Šiauliuose, Fotografijos muziejuje, atidaryta aktų fotografijų paroda „Susiliejimai“. Fotografė Ingrida Mockutė-Pocienė sako, kad nusirengdami parodome ne tik kūną, bet ir dalelę sielos, savo istorijos, patirties: „Kūnas yra nenuobodus, todėl jis yra mano kūrybinis impulsas ir jėga.“ Aktų fotografijose kūno kalba atspindi platų spektrą veiksmų ir pozicijų, nuo pačių fiziškiausių iki pačių simboliškiausių, nuo pačių intymiausių iki labiausiai socialinių, nuo pačių įgimčiausių iki labiausiai išmoktų. Apie tai „Šiaulių naujienoms“ pasakoja I. Mockutė-Pocienė.

– Kodėl ryžotės fotografuoti aktus?
– Manau, kad kiekvienas fotografas, kuris fotografuoja žmones, svajoja save išbandyti šioje srityje. Idėja fotografuoti aktus man kilo savaime. Jau kurį laiką pasąmonėje atsirasdavo įvairiausių vaizdinių. Galiausiai nusprendžiau juos paversti tikrove ir viską parodyti stambesniu vaizdu.

– Ar nebijote likti nesuprasta?
– Prieš ko nors imdamasi, niekada negalvoju, kaip į tai reaguos kiti. Jeigu susigalvoju temą, stengiuosi ją įgyvendinti ir po to pati analizuoju, kiek man pavyko idėją realizuoti.

Aišku, sulaukiu įvairių aplinkinių reakcijų. Vieniems mano fotografijos patinka, kitiems – nelabai. Pastebiu, kad ypač mažesniuose Lietuvos miesteliuose vis dar egzistuoja nuogo kūno baimė. Tai juokinga ir įdomu, nes ši tema mene yra gvildenama nuo Antikos laikų. Galbūt tik viduramžiais nuogo kūno buvo rodoma mažiau, bet dabar juk ne viduramžiai. Manau, kad Lietuvoje tai yra labai svarbi tema. Žmonės vis dar bijo nuogo kūno. Be to, mokyklose per mažai kalbama apie lytinį brendimą. Tad aktų menas gali tapti puikia edukacine priemone.

– Kaip reaguojate į pastabas?
– Pastabos ir kritika mane uždega dirbti toliau. Tam tikri dalykai, kurie yra kritikuojami, manęs netrikdo, vis tiek viską darau taip, kaip noriu pati.

Sulaukiau šiek tiek kritikos iš fotografų vyrų pusės. Jie moters kūną mato kitaip nei aš. Vyrai nori daugiau paslapties, erotikos, kad moteris būtų tarp gėlių ir pan. Nesakau, kad tai yra blogai, bet tai yra vyriškas požiūris. Aš noriu parodyti, kad bet koks kūnas gali būti gražus. Todėl mano fotografijose matomos ir raukšlės, ir apgamai. Man graži moteris, kurios pilvukas šiek tiek suglebęs, nes ji išnešiojo tris vaikus. Jau vien tai yra vertybė.

Kūnas yra kaip raštas ant kurio atsispaudžia visi mūsų patyrimai. Lygiai taip pat kaip veidas, kuris, manau, irgi daug pasako apie žmogų.

– Kiek dėmesio skiriate režisūrai?
– Fotografuojant aktus – režisūra neišvengiama. Taip nebūna, kad eidama gatve netyčia pamatau nuogą žmogų. Tačiau aš stengiuosi, kad režisuojant kūnas būtų kuo natūralesnis. Rezultatai atsiranda, kai žmogus atsipalaiduoja ir nebemato fotoaparato. Kūno nuotraukos, portretai man gražiausi tada, kai žmogus atsiskleidžia.

– Fotografuojate ekspromtu ar suplanuotai?
– Dažniausiai tai susiję su mano pačios vidiniais išgyvenimais. Nemanau, kad žmogus mene gali parodyti kažką daugiau, negu jis pats išgyvena, jaučia. Šiuo metu planuoju tęsti aktų temą. Šiandien moteris yra labai apkrauta, iš jos daug reikalaujama. Ji turi būti gera mama ir žmona, gražiai atrodyti, auginti vaikus ir t. t. Tad man norisi pavaizduoti tą moterų menininkių ir buities santykį. Atskleisti, kiek galime atsiduoti buičiai ir kada turime iš jos išsiveržti. Tai man pačiai yra labai aktualu.

– Kaip atsirenkate modelį?
– Problemų su modeliais niekada neturėjau. Dažniausiai tai būna pažįstami žmonės, su kuriais tenka bendrauti artimoje aplinkoje. Neretai tai būna asmenys, kurie patys kuria: literatai, menininkai. Galbūt todėl man daug režisūros nereikia. Modeliai patys pajaučia kaip geriau pozuoti, viskas įvyksta savaime.

– Kiek laiko skiriate vienam modeliui?
– Priklausomai nuo to, kokį rezultatą noriu pasiekti. Kuo artimesnis ryšys su fotografuojamu asmeniu, tuo geresnis portretas gaunasi. Labai svarbu, kad modelis fotografu pasitikėtų, atsipalaiduotų. Šiaip tam reikia skirti mažiausiai dvi valandas. Tačiau tai nereiškia, kad per tą laiką tik fotografuoju, taip pat mes daug kalbame, bendraujame. Tuomet žmogus geriau atsiskleidžia.

