Zita KATKIENĖ

Rugpjūčio 1-7 dienomis minima Pasaulinė kūdikių maitinimo krūtimi savaitė. Jau nuo 1992-ųjų siekiama įgyvendinti Inoccenti deklaraciją, pasirašytą 1990 metais, kuri pabrėžia žindymo saugojimo, skatinimo ir palaikymo svarbą. Visuomenės sveikatos biuro Visuomenės sveikatos stiprinimo specialistė Asta Ivoškienė teigia, jog motinos pienas - tobuliausias kūdikio maistas, todėl labai svarbu kuo ilgiau vaiką maitinti krūtimi.

Žindymo pranašumus pirmiausia nulemia nepakartojama motinos pieno sudėtis. Motinos piene esama apsauginių faktorių - imunoglobulinų, baltųjų kraujo kūnelių, oligosacharidų, ir daug kitų biologiškai aktyvių faktorių. Specialistė pažymi ir brandinančio - augimo faktoriaus, esančio piene, svarbą, ir  kompensuojančius faktorius - virškinimo fermentus, hormonus. Svarbūs ir  mitybos faktoriai -  riebalai, baltymai, angliavandeniai, vitaminai, mineralai.

Būtina, pasak A. Ivoškienės, įvertinti ir biopsichologinį faktorių  - kūdikiui žindant stimuliuojami motinos hormonai oksitocinas ir prolaktinas, kurie formuoja biologinį motinystės pagrindą: kantrumą, toleranciją, pasitenkinimą savo kūdikiu, meilę, švelnumą. Tyrimais įrodyta ir tai, kad  motinos, kurių organizme susikaupė šių hormonų, apsaugomos nuo daugelio ligų ir vėlesniame amžiuje.

Akivaizdu, jog kūdikis gali sėkmingai vystytis ir dirbtinai maitinamas, tačiau tam reikia dar daugiau žinių ir sąmoningų motinos pastangų. Deja, dirbtinai maitinamas mažylis netenka labai svarbaus ilgo ir artimo kontakto su motina. Užsimezga ir artimas akių ryšys, ir neišblaškytas motinos dėmesys. Taip ugdomas saugus mažojo žmogaus prieraišumas.

Pirmąsias dienas po gimdymo krūtyse gaminsis priešpienis, kuriame mažai mitybinių, bet ypač gausu apsauginių, augimo faktorių ir vitaminų. Nuo antros - penktos dienos iki dešimtos dienos gaminsis pereinamasis pienas, turtingas riebiųjų rūgščių, ypač svarbių nervų sistemos raidai. Brandus pienas atsiranda nuo dešimtos paros ir tokios sudėties išlieka visą žindymo laikotarpį. Šiame piene, pasak A. Ivoškienės, yra visi apsauginiai ir brandinantys faktoriai.

Mitybiniai pieno komponentai gerokai praskiesti didesniu vandens kiekiu. Pienas, kuris gaminsis atjunkymo laikotarpiu, t. y. antraisiais, trečiaisiais gyvenimo metais, vėl panašus į priešpienį. Jame dominuoja apsauginiai imuniniai faktoriai. Atjunkymo laikotarpis prasideda nuo papildomo maisto davimo dienos ir trunka iki kūdikis atsisako krūties pats. „Pats vaikelis turėtų būti krūties atsisakymo iniciatorius”, - teigia specialistė, nors praktika rodo ką kita. Labai dažnai pačios mamos nebenori maitinti ir nutraukia žindymą, kuris joms teikia daug nepatogumų.

„Visais atvejais pienas išlieka nepriekaištingos sudėties ir yra pats tinkamiausias maistas jūsų kūdikiui”, - sako A. Ivoškienė. Be to saugoma ir moters sveikata. Žindymas  padeda gimdai grįžti į pirmykštį dydį, mažina kraujavimo tikimybę ir saugo nuo anemijos, mažina kiaušidžių ir krūtų vėžio galimybę, padeda optimaliai reguliuoti tarpus tarp nėštumų, mažina senatvėje osteoporozės ir šlaunikaulio kaklelio lūžių tikimybę. Diabetu sergančioms moterims žindymo laikotarpiu sumažėja insulino poreikis, sumažėja ar išnyksta migreniniai galvos skausmai.

