Šiauliečiai kur kas dažniau miško gėrybes renka ne į „kašikėlius“, kaip dzūkai, bet į kibirus ar į kitas talpas.
Romualdo BALIUTAVIČIAUS nuotr.

Romualdas BALIUTAVIČIUS

Dabar, kai dažnas padejuoja apie sunkų gyvenimą ir pinigų stygių, dzūkai, studentai, mažadarbiai ir bedarbiai bei tie, kuriems papildomas litas ne pro šalį, būriais traukia į mišką rinkti grybų bei uogų. Žinovai tvirtina, jog per dieną šitaip galima uždirbti 100–200 litų ir daugiau, nelygu, kaip pasiseks. Bėda nebent ta, kad uždarbis sezoninis ir trunka tik nuo pavasario iki vėlyvo rudens...
Plačiau papasakoti pasirengusi mūsų pašnekovė Aldona Juškevičienė, miško gėrybes superkančios bei perdirbančios firmos Varėnoje administratorė.

- Įdomu, kiek šiuo metu Lietuvoje veikia įmonių, supirkinėjančių iš gyventojų grybus?
- Kiek žinau, verslu užsiimančių grybininkų asociacijos narių yra dvylika. O šiaip Lietuvoje grybus superka apie dvidešimt įmonių.

- Kaip apibūdinsite savo įmonę? Stambi, vidutinė, smulki?
- Vidutinė. Tačiau pati seniausia tokio profilio įmonė Lietuvoje. Šiemet sukanka 20 metų, kai „grybaujame“ bei „uogaujame“.

- Vadinasi, turite nemažą šios veiklos patirtį... Ar teisinga būtų teigti, jog mažesnes pajamas turintiems gyventojams grybų rinkimas yra sezoninis verslas?
- Taip, žinome nemažai... Grybai, be abejonės, daug kam yra verslas. Grybus dažniausiai renka vidutines pajamas gaunantys žmonės. Ir tie, kurie visai neturi darbo. Taip pat studentai, moksleiviai, pensininkai. Jei atvažiuotumėte pas mus vasarą, pamatytumėte, jog visi su kašikėliais išeina į miškus...

- „Kašikėliai“ – tai krepšeliai?
- Taip, tai dzūkiškai... (Juokiasi).

- Kiek kainuoja ir nuo ko priklauso grybų kainos?
- Kainos labai įvairuoja. Jeigu oras drėgnas bei šiltas, grybai pinga, o jei nusistovi sausi orai, jų kainos šokteli aukštyn. Šiuo metu kilogramo kaina yra 9–10 litų. Turiu omenyje voveraites – jos šiuo metu dominuoja, o baravykai brangesni. Baravykų kaina priklauso nuo kokybės. Raudonviršiai kainuoja mažiau, apie 3,50 lito už kilogramą. Vėliau pasirodančių žaliuokių kaina – apie 3 litus už kilogramą.

- Labai praktiškas klausimas: surinktus grybus namuose valome, kruopščiai apžiūrėdami kiekvieną, kad nepasitaikytų kirmėlaičių. O kaip supirkimo punktuose, kur grybų atvežama centneriais, o gal net tonomis?
- Tikriname... Nepriimame rinktų į maksiminius maišelius. Grybai turi būti kašikėliuose, kaip jau sakiau. Švarūs ir nuvalyti, ir kad būtų sveiki. Aišku, viena kita skylutė – nieko baisaus... Tikriname atvežamų grybų kokybę, o nuo to priklauso ir jų kaina. Viskas vyksta rankiniu būdu – moterys turi apžiūrėti kiekvieną grybą.

- O ką sako sanitarinės normos? Kiek kirmėlaičių leidžiama viename kilograme grybų?
- Kirminukų skaičiaus nėra nustatyta. Ten daugiau kalbama apie švarą... Kad grybuose nebūtų samanų, spygliukų, šiukšlių... Ir kad grybai nebūtų sugedę.

