Gydytojas oftalmologas P. Rudalevičius sako, kad nusilpusioms akims galima padėti, tačiau kartais modernūs būdai negali būti naudojami dėl paciento būklės – pažeistos akies tinklainės ar net silpnos širdies.
Asmeninio albumo nuotr.
Lina ABROMAVIČIENĖ
Daugelį žmonių, įpusėjusių penktą gyvenimo dešimtį, anksčiau ar vėliau aplanko nemalonus pojūtis. Paėmus skaityti laikraštį ar knygą, norisi juos atitraukti toliau nuo akių. Susitaikę su mintimi, kad nebematys kaip anksčiau, žmonės įsigyja akinius arba kontaktinius lęšius. Tačiau po kelerių metų dar labiau pablogėjęs regėjimas priverčia įsigyti naujus, stipresnius akinius. Dauguma visą gyvenimą nuolankiai taip ir daro. Tačiau yra ir kita išeitis. Apie silpstantį regėjimą kalba gydytojas oftalmologas Paulius Rudalevičius.
Silpstantis regėjimas – liga?
Nors daugelis žmonių šį reiškinį vadina būtent taip, tai nėra tiesa. Silpstantis regėjimas, anot P. Rudalevičiaus, nėra liga, o tiesiog fiziologinė būsena. Sulaukus vyresnio amžiaus ima žilti plaukai, sąnariai tampa nebe tokie lankstūs, o akys su metais irgi „pavargsta“ ir deramai nebeatlieka savo funkcijos. Ši būsena vadinama presbiopija ir ją išgyvena visi, dažniausiai įkopę į penktą gyvenimo dešimtmetį. Simptomai labai paprasti ir visiems panašūs: nuo akių ima tolti įprastas darbinis atstumas; vaizdas, kuris visą gyvenimą buvo ryškus, tampa „išplaukęs“. Skaityti jau norisi ne iš įprasto 30–40 cm atstumo, o atitraukti tekstą toliau. Šis reiškinys progresuoja – po kelerių ar keliolikos metų ryškiam vaizdui išlaikyti jau nebepakanka ir rankų ilgio. „Norint suprasti, kodėl tai vyksta, reikia žinoti akies sandarą. Akis yra ovalo formos (panašiai kaip kiaušinis). Fiziologiškai akis yra supaprastintas teleskopas, turintis du lęšius. Vieną jų – rageną – mes matome. Tai skaidri medžiaga, dengianti akį. Už jos yra rainelė, akiai suteikianti spalvą. Jos viduryje matomas juodas vyzdys. Už jo yra antrasis akies lęšis, vadinamas lęšiuku. Per rageną ir lęšiuką perėjęs vaizdas lūžta ir yra nukreipiamas į akies dugną – tinklainę. Pastarojoje esantys milijonai receptorių gautą informaciją paverčia nerviniais impulsais ir siunčia į smegenis. Vaizdą matome būtent smegenyse, o akis tampa tik kameros objektyvu – aplinkos analizatoriumi ir informacijos registratoriumi“, - aiškina gydytojas.
Pagalba nusilpusioms akims
Akiniai yra tik dalinė išeitis, nes jie veiksmingi tik tam tikru atstumu – pavyzdžiui, 30-ies centimetrų. Žiūrint iš pusmetrio, šie akiniai jau nebepadės – nepakaks jų laužiamosios galios. Tad vidutiniam nuotoliui reikia kitų akinių. O jei žmogui dar reikia ir akinių žiūrėti į tolį, susidaro trys poros. Visus nešiotis su savimi tikrai nėra labai patogu, be to, akiai vis silpstant, reikia keisti visas tris poras (jau nekalbant apie tai, kad akiniai lūžta, yra pametami ir pan.). „Kontaktinius lęšius toleruoja ne visi žmonės. Ypač vyresniame amžiuje, kai akis tampa sausesnė, lęšis ją ima erzinti. Su lęšiais privalomi lašai akis dar labiau sausina. O jei žmogus nebemato iš arti, jam ir patį lęšį įsidėti problematiška. Alternatyva galėtų būti implantuojami lęšiai. Paprastos, iki pusvalandžio trunkančios, operacijos metu savo darbo nebeatliekantis žmogaus lęšiukas pašalinamas ir vietoj jo implantuojamas dirbtinis. Anksčiau dirbtinis lęšis pagerindavo žmogaus regėjimą į tolį (iš arti jam vis vien reikėdavo akinių), o dabar yra naujos kartos lęšiukai – daugiažidininiai“, - sako gydytojas P. Rudalevičius.
Jį implantavus, žmogus (visiškai nepriklausomai nuo amžiaus) gali išmesti visus savo akinius – jų jam nebeprireiks. Tiesa, šie lęšiukai tinka ne visiems. Tarkim, jei pažeista akies tinklainė ar nervinės skaidulos, kartais tenka netgi atkalbinėti šiuo klausimu pasidomėjusius ir daugiažidininio lęšiuko implantacijos norinčius pacientus. Vyresnio amžiaus žmonėms akių operacija kartais būna negalima dėl kitokio pobūdžio veiklos sutrikimų, pavyzdžiui, silpnos širdies.
