„Laiptų galerijoje“ įvyko vakaras žymiam dailininkui Ž. Mikšiui atminti ir jo grafikos darbų parodos iš galerijos archyvų „Tėvynė ten, kur laisvė“ pristatymas.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Praėjusio penktadienio vakare kultūros centre „Laiptų galerija“ įvyko vakaras žymiam dailininkui Žibuntui Mikšiui atminti ir jo grafikos darbų parodos iš galerijos archyvų „Tėvynė ten, kur laisvė“ pristatymas.

Paminėjo ir šiauliečiai, ir vilniečiai
Ž. Mikšys, ilgus metus gyvenęs Paryžiuje ir prieš mėnesį išėjęs Anapus, maždaug nuo 1990 metų buvo susijęs su Šiauliais – su universitetu per jo atsiųstas knygas, skaitytas čia paskaitas, su „Laiptų galerija“ - per čia nuo 1992 metų rengtas jo ir jo žmonos kūrybos parodas bei draugystę su galerijos direktorės Janinos Ališauskienės šeima.
Nors Ž. Mikšys kūrė lino raižinius, ofortus, litografijas, Lietuvoje jis, ko gero, labiau žinomas kaip itin savita spalvinga asmenybė, vienaip ar kitaip padaręs įtaką čionykščiam menui ir menininkams.
Todėl nenuostabu, kad į vakarą jo pagerbti susirinko labai didelis būrys šiauliečių ir atvyko visas desantas jį puikiai pažinojusių vilniečių: Egidija Kaulakytė - Lietuvos literatūros ir meno archyvo vyresnioji archyvistė, Danutė Zovienė - dailėtyrininkė, Lietuvos dailininkų sąjungos leidyklos direktorė, Edita Utarienė - Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkė, Lolita Jablonskienė - dailėtyrininkė, humanitarinių mokslų daktarė, Nacionalinės dailės galerijos vadovė, Linas Jablonskis - dailininkas, artimas Ž. Mikšio bičiulis, Helmutas Šabasevičius – dailėtyrininkas.
Juolab kad vienas vakaro In Memoriam skambant Gedimino Brūzgos saksofono liūdnoms melodijoms tikslų ir buvo pristatyti šią gegužę Lietuvos dailininkų sąjungos leidyklos išleistą knygą „Žibuntas Mikšys“.
Tačiau renginyje daugiausia buvo dalijamasi atsiminimais apie šią spalvingą asmenybę nei analizuojama jo kūryba ar pasakojama apie knygos parengimo aspektus.

V. Bikulčius: „Šis žmogus išsako savo nuomonę“
Pirmasis apie Ž. Mikšį susirinkusiems pradėjo pasakoti Šiaulių universiteto profesorius Vytautas Bikulčius, kuris prisiminė, kaip 1995 metais velionis menininkas, skaitydamas paskaitas Šiaulių universitete, pasakė, jog jo gyvenimo siekis yra geresnės Lietuvos troškimas.
„O susipažinome mes atsitiktinai 1990 metų gruodžio mėnesį, kai stažuotės Paryžiuje metu dalyvavau ten Lietuvos nepriklausomybei palaikyti surengtame mitinge, kurį organizavo Sorbonos profesorius Žoržas Matorė, beje, 1939 metais dėstęs prancūzų kalbą Šiauliuose. Tada Ž. Mikšys pakvietė mane kada nors pas jį užeiti, todėl tik per antrąjį susitikimą pažinau jį - jis pradėjo visus keikti, papuasais vadinti ir t. t. Pirmą akimirką sutrikau, nes mums, ką tik išėjusiems iš Sovietų Sąjungos, tai buvo neįprasta. Tik paskui supratau, kad taip šis žmogus išsako savo nuomonę, į kurią galima atsakyti tik argumentais“, - sakė V. Bikulčius.
Taip prasidėjusi ši bičiulystė turėjo tęsinį: Ž. Mikšys pradėjo siųsti knygas ir kitus leidinius į Šiaulių universiteto biblioteką. Pasak šios bibliotekos vyr. bibliotekininkės Alinos Šalaviejienės, buvo atsiųsta per 170 siuntų su daugiau kaip penkiais tūkstančiais dokumentų: knygomis, mažais grafikos darbais ir vadinamosiomis klijuotinėmis knygomis – paties Ž. Mikšio suklijuotais įvairiais straipsniais, žurnalų iškarpomis, atvirukais, paties menininko prierašais, rankraštiniais atsiliepimais.
V. Bikulčius prisiminė, kaip vienas iš universiteto dėstytojų pasipiktino, radęs vienoje iš atsiųstų knygų įklijuotą aktorės Rūtos Staliliūnaitės naujamečio sveikinimo Žibuntui atviruką. „Tada aš Ž. Mikšio paklausiau, kodėl taip buvo padaryta. Jis ir paaiškino: kalėdinius sveikinimus dažniausiai išmetame ar sudeginame, o kadangi atviruke nėra intymių dalykų, tai jį ir įdėjau į knygą, kad knygos skaitytojas prisimintų ir šią aktorę. Taigi Ž. Mikšio logika buvo akivaizdi“, - pasakojo Šiaulių universiteto profesorius.
Kartu jis pacitavo Ž. Mikšio artimo draugo vokiečių menininko Rainerio Mordmiulerio žodžius, pasakytus Šventojo Medardo bažnyčioje aukojant Mišias už velionį: „Kol Lietuva buvo okupuota, jis teikė paramą Lietuvos intelektualams – kiekvieną savaitę siuntė knygas ir natas muzikantams. Leido jis beprotiškus pinigus pats jų daug neturėdamas. Paslapčia atsiuntė net vieną A. Modiljanio piešinį į Vilniaus universiteto biblioteką, kad jo tėvynainiai galėtų susipažinti su laisvojo pasaulio kultūra. Ž. Mikšys buvo intelektualus ryšys daugeliui lietuvių su Vakarų pasauliu.“

