Romualdas BALIUTAVIČIUS

Trumpas dosjė: Vitolis Jurgis Valečka. Verslininkas. Gimė Šiauliuose. Baigė J. Janonio gimnaziją. Studijavo Kauno politechnikos institute, Statybos fakultete, kuriame įgijo inžinieriaus statybininko specialybę. Turi šeimą. Sūnus Tomas dirba toje pačioje įmonėje. Dukra Giedrė – gydytoja. Žmona Danutė studijavo tame pačiame institute, kur jiedu ir susipažino. Dabar ji pensininkė. Susilaukė keturių anūkų.

Laisvalaikiu gilinasi į bitininkystės paslaptis. Dar labai patinka grybauti, tačiau baravykų sako šiemet radęs kol kas tik tris...

- Verslą pradėjote dar 1991 metais. Žiūrint iš dviejų dešimtmečių perspektyvos, ko vis tik čia reikia labiau: talento ar triūso?

- Darbo. Trupučio talento ir daug darbo.

- Tuo metu dar siautėjo kriminalinės struktūros, verslininkus „globojo” visokios „brigados”. Ar teko su tuo susidurti?

- Neteko. Buvome smulki įmonė ir niekam per daug neįdomūs.

- Verslininkas turi mokėti skaičiuoti pinigus. Bent jau savo. Kaip mokykloje sekėsi matematika?

- Gerai sekėsi ir matematika, ir fizika. Turėjau gerus mokytojus: Joną Vencių, Joną Dambrauską (gal žinote juos?). Pavyko man ir su klasės vadovu – buvo toks Jonas Adomaitis...

- Grįžkime į pradžią. Kokios priežastys paskatino imtis verslo?

- Nebuvo darbo. Statybos sunyko, teko ieškoti kitokio pragyvenimo šaltinio.

- Ar pradedant labai kamavo abejonės, klausimai, kaip bus ateityje? Juk tuo metu verslininkų buvo ne tiek ir daug?

- Nepasakyčiau, kad labai kamavo. Apsisprendžiau, jog imsiuosi prekiauti statybinėmis medžiagomis. Pradėjau nuo nulio, bet po truputį „įsivažiavau”. Pradinio kapitalo neturėjau visiškai. Bet tada, turėdamas prekę, ją galėjai parduoti triskart brangiau. Teko suktis. Dabar, perėjus prie penkių procentų, labai sunku.

- Klausimas, kurio neišvengia ne vienas kalbinamas verslininkas: kaip labai mėgstate pinigus?

- Man pinigai yra kaip darbo rodiklis. Tėvas sakydavo, jog svarbiausia yra geri santykiai. Jei geri santykiai, gera būna ir sveikata (gerai miegi, nesinervini). O jei gera sveikata, ir darbas bus geras. O gerai dirbant bus ir pinigų...

Dar vienas jo patarimas - niekuomet neik skolintis iš banko. „Suvalgys”. Pinigus reikia pačiam užsidirbti.

- O kaip mokesčiai? Ar leidžia kvėpuoti?

- Mokesčiai labai dideli. Kur tau...

- Turite keturis anūkus. Kiek paprašytas jiems duodate smulkioms išlaidoms?

- Sunku pasakyti... Anūkai manęs pinigų neprašo. Dar taip nėra buvę. Kas kita gimtadieniai, pilnametystė, mokslų baigimas ar pan.

- Kokios yra būdingiausios pradedančiųjų verslininkų klaidos?

- Neapskaičiuoja galimybių ir lengvabūdiškai elgiasi su pinigais, ko daryti negalima.

- Ar konkurencija versle gali būti morali?

- Šiuo metu konkurencija labai didelė. O su negarbinga konkurencija susidūręs nesu.

- Įsivaizduokite situaciją: jūsų konkurentė, kita panašaus profilio įmonė, atsidūrė ant bankroto ribos ir prašo jūsų pagalbos, tarkime, paskolinti tam tikrą sumą pinigų. Kaip pasielgsite?

- (Pauzė). Neturiu iš ko skolinti...

- Dažnas tautietis nešiojasi po kelis mobiliuosius telefonus. Įdomu, kiek jų turite jūs, verslo žmogus?

- Vieną. Visiškai užtenka.

- Ar linkėtumėte savo anūkams rinktis verslininko kelią?

- Pritarčiau. Bet... nežinau, ar jie rinksis? Kiti pomėgiai. Bet jeigu vis dėlto pasirinktų, tikrai pritarčiau ir patarčiau prireikus. Sūnus štai pasirinko verslininko duoną. Jis baigė du aukštuosius ir tikrai turėjo visokių galimybių...

- Jei įmonė didesnė, neapsieinama be samdomų darbuotojų. Kokie jūsų pagrindiniai reikalavimai personalui?

- Yra ne vienas reikalavimas. Pirmiausia - sąžiningumas. Darbštumas. Labai nemėgstu išgėrinėjančių. Kaip ir visur...

- Kokią vietą jūsų veikloje užima labdara?

- Pinigais neremiu, nes nėra tokios galimybės – jų neturiu. Bet padedu prekėmis, kuriomis disponuoju. Remiu „Šiaulių” futbolo klubą. Seniau rėmiau krepšinio klubą, tačiau dabar tokios galimybės nebeturiu. Esu bėgimo klubo „Stadija” prezidentas. Irgi paremiu. Pagal galimybes įdarbinu bėgikus. Paprastai jie geri žmonės...

- Kas versle jus „traukia į priekį“? Kas gi ta varomoji jėga?

- Turbūt įpratimas dirbti. Verslas man kaip žaidimas šachmatais. Kai kur išloši, kai kada praloši... Bet vis į priekį.

- Ar galite pasakyti, kad šiandien esate laimingas? Kokius planus puoselėjate ateičiai?

- Turiu planų plėsti verslą. Savimi esu patenkintas ir į praeitį žvelgiu be nuoskaudos. Kas buvo – pražuvo. Gal čia irgi tiktų kito žmogaus pamokymas?.. Buvo toks Dulmanas... Tarybiniais laikais - statybos tresto valdytojas, garsus statybininkas, paskui – ministras. Jis visada sakydavo: „Statybininkas – ne istorikas. Statybininkas turi žiūrėti į priekį”. Iš istorijos gali tik pasimokyti, tačiau kas buvo – nieko nebepakeisi.