Dar visai neseniai Šiauliuose vyko iškilmingos olimpinės bronzos laimėtojų baidarininkų Aurimo Lanko ir Edvino Ramanausko sutiktuvės – skambėjo muzika, sveikinimo šūksniai ir aplodismentai. Tuomet gausaus šiauliečių dėmesio nustebinti sportininkai neslėpė, jog dar nesuvokia, kad jų rankose – olimpiniai bronzos medaliai.

O šiek tiek atslūgus 2016 metų Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių aistroms, mums pavyko susitikti su E. Ramanausku, kuris tik pirmadienį grįžo iš dar vienų varžybų vykusių Rusijoje, kur vienviečių baidarių 200 m distancijoje užėmė trečiąją vietą, o dviviečių baidarių varžybose 200 m distancijoje kartu su Ignu Navakausku buvo antri. „Man, matyt, dar negana, norisi palenktyniauti, pajusti tą adrenalino antplūdį“, – šypsodamasis sakė baidarininkas.

Tad su E. Ramanausku pasikalbėjome ne tik apie iškovotą olimpinę bronzą bei įspūdžius, parsivežtus iš Rio, bet ir apie spalvingą sportininko kelią link olimpinio medalio – sustabdytą sportininko karjerą, emigraciją ir grįžimą į didįjį sportą.

– Jau praėjo daugiau nei pora savaičių, kai grįžote iš Rio. Per sutiktuves sakėte, kad dar nelabai suvokiate, kas įvyko. O kokios nuotaikos dabar?
– Iš tikrųjų dar praėjo nedaug laiko. Nors aš jau spėjau grįžti ir iš Maskvos, kur praėjusį savaitgalį vyko Rusijos prezidento taurės baidarių ir kanojų irklavimo varžybos. Pagalvojus, jog iki šių varžybų dvi savaites nebuvo jokių treniruočių, tai ten man sekėsi visai neblogai. Galvojau, kad bus blogiau, bet turbūt ta forma dar nėra „pabėgusi“. Tad esu patenkintas ir šiomis varžybomis.

O apie olimpinį bronzos medalį tai iš esmės dar neturėjau laiko pagalvoti.

Aišku, kartais ateina mintys, kad iškovojome olimpinę bronzą, pagalvoji, jog per tą laikotarpį, kai Lietuva yra nepriklausoma, baidarių sporte nelabai kas buvo pasiekę tokių laimėjimų. Po tokių minčių susimąstai, jog tai kažkas didelio ir svarbaus, o svarbiausia, kad tai padarėme mes.

– Ar tikėjote, jog galite iškovoti olimpinį medalį?
– Aišku, jog tikėjomės, tik tiesiog to taip atvirai nerodėme. Aš jau praėjusiais metais sakiau, kad jei patenki į olimpiadą, vadinasi, jau esi irkluotojų elite. O mūsų sporte taip jau yra, kad kas tą dieną padaro mažiausiai klaidų, kas labiausiai savimi pasitiki ir ko būna geriausia forma, tas ir laimi. Tai mes stengiamės, treniravomės, darėme, telkiamės tam, kad reikia padaryti viską, ką mokame geriausiai, padaryti kuo mažiau klaidų ir, jeigu viską padarysime, žinojome, jog medalį iškovoti yra įmanoma. Ir tai bent jau mums nebus jokia staigmena.

– Apie ką pirmiausia pagalvojote, kai pasiekėte olimpinį finišą?
– Kai finišavome, mes pamatėme, kad visi labai lygiai atplaukėme. Tiesiog nesimatė, kelinti buvome. Aš distancijos eigoje mačiau, kad tikrai irkluojame tarp lyderių. O kai pasiekėme finišą, tai pasižiūrėjau į šonus ir lyg atrodė, jog esame šiek tiek priekyje kitų. Matėsi, jog ispanai tikrai pirmi, o kas toliau – nesimatė. Tad tiesiog žiūrėjome į rezultatų lentą ir laukėme. Ir kai pamatėme, kad esame treti, tai užplūdo kažkokia euforija: mes šaukėme, mojavome rankomis. Buvo tiesiog nerealu.

– Kokius įspūdžius parsivežėte iš praleisto laiko Brazilijoje?
– Man tie įspūdžiai patys šilčiausi. Aš ten važiavau į savo pirmąją olimpiadą, tai tiesiog neturiu su kuo palyginti. Ir iš tiesų nebandžiau ieškoti kažkokių priekabių – ar maistas blogas, ar lova per kieta, ar per maži kambariai, ar ten per karšta, per šalta, ar dar kažkas. Tiesiog bandžiau viskuo mėgautis, nes žinojau, jog tai yra mano gyvenimo tikslas. Tad man buvo viskas nerealu. Ieškojau pozityvo ir jį radau. Šiaip aš Brazilijoje lankiausi ne pirmą kartą: praėjusiais metais mes ten buvome varžybose ir galiu pasakyti, kad ši šalis man labai patiko.

