07-28-2015 09

Abortas – savaiminė arba dirbtinė medicininė procedūra, kuri sukelia daug streso tiek pačiai nėščiajai, tiek artimiausiems žmonėms. Moterys, išdrįsusios pasidaryti abortą, dažnai smerkiamos visuomenės, tačiau tokiam sprendimui dažnai įtaką daro aplinka ir gyvenimo sąlygos – apie tai buvo kalbėta praėjusios savaitės straipsnyje. Šį kartą susisiekėme su Respublikinės Šiaulių ligoninės Moters ir vaiko klinikos gydytoja akušere ginekologe Ingrida Jackūniene, kuri pasakoja apie abortą iš medicininės pusės. Taip pat pašnekinome ir Šiaulių visuomenės sveikatos biuro Visuomenės sveikatos stiprinimo skyriaus specialistę Astą Ivoškienę, kuri kalba apie aborto alternatyvas ir tęsiame pokalbį apie poabortinį sindromą su lygių galimybių puoselėtoja Margarita Jankauskaite.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Akvilė PUŠINSKAITĖ

Gimdyti ar negimdyti
„Mūsų, kaip gydytojų akušerių ginekologų, siekiamybė – padėti į pasaulį ateiti naujai gyvybei, suteikti mūsų pacientėms kuo daugiau trūkstamos informacijos rūpimais klausimais. Iš tiesų neretai į ginekologus moterys kreipiasi dėl nepageidaujamo nėštumo. Mes gyvename valstybėje, kurioje moteris turi teisę rinktis gimdyti jai ar ne“, – sako I. Jackūnienė.
Pasak gydytojos akušerės ginekologės, moterų amžius įvairus, apimantis skubančias naujus potyrius išbandyti, bet nedrįstančias praverti ginekologo kabineto duris paaugles ir brandžių moterų, kurios jau net nebesitiki teigiamo nėštumo testo. Joms bendra tai, kad nebuvo pasirinkusios saugių, užtikrinančių vaisingumo kontrolę, priemonių.
Klausiame I. Jackūnienės, kokiomis aplinkybėmis moteris gali darytis abortą ligoninėje. Pirmiausia gydytoja patikslina ,,nėštumo nutraukimo“ sąvoką: išskiriamas dirbtinis nėštumo nutraukimas (moters pageidavimu) ir nėštumo nutraukimas pagal medicinines indikacijas (pastarasis gali būti atliekamas išimtiniais atvejais, gydytojų konsiliumo tvarka, esant atitinkamoms indikacijoms, pavyzdžiui, nustačius ženklų vaisiaus apsigimimą, nesuderinamą su gyvybe).
Moteriai pageidaujant nėštumo nutraukimas bus atliekamas, kai moteris yra savo noru apsisprendusi nutraukti nėštumą ir tai patvirtina parašu; jei mergina nepilnametė, raštiškas sutikimas privalomas vieno iš tėvų ar globėjų. Nėštumo dydis neturi siekti dvylikos savaičių (tai yra 11 savaičių plius 6 dienos): nėštumo dydis paprastai skaičiuojamas nuo paskutinių moters mėnesinių pirmos dienos, bet nėštumo trukmė visada patikslinama ir echoskopu – nesutapus nėštumo dydžiui, remiamasi echoskopinio tyrimo duomenimis. Moteris atvyksta su šeimos gydytojo ar gydytojo akušerio ginekologo siuntimu ir iš anksto atliktais bendraisiais kraujo tyrimais, sumoka nustatytą mokestį.

Galimi sveikatos sutrikimai
„Kiekviena moteris prieš nėštumo nutraukimo procedūrą privalo raštiškai patvirtinti savo pageidavimą parašu, tuo pačiu patvirtindama, kad supranta tiek procedūros esmę, tiek prisiima atsakomybę su galinčiomis įvykti dėl intervencijos galimomis komplikacijomis. Nepaisant to, kad tai atliekama ligoninėje, saugiai, techniškai, nėra nė vienos medicininės intervencijos, kur neįmanomos jokios neigiamos pasekmės“, – teigia I. Jackūnienė.
Paprastai saugiai atliktas nėštumo nutraukimas nesukelia moteriai jokių sveikatos problemų, nesutrikdo jos vaisingumo ateityje. Tiesa, yra nevaisingumo specialistų duomenų, kad rekomenduotina ypač nenutraukti pirmojo nėštumo, bet pati procedūra nevaisingumo tikrai nesukelia.
Pasak gydytojos akušerės ginekologės, po nėštumo nutraukimo moterys gali skųstis kraujavimu, pilvo maudimu, galimas gimdos pažeidimas operacijos metu (gimdos perforacija). Jei moteris prieš intervenciją nebuvo ištirta dėl lytinių takų infekcijos, pastaroji gali artimiausiomis paromis po procedūros paūmėti, gali prisireikti net ir stacionarinio ištyrimo ar gydymo. Labai retai gali pasireikšti intervencijos metu ir moteriai iki tol nenustatyta alerginė reakcija į skiriamus medikamentus, nuo ko pasaulyje pasitaiko net ir pavienių mirtinų atvejų. Retai apie tai kalbama, bet svarbu paminėti, kad patiriamos ir emocinės pasekmės.
„Svarbiausia žinutė moterims, neišskiriant priežasčių, kodėl moterys ryžtasi nutraukti besibeldžiančią gyvybę, šiuolaikinė moteris, gali kontroliuoti savo vaisingumą, tereikia pasikonsultuoti su savo ginekologu ir iš viso spektro apsisaugojimo būdų išsirinkti individualiai jai tinkamiausią“, – teigia I. Jackūnienė.