Maitinimas krūtimi - gamtos duotas vaiko maitinimo būdas, todėl jis nėra sudėtingas. Kūdikis pats žino, kaip tai daryti, tačiau ir mama gali jam padėti. Visuomenės sveikatos stiprinimo specialistė sako, jog mama jausis saugiau ir drąsiau, kai žinos elementarias maitinimo krūtimi taisykles.

Padėtis maitinančios motinos gali būti ir gulima, ir sėdima. Kūdikį reikia priglausti prie kūno. Vaiko lūpos turi būti ties speneliu. Prieš maitinant krūtis paimama į delną tarp keturių pirštų iš apačios ir nykščio iš viršaus arba tarp smiliaus ir didžiojo piršto. Nereikia laikyti pirštų arti spenelio.

Tada reikia paliesti kūdikio lūpomis spenelį ir palaukti, kol kūdikis išsižios. Anot specialistės, labai svarbu, kad kūdikio burnoje būtų ne tik spenelis, bet ir pigmentinis laukelis. Jeigu kūdikis suims tik spenelį, pienas netekės, o spenelis gali sutrūkinėti. Tik tada, kai kūdikio burnoje bus pigmentinis laukelis, dantenos spaus jį ir nesužalos spenelio. Mažylio burnytė turi būti plačiai pražiota, kad apatinė lūpa remtųsi į smakriuką, o smakriukas - į motinos krūtį.

Taisyklingai laikomas prie krūties naujagimis čiulpia tyliai, ramiai, o maitinanti motina nejaučia spenelio spaudimo arba skausmo. Kartais mamos, maitinančios kūdikį, prasitaria, jog nebegali kentėti skausmo. Tačiau, pasak specialistės, maitinant krūties neturi skaudėti. O jei čiulpimas sukelia nemalonų jutimą ar skausmą, nereikia kentėti. Reikia atitraukti kūdikį ir vėl bandyti žindyti iš naujo.

Baigiant žindyti reikia mažąjį pirštelį švelniai įkišti į kūdikio burnytę lūpų kampe. Tik vaikui išsižiojus ištraukiamas spenelis. Taip jis apsaugomas nuo traumų ir galimo trūkinėjimo, kurio kartais neišvengia mamytės.

To galima išvengti. Kad spenelis netrūkinėtų, pasak A. Ivoškienės, nereikia jo plauti prieš kiekvieną maitinimą. Ypač nereikia plauti krūties muilu, nes jis labai sausina odą. Po kiekvieno maitinimo nereikia nutraukti likusio pieno, tačiau reikia išspausti kelis lašus ir leisti jiems nudžiūti. Tuomet susidaro apsauginė plėvelė, kuri saugo spenelį nuo įtrūkimų, neleidžia patekti mikrobams. Kad krūtis greičiau nudžiūtų, vasarą patariama palaikyti ją prieš saulę, o kitu metų laiku  patariama pasinaudoti plaukų džiovintuvu.

Maitinti patariama iš vienos krūties tol, kol ji visiškai ištuštės. Po to pasiūloma antroji krūtis. Jei vieną maitinimą pirmiausia duodama kairioji krūtis, tai kitą kartą patariama pirmiausia duoti  dešiniąją krūtį. 