– Kaip sekasi susitvarkyti su dėmesiu, užplūdusiu grįžus iš Rio?
– Aš viską priimu gan santūriai, nes netrokštu kažkokio to dėmesio, nenoriu būti „žvaigžde“. Tiesiog žinau, ką turiu daryti – turiu papasakoti, turiu pasidalyti savo emocijomis, kad žmonės žinotų, jog tai yra didelis įvykis ir tas įvykis atnešė man tai, ko troškau visą gyvenimą. Sakykim, prieš penkerius metus negalėjau net pasvajoti apie olimpiadą. Jeigu kažkas būtų pasakęs, kad dalyvausiu olimpinėse žaidynėse, tikrai nebūčiau patikėjęs, o apie medalį nė kalbos nebuvo.
Apskritai aš galvoju, jog mes turime atiduoti savo duoklę jaunajai kartai. Tiems vaikams, kurie sportuoja nesvarbu ką – krepšinį, futbolą, tinklinį, plaukimą ar bėgimą, kad jie žinotų, jog jeigu tu stengiesi, viskas įmanoma.

– Grįžkime į pačią pradžią. Papasakokite apie savo kelią link olimpinio medalio.
– Į baidarių sportą atėjau dvylikos metų, o po gal pusės metų ar po metų pradėjome sportuoti kartu su Aurimu. Berniukų grupėje mums tikrai neblogai sekėsi, buvome gan stiprūs. Medalių iškovojome tiek Lietuvoje, tiek visame Pabaltyje, tiek tarptautinėse varžybose.

Aštuoniolikos metų dalyvavome jaunių (iki 18 metų) pasaulio čempionate, ten buvome šešti. Tuomet kažkaip pasigedome kažkokio požiūrio į tuos jaunus sportininkus, tiesiog negavome jokio dėmesio.

Taigi ta motyvacija prapuolė ir nusprendėme, kad reikia atsiduoti mokslams. Aišku, dar norėjosi sportuoti, bet sunkiai sekėsi viską suderinti. Tad Aurimas išvyko į Vilnių, aš pasilikau Šiauliuose. Taip ir nutrūko mūsų sportinis kelias maždaug 4–5 metams.

Aš, atrodo 2010 metais, gyvendamas Anglijoje, kur jau buvau emigravęs, nes ten po mokslų atsirado galimybė dirbti neblogą darbą, nusprendžiau pasiieškoti, kur būtų galima pairkluoti.

Per internetą parašiau tokiam žmogui iš vietinės federacijos, man davė kontaktus, nuėjau į tą klubą ir vėl po truputį, turėdamas laisvo laiko, irkluodavau su vietiniais baidarių sporto mėgėjais.

Taip pasitreniravus visą žiemą, rudenį dalyvavau pirmose vietinėse varžybose, kur patekau į finalą ir tuo likau visai patenkintas. Tada pradėjau intensyviau sportuoti.

Grįžau į Lietuvą, čia su Aurimu dalyvavome vienose varžybose, paskui dar kartą grįžau, tada dalyvavome kitose varžybose. Kitais metais nieko nesitikėdami tokia žaidimo forma laimėjome atranką į pasaulio čempionatą, kuris 2011 metais vyko Segete. Nuvykus į čempionatą mums, tokiems sportiniams turistams, gan neblogai pasisekė – buvome gal 20-ti.

Paskui gal po metų mums Lietuva skyrė kažkiek pinigų išvažiuoti į stovyklą. O kai išvykome į stovyklą (tada dar gyvenau Anglijoje), tas kelias savaites padirbėjus su rimtu treneriu, rimtais planais ir rimtais sportininkais, iš karto mūsų rezultatas šoko į viršų. Iš karto pasijuto, kad mes galime ir esame gan geros formos.

Tai grįžau į Angliją ir po mėnesio ten vyko nacionalinės varžybos, kuriose finišavau antras ir aplenkiau vieną iš olimpinių prizininkų. Po to starto prie manęs priėjo ir federacijos atstovai, ir pagrindinis treneris, kurie šnekino pasilikti ir prisijungti prie jų komandos, susitvarkyti popierius dėl pilietybės. Bet aš atsisakiau. Pasakiau, jog norėčiau startuoti už savo šalį ir jai atstovauti. Tačiau sutikau su jais pasitreniruoti, o tai buvo naudinga ir man, ir jiems. Be to, ir dabar su šiais sportininkais bendrauju, mes pasišnekame. Ir tie Didžiosios Britanijos baidarininkai olimpiadoje buvo antri, o mes – treti.

Taigi po šių įvykių vasarą mes su Aurimu atsirinkome visas tarptautines varžybas, laimėjome visas varžybas Lietuvoje, tad taip ir prasidėjo mūsų tas profesionalesnis sportinis kelias. Ir iki dabar taip palaipsniui vis gerėjo mūsų rezultatai.

