Pasak vyriausiosios finansų analitikės V. Tauraitės, nutekės dar nemažai vandens, kol atlyginimais pasivysime europinį vidurkį.

Nuotr. iš asmeninio albumo

Markas GIRDVAINIS

Kiekvienas paslaugų ar prekių kainų šuolis dažniausiai nevykusiai bandomas paaiškinti pasaulinėmis naftos kainomis, europiniais analogais ar pan. Pamirštant, jog vidutinė lietuvio alga gerokai mažesnė nei vokiečio arba prancūzo. Regis, visa tai ženkliai įtakoja ir toks paprastas faktorius, kaip lietuvio verslininko mentalitetas... O gal reikėtų sakyti „apetitas”, jo požiūris į darbuotoją. Apie tai – pokalbis su vieno iš Lietuvos bankų vyriausiąja finansų analitike Vilija Tauraite.

- Gal pradžiai kelis žodžius apie ekonominę situaciją šalyje?
- Iš tikrųjų ir pastarasis minimalios algos padidinimas buvo labai mažas... Jeigu Vyriausybė užsiėmė didinti, turėjo pakelti daugiau. Kas mėnesį Lietuvą palieka (emigruoja) maždaug po tris su puse tūkstančio gyventojų. Pernai šitas skaičius buvo dar didesnis. Turint omeny visą gyventojų skaičių Lietuvoje, tokie pokyčiai kelia nerimą. Ir gyventojų apklausos taip pat nieko gero nežada. Ir tik kai kuriose srityse jaučiamas darbo jėgos trūkumas. O nedidinant atlyginimų, šitą problemą bus labai sunku išspręsti.

- Daugelis darbdavių savo darbuotojams mokamus minimalius atlyginimus aiškina krize, sunkia ekonomine situacija ir pan. Jūsų nuomone, ar visuomet pagrįstos
tokios kalbos?
- Padidinti atlyginimus iki vakarietiško lygio iš karto, t. y. tris ar keturis kartus, tikrai neįmanoma. Tačiau lietuviškos algos turi kilti, ir kilti greičiau negu Vakarų Europoje. Jeigu norime išlikti ir normaliai darbuotis...

- Tačiau darbdaviai, panašu, neskuba didinti atlyginimų. Ženkli Lietuvos gyventojų dalis darbuojasi už skatikus – taip vadinamą „minimumą”...
- Iš tikrųjų... tą ribą, ko gero, verslininkui sunku pajausti: kiek tu gali mokėti ir kai tu „perlenki lazdą”, o darbuotojas pabėga... Nelengvas dalykas yra išmatuoti, kiek gali kelti atlyginimą? Tačiau darbdaviai turi įgusti, nes dar didesnės emigracijos grėsmė kabo virš visų galvų.
Taip, panašu, jog kiekvienas verslininkas skaičiuoja ir litą, ir kiekvieną centą, norėdamas maksimaliai sumažinti sąnaudas. Darbo užmokestis ir yra viena iš sąnaudų dedamųjų. Deja, kartais betaupant, bespaudžiant „perspaudžiama”, ir ypač tas pasakytina apie Lietuvą.
Kita vertus, mūsų šalis yra konkurencinga užsienio rinkose kaip tik todėl, kad čia darbo užmokestis yra mažas. Taigi pigi darbo jėga. Tenka girdėti iš verslininkų, kad dažnai konkuruojama būtent pigia darbo jėga. Dėl krizės Vakarų šalys ieško, kur galima būtų nupirkti pigiau, ir šitaip atsisuka į mus.

- Grįžtant prie lietuviškų atlyginimų...
- Turime laisvą darbo jėgos judėjimą, todėl bet kokiu atveju atlyginimai turi kilti ir kilti sparčiau, kitaip gyventojai išsilakstys ir nebebus kas dirba.

- Gal ir taip, tačiau tikrovėje juk nėra svertų, kaip priversti darbdavį mokėti daugiau?
- Taip, priversti negalima – yra laisva rinka. Valstybė kištis negali. Čia priklauso nuo paties verslininko paskaičiavimų...