- Taigi grybus nupirkote. O kas toliau?
- Juos išrūšiuojame pagal dydį: mažyčiai, vidutinio dydžio ir dideli. Atitinkamai sudedame į krepšelius ir išsiunčiame į Vakarų šalis: Vokietiją, Prancūziją, Italiją, Austriją. Šveicariją... Virtus, sūdytus, šaldytus... Vertingiausiais laikomi vidutinio dydžio grybai.

- Tačiau austrai, vokiečiai, prancūzai... turi ir savo grybų?
- Gal ir turi. Tačiau toli gražu ten ne visi eina į miškus grybauti. Ne lietuviai...

- Dirbate jau dvidešimt metų. Kokias tendencijas pastebite: grybų Lietuvos giriose daugėja ar mažėja?
- Priklauso nuo metų. Jeigu šilta ir drėgna, grybų būna daug. Ypač šilumą mėgsta voveraitės. Jeigu oras atšąla, jų sumažėja. Prieš dvi paras naktimis buvo tik 12 laipsnių šilumos ir jų ženkliai sumažėjo...Temperatūrai pakilus iki 16 laipsnių – vėl ėmė daugėti.

- Kiek grybų superkate per sezoną?
- Superkame apie 700 tūkstančių kilogramų, skaičiuojant kartu su importu. Lietuviškų grybų kasmet superkame apie 500 tonų. Žinoma, jeigu metai išpuola geri...

- O kaip šis grybų sezonas? Kokio grybų derliaus galima laukti? Kokios prognozės sklando grybų krašte – Dzūkijoje?
- Laukiame pasirodant baravykų. Tačiau labai keista: pavasarį bobausių derlius buvo didžiulis, todėl vylėmės, kad ir kitokių grybų netrūks. Seni vietiniai žmonės apie artėjantį sezoną sprendžia iš bobausių. Tačiau šiemet, kaip bebūtų keista, miške nėra kitų grybų, išskyrus voveraites. O dabar juk pats metas šilbaravykiams, makavykams ir kt. Nesimato ir žvynabudžių... Pernai tokiu metu turėjome baravykų, o šiemet dar jų nėra. Tikimės, kad baravykai pradės dygti nuo ateinančios savaitės, stojus mėnulio jaunačiai.

- Keliskart paminėjote bobausius, tačiau šituos grybus daug kas laiko nuodingais ir vengia juos rinkti...
- Tai labai geri ir labai skanūs grybai, tik juos reikia nuvirti tris kartus. Beje, bobausius irgi siunčiame į užsienį, kur jie yra labai vertinami.

- Grįžkime nuo ko pradėjome: susidaro įspūdis, jog grybų rinkimas – puiki galimybė gyventojams užsidirbti.
- Norėčiau, kad į grybavimą ir uogavimą labiau įsijungtų studentai. Kad neprašytų pinigėlių iš tėvų, bet patys užsidirbtų. Kaip dar sakoma Varėnoje, pinigėliai auga miške.

- Jūsų minėtas didžiulis grybautojų būrys ar nepridaro žalos miškui? Ar po jų nelieka išraustų samanų, išspardytų mažiau vertingų grybų?
- Visokių grybautojų esama, bet dauguma jų miške elgiasi gana padoriai. Varėnos miškai labai gražūs, smagu juose pasivaikščioti, pabūti. Netgi nereikia guminių batų – pakanka ir šlepečių. Čia grybauti gali visi. Sezono metu jaučiamas pagyvėjimas, nes suvažiuoja grybautojų iš visos Lietuvos. Daugelis ne tik nori prisirinkti miško gėrybių, bet ir pabūti gamtoje, prie ežerų ir pan.

- Valgomų grybų rūšių – šimtai. Ar visus juos superkate?
- Sezonas prasideda bobausiais, po to ateina voveraičių metas. Kartais jų netrūksta iki pat spalio mėnesio. Raudonviršiai, baravykai... Po jų estafetę perima šilbaravykiai ir makavykai. Vėliausiai sudygsta žaliuokės.

- O kaip įvairūs piengrybiai, ūmėdės, grūzdai?
- Ne, šitie grybai nėra populiarūs, todėl įmonės jų nesuperka.