Romualdas BALIUTAVIČIUS

Trumpas dosjė: Deimantas Tvaronavičius, verslininkas, savo veiklą pradėjo beveik prieš 20 metų. „Yra grynas šiaulietis, mokėsi ir baigė Pabalių 2-ąją aštuonmetę mokyklą. Po to baigė Šiaulių politechnikumą, tačiau dirbti pagal specialybę neteko. Atitarnavo armijoje. Grįžęs bandė darbuotis tai vienoje, tai kitoje miesto įmonėje. Prasidėjus permainoms „nėrė” į verslą. Kurį laiką, kaip pats sako, verslas buvo „pirk-parduok”, turgaus lygyje, bet paskui prekes nebe krepšiais, o jau mašinomis veždavo. „Pamačiau, kad reikia kažko imtis, kitaip liksi paskutinis, - teigia verslininkas. - Džiaugiuosi, kad pavyko, nes kas tada sukūrė mažą įmonėlę, išgyveno, o kas liko turguje, šiandien jiems dar sunkiau nei tada.”

Išsituokęs. Turi dvi dukteris. Viena studijuoja mediciną Kaune, kita moksleivė. Laisvalaikiu D. Tvaronavičius teigia mėgstąs žvejoti, gamtoje kepti šašlykus. Didžioji aistra – krepšinis. Turi keletą komandų, kurios, treniruojamos profesionalaus trenerio, pasiekė tikrai gerų rezultatų miesto pirmenybėse ir respublikoje.

- Nuo ko viskas prasidėjo?

- Tuo metu mieste buvo tik vienas privatus autoservisas, didelės eilės. Iškilo klausimas, kodėl taip turi būti? Radau skelbimėlį, jog parduodama visa mokomoji įranga: kompresorius, įranga ratų montavimui ir balansavimui - pusiau rusiška, pusiau itališka. Dviese su kolega nupirkome visa tai, berods, už 3000 dolerių. Pradėjome verslelį. Sunkus buvo laikotarpis: rytą gaudavai „žvėriukų”, o vakare jie jau beverčiai... Nestovėjome vietoje ir ėmėmės mašinų salonų valymo... Buvome vieni iš pirmųjų, o gal ir patys pirmieji Lietuvoje.

- Kiek dabar jūsų įmonėje dirba žmonių?

- Turime dvi įmones. Per abi būtų keli šimtai darbuotojų.

- Sakoma, jog verslui svarbu reklama. Koks yra jūsų požiūris į reklamą?

- Yra senas geras rusiškas posakis: „Negailėk pinigų reklamai”. Visada sakau, jog reklamuotis reikia ne tada, kai tau blogai, bet kai gerai ir kai tam yra lėšų. Taigi rūpintis reikia iš anksto, nes vaisiai sunoksta tik po kurio laiko. Aš tik „už” reklamą.

- O kaip su labdara?

- Skiriame pinigus krepšiniui – jaunimui. Nemažos lėšos. Mano kolega daugiau remia motokrosą, aš – krepšinį. Esame padėję ir vaikų namams, ir invalidų draugijai. Jeigu ateina, paprašo, jog reikia vežti vaikutį arba reikalingi pinigai kaulų čiulpų transplantacijai, neatsisakai ir padedi.

- Ar turite nužiūrėjęs sau sektiną pavyzdį iš šalies arba užsienio verslininkų?

- Jei bandai su kažkuo susilyginti ir sekti, tu esi nebe tu. Arba iš viso susilieji su minia. Tai blogai. Aš mėgstu išsiskirti... Jeigu kas sako: „Reikia”, aš tvirtinu: „Nereikia!” Ir atvirkščiai. Dažnai pasiteisina. Nesu „balta varna”, bet ir negalima eiti kartu su minia.

- Kaip būtų, jeigu šalia jūsiškės panašaus profilio įmonę atsidarytų ir konkurentai?..

- Supratau. Nuoširdžiai sakau: tektų dar labiau pasitempti, peržiūrėti savo klaidas. Tai nėra blogai: laimi klientas.

- Ar galite patvirtinti seną posakį, jog pinigai mėgsta būti skaičiuojami?

- Geras klausimas. Žinoma, mėgsta. Bet nėra tikro verslininko galutinis tikslas. Manau tai patvirtintų ir milijonierius, ir bet kuris sąžiningas verslininkas. Pinigai - priemonė vystyti verslą, mokėti atlyginimus, be ko būtų neįmanoma, tačiau ne pats tikslas.

- Kitas panašus klausimas: ar mėgstate pinigus?

- Nežinau net kaip atsakyti. Čia filosofinis klausimas. Sakyčiau, nemėgstu – nesąmonė. Sakysiu „mėgstu” - irgi... Yra kažkoks vidurys. Su pinigais gali daryti gera sau, vaikams, darbuotojams... Bet kokie pinigai, uždirbti ar laimėti, yra priemonė. Šiaip ar taip dar reikia mokėti su jais tvarkytis. Manau, kad šiai dienai aš tai moku.