Tačiau pagrindinė maitinimo krūtimi taisyklė, pasak A. Ivoškienės, kūdikį maitinti pagal jo poreikius. Kiekvienas kūdikis pirmaisiais gyvenimo mėnesiais turi savo maitinimosi ritmą. Naujagimis, ypač pirmomis gyvenimo dienomis, iščiulpia pieno nedaug, todėl dažnai nori valgyti. Tad ir reikia maitinti 8-12 kartų per parą, be jokios nakties pertraukos. Kūdikiui augant, maitinimų dažnis palaipsniui retėja iki 6-7 kartų per parą. Maitinti naktį svarbu yra todėl, kad pienas tada kaloringesnis. Be to, nuolat ištuštinant krūtį, skatinamas pieno susidarymas.

Dažnai maitinant krūtimi pirmomis naujagimio gyvenimo savaitėmis, susidaro reikiamas pieno kiekis. Jokiu būdu nereikia nutraukinėti pieno ir nepradėti maitinti kūdikio iš buteliuko. Tiktai čiulpiant krūtį perduodama tiksli informacija apie reikiamą vaikui pieno kiekį. Kuo dažniau ir stipriau kūdikis čiulpia krūtį, tuo daugiau pieno pasigamina. Dažniausiai motinos nutraukia pieną norėdamos sužinoti, ar pakankamai jo yra, ar jis „tinkamos“ kokybės. Tačiau to daryti nereikia.

Motinos pienas, pasak A. Ivoškienės, nebūna nei per liesas, nei per riebus. Jis visada tinkamas kūdikiui, o reikiamą jo kiekį mažylis iščiulpia pats, jei tik yra taisyklingai žindomas.

Jei kūdikis gerai čiulpia, o motina turi pakankamai pieno, iki ketvirto-šešto mėnesio jam nereikia kitokio maisto. Maitinamas krūtimi vaikas ne tik pavalgo, bet ir atsigeria, todėl tarp maitinimų nereikia duoti jokių skysčių - saldinto vandens, gliukozės, arbatų, sulčių.

Tada, kai vaikas žindomas krūtimi ir dar maitinamas ir iš buteliuko, dažniausiai sumažėja arba visiškai išnyksta motinos pienas. Taip atsitinka todėl, kad maitinamas iš buteliuko kūdikis atpranta taisyklingai čiulpti krūtį. Be to, papildomai pamaitintas ar pagirdytas, jis nespėja išalkti. Dėl šių priežasčių kūdikis mažiau iščiulpia pieno, jo krūtyse lieka daugiau, todėl ir gaminasi mažiau.

Jei kūdikiui vis dėlto reikia ką nors sugirdyti, patariama duoti gerti arbatiniu šaukšteliu, o ne iš buteliuko.

Kiekvieną  kartą vaikas gali iščiulpti skirtingą pieno kiekį. Jei sykį jis suvalgys mažiau, tai greičiau mamai primins apie kitą maitinimą. Maitinant krūtimi nereikia duoti jokių čiulptukų, žindukų. Žįsdamas motinos pieną kūdikis ne tik pavalgo, atsigeria, bet ir patenkina savo čiulpimo poreikį. Todėl kiekvieną kartą pavalgiusiam kūdikiui patariama leisti dar pažįsti krūtį 3-5 minutes.

Pačiai mamai maitinant krūtimi patartina vengti neigiamų emocijų. Pieno susidarymą  ir išsiskyrimą reguliuoja nervų sistema, todėl nervinė  įtampa, baimė, nuovargis, nerimastingumas gali sutrikdyti pieno tekėjimo refleksą, kuris atsiranda savaime kūdikiui pradėjus čiulpti krūtį. Jeigu šis refleksas stiprus, maitinant iš vienos krūties, pienas išsiskiria ir iš kitos. Neigiamos emocijos slopina pieno tekėjimo refleksą, todėl nors kūdikis ir čiulpia, pienas lieka krūtyje.

Medikai pastebi, jog labai svarbu yra noras maitinti kūdikį savo pienu, labai svarbu įsitikinimas, kad moteris gali ir sugeba tai daryti. Ir tai, pasak A. Ivoškienės,  padeda ilgai ir sėkmingai maitinti krūtimi.