Aišku, praėjusiais metais Aurimas turėjo traumą, tai vėl viskas krito į apačią. Buvome nusiminę ir pykčių buvo daug, bet atsitiesėme, nusprendėme, kad žiemą dirbsime labai stipriai, važiuosime į visas stovyklas.

Žinoma, nuo viso to mūsų šeimos tik nukentėjo, nes 3–4 mėnesius praleidome ne namie – tai buvo tikrai sunkus metas ne tik mums, bet ir mūsų šeimoms. Tačiau užsispyrimas, didelis darbas ir didelis noras duoda rezultatą.

– Tai didžiausio palaikymo sulaukėte iš savo žmonos?
– Tiesą pasakius, man jos palaikymas yra pats svarbiausias. Aš žinau, ko aš noriu, aš žinau, ko aš siekiu. O palaikymas ir geros emocijos man svarbus tik mano žmonos ir mano šeimos. O jei kiti žmonės sakys, jog mane palaiko, man didelės reikšmės neturi. Tačiau jei mane palaiko savi, skatina ir pasitiki, tai tikriausiai didžiausias spyris stengtis ir atiduoti visą save.

Žinoma, žmona kartais pyksta, nes tikrai daug laiko praleidžiame atskirai. Bet tikriausiai tokia kiekvieno sportininko dalia – turi kažką aukoti.

– Ką manote apie baidarių sporto situaciją Lietuvoje? Gal po jūsų iškovotos olimpinės bronzos kažkas pasikeis?
– Galiu pasakyti, kad šiaip ta situacija dabar yra gan gera. Nekalbu apie sporto bazes. Kalbu apie sportininkų palaikymą, investavimą į jaunus sportininkus. Dabar tikrai kitoks požiūris nei tuomet, kai mes buvome jauni – viskas skiriasi kaip diena ir naktis. Iš tikrųjų šiuo metu yra gan nemažai tų jaunų, talentingų bei stiprių sportininkų.

O kalbant apie sporto bazes, tai mes – Šiauliai – gyvename varganai. Tačiau yra kitų miestų, kurie gan neblogai laikosi, kur normalios sąlygos. Nors ir pas mus dabar jau šiek tiek viskas pagerėjo – turime dušus, treniruoklių salę. Tad, galima sakyti, ir Šiauliuose sąlygos nėra beviltiškos.

– Jau buvote minėjęs, kad kitas jūsų tikslas – 2020 m. Tokijo olimpiada. Niekas nepasikeitė?
– Suprantate, mūsų tikslas ir dabar buvo olimpiada. Tačiau tai yra labai sunkiai pasiekiama – mes vos praėjome atranką. O dėl Tokijo taip pat bus ne ką lengviau. Mūsų rungtis tikriausiai bus panaikinta, tai reikės persiorientuoti į kitą rungtį. Tad tikslas nėra Tokijas, tikslas yra būti geriausiems, siekti geriausio rezultato. Be to, tai ketveri metai darbo. Tu gali būti geriausias trejus metus, po to dalyvauti atrankoje ir tau gali kažkas nepasisekti. Tad čia viskas nėra taip paprasta ir nuspėjama. Todėl drąsiai negaliu teigti: taip, aš dalyvausiu Tokijo olimpinėse žaidynėse ir kovosiu dėl medalių, nors, žinoma, to labai norėčiau.

– Ką dar be sporto mėgstate veikti?
– Dabar tai papildomoms veikloms nelabai lieka laiko. Būna, kad net su draugais neįmanoma susitikti, nes yra įtemptas grafikas. O šiaip mėgstu su draugais būti gamtoje, nuvažiuoti prie jūros, prie ežero. Taip pat aplankyti kažkokią kitą šalį, „paturistauti“. Žinoma, taip pat leisti laiką su šeima.

Dar labai mėgstu grybauti, pasivaikščioti po mišką, pakvėpuoti grynu oru, tada labai atsipalaiduoju ir pajaučiu tą azartą rinkdamas grybus. Džiaugiuosi, kad šiais metais nors ir labai trumpai, bet teko pagrybauti. Radau tą vieną laisvą rytą ir greitai išlėkiau į mišką, prabėgau, radau kelis grybus – užteko. Tikiuosi, kad tų grybų dar bus ir pavyks dar šiais metais pagrybauti.

– Vieną savo svajonę įgyvendinote – iškovojote olimpinį medalį. Kokių dar svajonių liko?
– Didžiausia svajonė buvo dalyvauti olimpiadoje, nebūtinai iškovoti medalį. Aišku, medalis 300 proc. viską pagerino. O šiaip daug dar ko nesame padarę – nesame laimėję Europos čempionato, medalio neturime iš pasaulio čempionato. Tai, kaip sakoma, sporte tu visada gali tobulėti ir siekti didesnių aukštumų. Tad dar reikia užkopti dešimtis laiptelių iki ten, kur dar nesame atėję.