- Ar labai pjauna mokesčiai valstybei?

- Visi dabar: ir pensininkai, ir verslininkai dejuoja. Aš nesu dejavęs. Taip, yra kvailumo mokesčių politikoje, bet įmanoma prisitaikyti, kažką keisti, gal net verslo kryptį? Daryti ir ieškoti išeičių. Negalima visą laiką dejuoti: „Blogai! Blogai!” Esu daug keliavęs, ir mokestinė sistema Lietuvoje tikrai ne pati žvėriškiausia. Tik reikia, kad mokesčius mokėtų visi...

- Kadangi jūsiškės įmonės pavadinimo šaknis asocijuojasi su švara, toks klausimas: „Ar galite šiandien pridėjęs ranką prie krūtinės pasakyti, jog visi pinigai, kurie sukasi jūsų versle, yra absoliučiai švarūs?

- Ne. Negaliu (šypsosi). Nes tai neįmanoma. Sakau sąžiningai.

- Ar dažnai jus, kaip verslininką, graužia sąžinė?

- Žinokit, ne. Aišku, dėl savo klaidų kartais abejoju, tačiau pasakysiu jums taip: sąžinė gali graužti, jeigu kažkur sukčiavai, elgeisi netinkamai. Aš taip nesielgiu. O jeigu kažką atlikai ne tuo būdu arba ne laiku – negraužia, nes tai - klaida. Tam ji ir klaida. Mano sėkmė priklauso nuo didesnio skaičiaus nesėkmių. Norėdamas patirti sėkmę, patiri keletą nesėkmių. Tas neišvengiama. Tik reikia turėti laiko jas „numesti”, atsikratyti... Meluoja, kuris teigia, jog retai sutinka nesėkmes...

- Kokį vaidmenį verslę vaidina sėkmė ir atsitiktinumas?

- Didžiulį. Vienas „paspiria” idėją ir nueina. Kitas gi ją pamato ir įgyvendina. Man sėkmė – gyvenime sutikti tinkamą žmogų. Nemanau, kad baigęs mokyklą pasakei: „Aš būsiu tas”. Viską surašei, gražiai suplanavai, ir... lygu bei gražu. Tuo tarpu gyvenimas sustato savaip, ir sėkmės čia tikrai reikia.

- Kaip prisimenate savo pirmąjį gyvenimo verslą?

- Gal tai buvo ne verslas: eidavau į statybas ir užsidirbdavau. Arba, elementariai, skyniau pas mamą ir tėtį agurkus, agrastus, serbentus ir nešdavau parduoti. Kitiems būdavo gėda, man – ne. Bet tai ne verslas. O kad būčiau pardavęs dviračio ratą, stipiną ar „dinamą“ – to neprisimenu.

- Ar versle daugiau tenka planuoti, ar improvizuoti?

- Planuoti tikrai reikia, bet neįmanoma gamybos suplanuoti penkerius metus į priekį – kaip viskas bus. Kas buvo puiku prieš trejus metus, šiandien jau nebe labai gerai, o po dvejų metų ir iš viso gali „sunaikinti”. Mūsų verslininkai kartais nesupranta, kad viskas kinta kosminiu greičiu, kaltina krizę ar kt. Keičiasi technologijos. Turėjau parduoduvę, o dabar populiarėja internetinės parduotuvės. Kinija pasaulį užvertė prekėmis, dabar Kinija gęsta... Niekas nestovi vietoje.

- Kas svarbiau verslo sėkmei: investicijos, darbas ar verslininko talentai?

- Pinigų reikia tiek, kiek reikia. Talento kažkiek. Nes paimkime 100 sėkmingiausių Lietuvos verslininkų – buvo idėja, užsispyrimas, siekimas tikslo, sėkmė – visas mišinys. Gali visai atsitiktinai sutikti gerą žmogų, pavyzdžiui, ligoninės palatoje. Jis turi pinigų, o aš – idėją. Darom. Gali būti ir taip, kad apgaus, pavogs – pats ligoninėje liksi...

- Sakoma, jog dažnas verslininkas pamiršo, kas yra ramus miegas be migdomųjų...

- Visi pro tai praeina - „išviduriuoja”. Kažkada visi pinigai, savi ir skolinti, buvo pastatyti ant „minimalios kortos”. Buvo tokie laikai: gal užsidegs? Gal susprogs? Nureketuos? Ir tada pamatai, kad nebepakilsi. Dabar viskas civilizuota: yra draudimas, yra bankai, t. y. „kiaušiniai laikomi keliose vietose”. „Išdurnėtum” gyvendamas 30-50 metų nuolatinėje įtampoje. Išmokau „pastatyti sieną”: ir darboholizmą „numesti”, ir ramiai gultis, ir pailsėti. Seniau tikrai, kokius 15 metų gyvenau tokioje įtampoje. Kas ilgiau, kas trumpiau, manau, visi tai praėjo.