J. Ališauskienė: „Artimai bendravo su labai nedaug žmonių“
Janina Ališauskienė, „Laiptų galerijos“ direktorė, prisiminė, kaip 1992 metų vasarį V. Bikulčiaus rekomenduotas Ž. Mikšys nusprendė ką tik įsikūrusioje „Laiptų galerijoje“ surengti savo pirmąją ekslibrisų parodą, koks jis buvo preciziškas reikalaudamas, kad darbams būtų padaryti milimetro tikslumo pasportai.
O ir vėliau Ž. Mikšys reikalavo, kad jam būtų siunčiamos kiekvienos galerijos surengtos parodos, susijusios su juo, jo žmona ar kiek su jam artimais menininkais, ekspozicijos nuotraukos, darbų sąrašai, plakatai. Ir nors galerija stengėsi įvykdyti visus Ž. Mikšio reikalavimus, nuolat laiškuose sulaukdavo priekaištų, kad tai ar tai buvo padaryta netinkamai.
„Iš pradžių susigūždavome, o paskui supratome, kad jis buvo teisus, ir pradėdavome prašyti jo patarimų. Nes kai turėdavome argumentų jam atsikirsti, jis juos natūraliai priimdavo, - sakė J. Ališauskienė. - Turiu pripažinti, kad Žibuntas artimai bendravo su labai nedaug žmonių. Mudu su vyru buvome vieni iš tų, kuriuos jis arčiau prisileido: kalbėdavomės apie viską, kartu juokėmės ir verkėme ir, žinoma, buvome barami. Ko, ko, bet kritikos jis negailėdavo – norėjo, kad viskas būtų daroma puikiai.“

L. Jablonskienė: „Visiškai kitoks žmogaus tipas“
Dailėtyrininkė L. Jablonskienė pasakojo su Ž. Mikšiu susipažinusi ką tik griuvus Berlyno sienai per pirmąjį išvažiavimą su L. Jablonskiu į užsienį. „Ši asmenybė, šis kūrėjas mums, neseniai baigusiems Vilniaus dailės institutą, buvo visiškai kitoks žmogaus tipas, kitoks ir charakteriu nei menininkai Lietuvoje. Subjektyvi, individuali nuomonė tuomet buvo dar labai retas dalykas, o tai buvo žmogus, kuris vertino būtent asmeninę nuomonę. Iš pradžių trikdė tas Ž. Mikšio kritiškumas, bet paskui pradėjo daryti fundamentalų įspūdį ir postūmį. Aš supratau, kad jei pats neturėsi nuomonės, pozicijos tam tikro meno kūrinio, menininkų rato atžvilgiu, tai nieko ir nebus. Todėl Ž. Mikšio poziciją, nors ir labai kategorišką, visada prisimenu kaip labai vertingą. Tokių žmonių kaip jis ne tiek daug man yra tekę sutikti gyvenime“, - sakė L. Jablonskienė.
Ji išskyrė ir tris svarbiausius dalykus Ž. Mikšio gyvenime: draugus, kurių portretai ir siluetai matomi jo darbuose, knygas ir teatrą, - tie trys dalykai ir atsispindi jo kūryboje. Be to, dailėtyrininkės teigimu, Ž. Mikšys, bendraudamas su R. Mordmiuleriu ir Linu Jablonskiu, nors buvo trijų skirtingų kartų, kaip plačios erudicijos bei europietiškos tradicijos menininkas darė įtaką ir jų mokiniams bei pačiai šiuolaikinei dailei.

