koncerte – šoksiu su partnere. Bet nieko tokio, paskaitų medžiagą turiu“, – šypsosi vaikinas, kurį stebina žmonių skundai esą jie neturi laiko arba negali suspėti dirbti eilės darbų.

„O aš spėju, juolab kad dar įsidarbinau „Salduvės“ progimnazijoje šokių mokytoju visiems metams. Rytoj bus pirmoji pamoka, dirbsiu su 5-8 klasių vaikais. Tad vėlgi bus kažkas naujo“, – sako L. Vaičiulis.

Studentas prisipažįsta, kad šokius ėmė lankyti pradėjęs studijas kolegijoje, kurioje veikia šokių kolektyvas „Kolegos“. Čia šokami pramoginiai poriniai šokiai – valsas, tango, rumba ir t. t. „Nelaikau savęs profesionalu. Tačiau kineziterapija su šokiu labai siejasi – juk tai sveikos gyvensenos palaikymas fiziniu aktyvumu“, – teigia L. Vaičiulis.

Kineziterapija – moteriška specialybė?
Pasak L. Vaičiulio, yra atvirkščiai: kineziterapija kaip tik vyriška specialybė.

„Kineziterapeutai dirba su sportininkais, juos masažuoja, veda jiems mankštas. Tiesa, mūsų fakultete studijuoja daug moteriškos lyties atstovių – kosmetologės, socialinės darbuotojos, slaugės. Bet mano grupėje yra perpus vaikinų ir merginų. Grupėje mokosi vyriškis, dirbantis treneriu ir norintis pagilinti savo žinias, studijuoja dvyniai, kurie yra Europos ir pasaulio svarsčių kilnojimo čempionai. Iš tikrųjų daug vyrukų ir visi rimtai pasiryžę studijuoti“, – sako L. Vaičiulis.

Be to, studijuojant teko nemažas krūvis, daug buvo praktikos ligoninėje. Būna ir tokių atvejų, kai pacientas už tave sveria tris kartus daugiau ir turi jį apversti ar pasodinti į vežimėlį. Masažai ir mankštos reikalauja daug jėgos ir tvirtumo. Panašu, jog išties vyriška specialybė.

Tai kokia pagrindinė priežastis, kodėl L. Vaičiulis pasirinko šią specialybę? Pasirodo, jis visada norėjo studijuoti mediciną. Manė būsiantis dantistu, chirurgu, bet kuo, tačiau ne kineziterapeutu.

Juk kineziterapeutas dirba net ne skalpeliais ar kitais instrumentais, bet judesiu.

„Mano stojimo balai buvo tikrai pakankamai aukšti. Neįstojau į Vilniaus kolegiją studijuoti kineziterapijos, nes tais metais stojo labai daug. Tad šios studijos tapo alternatyva – dirbsi ligoninėje, sanatorijoje, dėvėsi baltą aprangą.

Nuo pat vaikystės mane ligoninė žavėjo: balti  medicinos darbuotojų chalatai, ramuma. Paprastai vaikai bijo ligoninės daktarų ar dantistų, o man buvo atvirkščiai, patiko net ligoninėje tvyrantis vaistų kvapas. Bet tikrai nesigailiu savo pasirinkimo. Juolab kad visada gali kilti, plėsti akiratį, gilinti žinias. Dabar netgi galvoju baigti paramedikų kursus Kaune arba masažo kursus. Ateityje vis tik planuoju gilintis į mediciną“, – sako stipendininkas, kuriam dabar svarbiausia gerai pabaigti mokslus (trečias kursas – paskutiniai studijų metai).

Ir – ieškoti darbo ligoninėse, sanatorijose, nors čia, pasak L. Vaičiulio, rasti darbą labai sunku. „Svarbiausia, įgyti praktikos ir užsidirbti. Nes norint studijuoti toliau, reikia mokėti už mokslą“, – sako studentas.

Svarstydamas apie ateities perspektyvas ir apie tai, išvyks iš Šiaulių ar ne, L. Vaičiulis pripažįsta – šiandien jam Vilnius pasirodė per didelis miestas. Galbūt pagyvenus galima priprasti. „Bet beprotiškai didelis miestas, daugybė spūsties, triukšmo... O Šiauliai man yra toks ramus, jaukus miestas. Kai grįžau iš Vilniaus, išlipau iš traukinio, pasijutau lyg grįžęs į namus, nors tai nėra mano gimtasis miestas. Jeigu būtų geros galimybės įsidarbinti ir padori alga, tikrai sutikčiau pasilikti Šiauliuose“, – mano L. Vaičiulis.

Sunkiausia matyti gestantį žmogų
Būsimasis kineziterapeutas praktikos metu pastebėjo, jog senyvo amžiaus pacientai dažnai nenoriai imasi kineziterapijos procedūrų.

