Šiauliai – pramonės miestas, todėl verta pasižmonėti Pramonės gatvėje. Kaip ne kaip, ji padėjo miestui tokią etiketę prilipinti.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Vilius PURONAS
Dizaineris
Truputis priešistorijos. XVIII amžiaus pabaigoje Fabrikų gatve buvo vadinta mūsų Vilniaus gatvė, nes A. Tyzenhauzo laikais ji buvo užstatyta 52 baudžiavinio pobūdžio „fabrikais-dirbtuvėmis“. Šis „pramoninis“ mūsų centrinės gatvės pavadinimas buvo užfiksuotas ir 1852 metų miesto žemėlapyje. XX amžiaus pradžioje, išvijus bermontininkus, kokiais 1922 metais miesto pramonę buvo numatyta telkti Gubernijoje, todėl J. Basanavičiaus gatvėje ir jos kaimynystėje ėmė dygti pramoninis Gubernijos rajonas, gyvas ir šiandien.
Pokariniai Šiauliai buvo atstatomi pagal 1951 m. generalinį planą, kuris žymėjo jau du pramoninius miesto rajonus – Gubernijos ir Rėkyvos. Jame, kaip išimtis, pietinėje dalyje, ties miesto riba, buvo įteisinta pirmosios įmonės – „Vairo“ dviračių gamyklos vieta ir pradžia (1951 m.). Šalia buvo numatyta nedidelė, tariamai laikina gyvenvietė buvusių Verdulių kaimo teritorijoje. Joje, kažkur dabartinės Girulių gatvelės gilumoje, gimė pirmasis būsimos Televizorių gamyklos cechas (1961 metai)...
Ši įmonių porelė paspartino naujo pramoninio rajono reikmę. Naujajame 1963 metų miesto generaliniame plane (architektas K. Bušas), Pramonės gatvė tapo Pietinio pramoninio rajono stuburkauliu, „pririšusiu“ satelitines Liejyklos, Išradėjų, Metalistų, Kanapių gatves.
Įdomi šios industrinės miesto dalies kūrimosi istorija: čia pynėsi ir sąjunginiai, ir LTSR liaudies ūkio, ir Šiaulių miesto interesai. Per šeštąjį XX amžiaus dešimtmetį čia išdygo, išsiplėtė televizorių gamykla „Tauras“, žalių odų bazė, iškilo Šiluminių tinklų kaminas milžinas, transporto įmonės. 1968 metais gatvėn atsikėlė ir įsitvirtino Elektros konstrukcijų gamykla (dabartinė „Elga“). Aštuntajame XX amžiaus dešimtmetyje nutiesus Serbentų gatvę, Zokniuose buvo uždaryta Margių perėja – Radviliškio gatvės tęsinys į Rėkyvą. Pramonės gatvė tapo magistraline gatve – gyva, judria.  
Atgavus nepriklausomybę, prasidėjo buvusių gamyklų griūtys ir privatizacijos. Pakito gatvės aura: buvusi galinga „Tauro“ gamykla tapo mažų įmonėlių skruzdėlynu, bet „Elga“ ir „Šiaulių energija“ tebebyloja apie buvusią galybę ir inžinerijos intelektą. Išdygo naujų pastatų, atsirado stambus prekybos centras „Bruklynas“ (jei įsigilinti – kūno švara dvelkiančiu pavadinimu), keli technokratiniai prekybos centrai, jei neskaičiuoti Pabalių turgaus kaimynystės, gausių jo kaimynų ir kaimynių...