L. Jablonskis: „Ž. Mikšys buvo enciklopedinis žmogus“
Dailininkas Linas Jablonskis, su Ž. Mikšiu bendravęs ligoninėje dar tik prieš porą mėnesių, teigė, kad net Paryžius išėjus šiam menininkui jau yra nebe Paryžius. Tokia esanti jo bičiulių nuomonė.
„Daug žmonių Lietuvoje jį pažįsta dėl milžiniškos korespondencijos. O aš supratau, kad mano gyvenime yra du dalykai tampriai susiję su Ž. Mikšiu – supratau, kas yra vertybių skalė, kad matuoti reikia ne nuo nulio, o bent nuo šiek tiek aukščiau, o antra, kad jo kritika yra pozityvi, nes jis nekritikavo nei italų, nei prancūzų, o tik lietuvius – savo aplinką“, - sakė L. Jablonskis.
L. Jablonskio nuomone, Ž. Mikšys buvo enciklopedinis žmogus pačia gerąja to žodžio prasme ir visada apie viską kalbėjo tik labai konkrečiai.
„Apskritai Ž. Mikšys yra dailininkas, kuris turi savo fanų klubą: arba jo nežino ir jo nereikia, arba labai jį mėgsta ir gali už jį galvą dėti. Jei pažiūrėtume platesnį Lietuvos ar Europos meno kontekstą, tai dar klausimas, ar jis ten patektų, bet visi jį pažinojusieji yra visai kitos nuomonės“, - sakė dailininkas.

H. Šabasevičius: „Tekstai – labai savotiškas mikšiškas teatras“
Dailėtyrininkas H. Šabasevičius teigė su Ž. Mikšio kūryba susipažinęs dviem keliais. Iš pradžių tai buvo mažytis Ž. Mikšio ekslibrisas su jam būdingu rankos motyvu. Tai esą padėjo pažinti kitokį menininką nei pažino iš jo didelių grafikos lakštų.
„Dar pažinau Ž. Mikšį ir iš jo tekstų, kai dirbant žurnale „Krantai“ E. Kaulakytės pasiūlymu pradėjome juos publikuoti. Kadangi jo viena iš aistrų buvo teatras, tai ir jo tekstai - labai savotiškas mikšiškas teatras. Tie tekstai, kurie buvo skirti „Krantams“, buvo labai stiprūs, labai autentiški literatūriniai kūriniai – „Venecijos dienoraščio“ fragmentas, kur talentingai perteikta šio miesto atmosfera, mažulytė novelė apie mirusio žmogaus lagamine rastus baleto batelius - ši detalė labai lakoniškai atskleidė jaudinančią biografiją. Apskritai tie maži grafikos darbeliai ir tekstai puikiai atskleidė man paprastą ir kartu elegantišką, sudėtingą ir paslaptingą šio menininko pasaulį“, - teigė H. Šabasevičius.

D. Zovienė: „Ž. Mikšys dar spėjo pamatyti tekstus“
Lietuvos dailininkų sąjungos leidyklos direktorė D. Zovienė prisipažino, kad kai buvęs kultūros ministras pasiūlė parengti ir išleisti knygą apie Ž. Mikšį, jau puikiai žinant pastarojo reikalavimus ir preciziškumą, imtis šio darbo atrodė tikra avantiūra.
„Tačiau nors ir žinodami, kas mūsų laukia, subūrėme puikią komandą. Tai teksto autorė Rita Grigoravičienė, kuri buvo ir knygos struktūros sudarytoja, Jokūbas Jacovskis – geriausias šiuolaikinis knygų dailininkas Lietuvoje, iliustracinė medžiaga rūpinosi fotografas Arūnas Baltėnas ir kiti. Tam, kad knygoje yra tiek iliustracijų, turime dėkoti, kad buvo leista pasinaudoti Vilniaus universiteto bibliotekos Grafikos kabineto ir „Laiptų galerijos“ kolekcijomis. Todėl knyga ir buvo išleista lygiai per metus – nuo 2012 metų gegužės iki šių metų gegužės, todėl Ž. Mikšys dar spėjo pamatyti tekstus, nors jau nebegalėjo koreguoti knygos maketo, - sakė D. Zovienė. - Todėl dabar ir turime knygą – manau, kad ji pavyko, nes Ž. Mikšys mūsų nepasiuntė, o ir man naktimis nesisapnuoja.“