Romualdas BALIUTAVIČIUS

Pasak miesto įdomiosios istorijos žinovo ir knygų autoriaus Viliaus Purono, Dvaro gatvė minima 1937 metų smetoniškoje spaudoje kaip pati kreiviausia gatvė Šiauliuose... Jei pažvelgtume į miesto planą, ji eina lygiagrečiai Varpo gatvei, statmena Vilniaus, Vytauto gatvėms bei Aušros alėjai. O toliau išlinksta kampu ir pasuka link Gubernijos mikrorajono, kur atsimuša į Žemaitės gatvę - į penkių gatvių susikirtimą.

„Tai rodo, kad čia būta senojo istorinio senkelio, kuriuo žygiavo kalavijuočiai laukdami Saulės mūšio. O XVIII amžiaus viduryje čia pradėjo formuotis pramonė, - kalba V. Puronas.
Ilgą laiką Dvaro gatvė vadinosi gatve „prie ravo“. Atkarpoje nuo Vilniaus iki S. Lukauskio gatvės ji eina žemyn, o pats pavadinimas verčia suklusti: greičiausiai gatvė buvo prie gynybinio griovio - „ravo“. Pokario metais klodami požemines komunikacijas, komunalininkai čia aptiko šakų ir kitokių dalykų, kuriais tas griovys buvo užpiltas prieš šimtus metų.“
Netoli susikirtimo su S. Lukauskio gatve vyko pirmosios pramonės ir žemės ūkio parodos, pradedant 1872 metais. Grafų Zubovų ir kitų šviesuolių iniciatyva, Telšių, Raseinių, Panevėžio, Šiaulių bei kitų miestų pramonininkai ir ūkininkai čia suvažiuodavo ir demonstruodavo savo pasiekimus. Vėliau, po Pirmojo pasaulinio karo, parodų tradicija buvo perkelta į Aušros alėją.
Dabartinė Dvaro gatvė praeity turėjo nemažai pavadinimų. Kaizerininkų ji buvo vadinama Schloss Strasse, caro valdžios - Dvorovaja ulica, Dvarininkų gatve, sovietmečiu - M. Melnikaitės gatve ir kt.