– Ar šeima neprieštarauja jūsų pomėgiui fotografuoti aktus?
– Ne, vyras tam neprieštarauja ir manimi pasitiki. Kartą buvau savo vyrą beveik įtikinusi fotografuotis, bet taip atsitiko, kad tuo metu pasitaikė kitas modelis. Galbūt klausimų iškyla dėl kitų dalykų. Pavyzdžiui, turiu daug dar iki šiol niekam nerodytų kadrų, nes viskas galiausiai atsiremia į finansus.

– Fotografuoti aktus ir apsirengusius žmones reiškia tą patį?
– Tai absoliučiai didelis skirtumas. Apsirengęs žmogus greičiau nusiima savo šarvą. Tuomet jis jaučiasi saugesnis ir greičiau atsipalaiduoja. Jeigu asmuo nuogas ir dar dalyvauja grupinėje fotosesijoje, jis kurį laiką jaučiasi susikaustęs. Reikia laiko, kol modeliai tarpusavyje susiderina ir vienas prieš kitą pradeda jaustis laisvai. Galbūt būtų lengviau, jei tie asmenys būtų pora, bet dažniausiai nutinka taip, kad kartu pozuoja vienas kitam visiškai svetimi žmonės.
Be to, kartais ir fotografui tenka peržengti komforto zoną. Pavyzdžiui, lįsti į vandenį ir braidyti tik dėvint maudymosi kostiumėlį.

– Ar fotografuodama aktus nejaučiate emocinio diskomforto?
– Nejaučiu diskomforto fotografuodama nuogus žmones. Gyvenu pakankamai gerą, laimingą šeimos gyvenimą. Neturiu neišspręstų psichologinių-seksualinių problemų.

– Pati išdrįstumėte nusifotografuoti nuoga?
– Esu nusifotografavusi ir ne vieną kartą. Taip pat teko pozuoti skulptoriui ir tapytojui. Bet tai buvo labiau darbiniai kadrai. Žodžiu, būti prieš objektyvą aš tikrai nebijau.

– Yra manančių, kad fotografija – tik vieno mygtuko paspaudimas.
– Mygtuką paspausti reikia, bet taip pat iki to paspaudimo reikia daug ką galvoje sudėlioti. Būtina pamąstyti, ką noriu parodyti, padaryti, kokią techniką naudosiu. Didesnis darbas yra kažką sugalvoti, o po to reikia viską apdirbti, atrinkti geriausius kadrus ir t. t. Aišku, kai tik pradėjau fotografuoti, tas paspaudimas mane žavėjo labiausiai. Tiesiog spaudi, užsimiršti ir daugiau apie nieką negalvoji. Kai fotografuoju, nejaučiu, kad pavargstu, tas nuovargis pasireiškia tik po to, kai viską padarau iki galo.

– Kiek spaudžiate mygtuką, kad būtumėte patenkinta rezultatu?
– Su patirtimi reikia vis mažiau paspaudimų. Kai tik pradėjau fotografuoti, mygtuką spausdavau dažnai. Iš šimto nuotraukų atrinkdavau tik penkias geras. Dabar ištrinu tik vieną kitą kadrą. Visko nebedarau taip mechaniškai, vaizdą komponuoju akimis, svarstau, ką verta fotografuoti, o ko ne.

Su skaitmeniniu fotoaparatu stengiuosi dirbti lyg su juostiniu. Taip, kad vėliau nebereikėtų nuotraukos apkirpti ar redaguoti. Žiūriu, kad aplink nebūtų šiukšlių ir pan., jog iš karto gautųsi švarus kadras.

– Ar dažnai būnate patenkinta galutiniu rezultatu?
– Manau, kad daugelis menininkų iš pradžių savo darbu būna patenkinti, o po kurio laiko pradeda galvoti, kad kažką galėjo padaryti kitaip. Tai yra normalu, taip ir turėtų būti. Jeigu žmogus savo darbu visada jaučiasi patenkintas, vadinasi, jis nustoja siekti ko nors naujo ir tobulėti.

– Fotografijoje svarbiau jausmas ar patirtis ir technika?
– Be jausmo nepadarysi geros fotografijos. Neturėdamas pagrindų gali fotografuoti, tačiau vargu ar fotografija bus tobula. Manau, kad mes visi mokomės iš savo klaidų. Net specialiai nesimokant fotografijos amato, atsiranda tokių, kurie pataria kaip geriau fotografuoti. Tai gyvenimo mokykla. Aš taip pat niekur nesimokiau fotografijos pagrindų, tiesiog daug apie tai skaičiau, varčiau fotografijos albumus ir sėmiausi patirties iš mamos.

– Ar parodai sunku atrinkti tinkamiausias nuotraukas?
– Sunku, nes kadrų buvo labai daug. Nuotraukas rinkau pati, nežinojau, kokia bus kitų nuomonė, nes fotografijoje viskas yra labai subjektyvu. Aišku, šiek tiek padėjo ir meninį išsilavinimą turintys draugai bei vyras. Šiaip fotografai dažniausiai turi tą jausmą ir iš karto žino, kuri nuotrauka bus gera, dar jos neišryškinę.

– Ką savo paroda norite pasakyti?
– Noriu pasakyti, kad reikia mylėti savo kūną ir nebijoti būti savimi. Kūnas gali būti gražus ir nestandartinis. Dabar, kai aplinkui rodoma tiek daug nuogo, liekno, jauno kūno, sunku įžvelgti tą moterišką slėpinį. Todėl savo fotografija aš noriu parodyti tikrą grožį, kad nebijotumėme būti tokie, kokie esame.

I. Mockutė-Pocienė: „Pastebiu, kad ypač mažesniuose Lietuvos miesteliuose vis dar egzistuoja nuogo kūno baimė.“

Artūro STAPONKAUS nuotr.