- Jūsų kolega, ponas G. Nausėda siūlo keisti darbdavių požiūrį ir dirbančiajame matyti savo partnerį... Ar Lietuvoje tai realu? Ką galite pasakyti?
- Vakarų šalyse tai seniai diegiama, netgi dalijamasi su darbuotojais akcijomis – šitaip bandoma motyvuoti dirbančiuosius, kad jie jaustųsi suinteresuoti realiai įtakojant įmonės pelną ir kad tas pelnas būtų didesnis. Bet čia aukštesnio lygio bendradarbiavimas. Ta kryptimi reikėtų judėti, tačiau šiandienos Lietuvoje matome kitokias realijas. Svarbu išlaikyti pigią darbo jėgą, o apie lygiavertę partnerystę sunku ir kalbėti...

- Tęsiant mintį, dažno verslininko emigracija turbūt nė kiek nebaugina – tegul bėga. Netrukus ims imigruoti iš trečiųjų pasaulio šalių...
- Žiūrint, kokioje srityje jis dirba. Jeigu parduoda prekes ar teikia paslaugas vidaus rinkai, reikėtų susimąstyti, jog gali nebelikti kas jas perka. Juk jo arba kito verslininko darbuotojai ir yra toji rinka. Žinoma, lieka kita galimybė – eksportuoti. Arba kurti verslą kitoje šalyje. Bet čia esama savų niuansų – ne viskas taip paprasta.

- Vidutinė lietuvio mėnesio alga (į rankas) yra 1600 litų. Galima dėl to būtų ginčytis, bet jeigu statistai šitaip teigia, reiškia taip ir yra... Jūsų nuomone, kokia šiandien turėtų būti vidutinė lietuvio alga, kad gyventume europietiškai, t. y. ne prabangiai, bet ir neskurstume?
- Kiekvienas atvejis yra labai individualus. Ir netgi tarp išvykusiųjų į Vakarų šalis būna, jog žmogus gyvena niekuo ne geriau, kaip Lietuvoje... Ten didesnis kainų lygis – daugiau uždirba, bet ir išleidžia daugiau. Dabar Lietuvoje kainų lygis siekia 2/3 europinio, t. y. 66 procentus. Tačiau mūsų vidutinės algos yra 3-4 kartus mažesnės, lyginant su europinėmis algomis. Todėl aišku, kad norint gyventi vakarietiškai, įsigyti geresnį būstą ir t. t., reikia gauti bent du kartus didesnes algas nei dabar. Tačiau čia irgi kalbame tik apie vidutinius rodiklius.

- Ar įmanoma bent prognozuoti, kada visi tie pokyčiai taps lietuvių gyvenimo tikrove?
- Deja, pasiekti vakarietišką lygmenį nebus greitas procesas... Dabar kapstomės iš krizės ir Lietuva auga sparčiau nei Vakarų Europa – galime pasidžiaugti, jog vejamės jų gyvenimo lygį. Bet, deja, pasiekti jų lygį gali neužtekti ir 10-15-20 metų... Per vieną naktį šito nepasieksi. O verslininkai turėtų elgtis išmintingai, nepamiršti emigracijos pavojų. Laikyti algas užspaudus – tiesiog neišmintinga ir netoliaregiška.

- Dažnai atlikdami tas pačias darbo užduotis, du tos pačios įmonės žmonės gauna visiškai skirtingą atlyginimą...
- Tai, ką matome dabar, yra visiškas išsisluoksniavimas. Yra sektorių, kur algos nekyla: kultūra, menas, poilsis, viešbučiai, restoranai... Tačiau jau yra šakų, kur jaučiamas darbo jėgos trūkumas... Tai būtų informacinės technologijos, telekomunikacijos, kur esama nemažai užsienio investuotojų. Ten algos auga 8-10 procentų per metus. Matosi, kad verslininkai tikrai stengiasi, tačiau tas algų didinimas yra selektyvus. Netgi toje pačioje įmonėje žiūrima, kuriam darbuotojui galima išlaikyti tą pačią algą ir jis nepabėgs – dėl amžiaus, sveikatos, šeimyninės situacijos ir kt. Kitam atlyginimas keliamas daugiau ir dažniau – norima jį motyvuoti kaip gerą specialistą, ypač jeigu yra signalų, kad jis ketina pasprukti. Taigi situacija darbo rinkoje labai skiriasi. Ir negalima kategoriškai teigti, jog algos nekyla arba priešingai. Visaip yra. Vieniems atlyginimai didinami, kitiems išlieka metų metus tokie patys, tretiems dargi sumažinami...