„Tu sakai, pavyzdžiui, kelsime ranką ar koją, o pacientai juokiasi ir sako geriau vaistų išrašytų ir nebeskaudės tos nugaros. Šiuo atveju požiūrį į kineziterapijos naudą sunku pakeisti. Bet ateityje viskas keisis – ir pats požiūris, kineziterapijos paslaugos augs, plėsis galimybės. Iš tikrųjų kineziterapija yra labai plati – gali dirbti su kūdikiais, senyvo amžiaus žmonėmis, sveikais, neįgaliais, sportininkais, su vaikais, turinčiais sveikatos sutrikimų, jaunais žmonėmis po įvairių traumų“, – sako L. Vaičiulis.

Seniems žmonėms su kineziterapija išties galima palengvinti gyvenimą. Iš tikrųjų moksliniais tyrimais įrodyta, kad kineziterapija priverčia žmogų judėti, reabilituotis ir pasikeisti. Vaikinas pabrėžia: kineziterapeutai yra gydytojai, gydantys ne vaistais, o judesiu (kinesis lotyniškai – judėjimas).

L. Vaičiulis paskutinę praktiką atliko Šiaulių ilgalaikio gydymo ir geriatrijos centre. Po jos išliko labai didelis iki šiol neišblėsęs įspūdis.

„Šiame centre – vien senyvo amžiaus žmonės, kurių bent pusė nevaikšto – guli lovose. Ant jų nugarų didžiulės pragulos, žaizdos, žmonės su amputuotomis galūnėmis ir pan. Vaizdas nėra malonus. Bet žmonės – be galo šilti“, – prisimena L. Vaičiulis.

Pakanka su pacientu pasivaikščioti, pakalbėti ir jis parodo didžiulį dėkingumą.

„Turėjau pacientę, kuriai buvo amputuota ranka aukščiau alkūnės. Ji – pusiau rusė, kalbėjo lietuviškai. Moteris sirgo cukriniu diabetu. Kažkada įsipjovė į pirštą ir įvyko komplikacija –  žaizdelė neužgijo ir plito. Sergantiems cukriniu diabetu nusitrynus žaizdą bate gali tekti amputuoti visą koją. Senyvo amžiaus moteriškę lydėjo ir puokštė visai kitų įvairių ligų. Ji savarankiškai negalėdavo sėdėti, todėl reikėjo mano pagalbos. Taip ir vyko procedūra: pakaitomis reikėjo tai sėdėti, tai atsigulti. Jos galimybės buvo labai ribotos, bet mes pamažu judėjome ir šnekučiavomės apie jos gyvenimą. Kito tiek emocinė, tiek fizinė jos būklė. Didėjo motyvacija, ji ėmė daugiau kalbėti. Paskutinėmis praktikos dienomis pasisodinau moteriškę į vežimėlį ir pavežiojau aplink ligoninę, nes kone du mėnesius ji pragulėjo lovoje ir nieko nematė“, – apie nuoširdžią ir malonią moterį pasakoja vaikinas.

Pokyčiai, vaikino teigimu, buvo akivaizdūs: jai labai pagerėjo ir ji tapo žvalesnė. Nors  pradėjus dirbti būklė buvo tokia, kad iš pradžių moteris net nelabai orientavosi, kur apskritai yra. „Tai buvo labai malonus ir įkvepiantis atvejis, kai matai, kad pacientui gerėja“, – tikina studentas.

Tačiau yra ir nemalonioji pusė, kai tenka matyti, kad pacientas gesta. Vaikino kolegoms, mankštindavusiems savo pacientus nuolat keletą savaičių, sugrįžus po savaitgalio dažnai tekdavo išvysti ant stalo padėtą kryžių ir rusenančią žvakutę – žmogus išėjo anapilin.

„Tad negalima prisirišti prie paciento, nes yra galimybė, kad jam išgyventi nepavyks dėl įvairių priežasčių“, – tikina L. Vaičiulis.

Buvo ir tokių žmonių, kurie taip ir liko užsisklendę ir nenorėjo gydytis judėdami. Jie vadovavosi požiūriu, kad ateis diena, kai teks pasitraukti iš pasaulio.

„Emocinis krūvis dirbant su sunkiais pacientais yra išties nemažas. Bet turi išlaikyti požiūrį, kad žmogus yra tavo pacientas, kurį turi pagydyti. Tai tavo užduotis. Likusios popaskaitinės veiklos leisdavo nuo krūvio atsikvėpti studentų atstovybėje, organizuojant renginius, lankant šokius, juk tai meninė išraiška, kuri atpalaiduoja. Be abejo, draugai, šeima padeda atsiriboti nuo darbinės, praktinės rutinos. Jau dabar žinau, kad po darbo negalima užsisklęsti namuose, todėl reikia rasti veiklą, kuri padėtų išlaikyti subalansuotą gyvenimą ir harmoniją“, – sako L. Vaičiulis.