Aplinkos spaudimas
Abortas – moters pasirinkimo teisė, kuri neturi sau tolygių alternatyvų. Dažniausiai moteris nusprendžia negimdyti, kai turi nepageidaujamą arba neplanuotą nėštumą – galbūt tai buvo nuotykis su netinkamu žmogumi, gal moteris per jauna arba neturi sąlygų auginti vaikelio.
ŠVSB specialistė A. Ivoškienė kalba apie išeitis, kad vaikelis vis tik gimtų: „Galbūt tu leisi jį įvaikinti, galbūt apsigalvosi po mėnesio ir labai dėl to gailėsiesi ir labai graužiesi, nes tai yra negrįžtamas dalykas, padarei ir viskas – kelio atgal nebėra.“
A. Ivoškienė pastebi, kad ši tema labai jautri, todėl darant sprendimą, reikia viską labai gerai apgalvoti. Galiausiai moteris dažnai jaučia didžiulį aplinkos spaudimą ir yra palikta spręsti viena pati, ji neturi su kuo pasitarti.
„Kalbėjau su pažįstama gydytoja ginekologe, klausiau jos, kaip iš tiesų yra. Kiek jai teko susidurti, tai apie trečdalis moterų, 20 – 30 proc., gailisi šito sprendimo dėl vienokių ar kitokių priežasčių – dažniausiai dėl moralinių. Iš esmės jos išsako tokią mintį, kad tai buvo skubota, kad jeigu dar truputėlį būtų palaukusios, gal kitaip truputėlį viskas būtų susiklostę, juk po ilgesnio laiko mintys nušviesėja ir situacija kitomis spalvomis nusidažo“, – pasakoja ŠVSB specialistė.
Specialistės teigimu, tokios realios alternatyvos nėra, tačiau įmanoma šį klausimą išspręsti kitaip. Reikėtų nepamiršti, kad yra porų, kurios negali turėti vaikų, bet labai to nori, todėl galima leisti vaikelį įsivaikinti tokiems žmonėms. Taip suteikiama ir galimybė gyventi žmogui padarant ir bevaikius tėvus laimingus.
Tačiau svarbiausias dalykas, kurį pabrėžia A. Ivoškienė – tai nepakankama informacijos sklaida apie abortą. Moterys dažnai nė nenutuokia su kuo susidurs po šios medicininės procedūros, nepasidomi galima pagalba esančia Lietuvoje – tokiais klausimais visada gali padėti Krizinio nėštumo centro specialistai.

Neberkime druskos ant žaizdos
Poabortinis sindromas – tai socialinis reiškinys. Jeigu moteris gyvena tokioje aplinkoje, kurioje abortas yra demonizuojamas ir stigmatizuojamas, tai greičiausiai moters reakcija bus skausmingesnė. Taip poabortinį sindromą apibūdina lygių galimybių puoselėtoja M. Jankauskaitė, kuri taip pat sako, kad tokiomis aplinkybėmis moteris jaučia didesnę kaltę, ypač jeigu ji nuolat girdi frazes, jog tai buvo jos pasirinkimas, todėl ji turėtų jaustis pakankamai gerai.
„Tuo nenoriu pasakyti, kad tai yra toks paprastas apsisprendimas, manau, kad kiekvienai moteriai, kuri ryžtasi tokiai procedūrai, tai nėra paprasta. Bet turime suvokti, kad bet kuriuo atveju tai yra socialinio spaudimo pasekmė. Išeitis iš to būtų dvejopa. Pirmiausia tai reikalingos prevencinės priemonės, kad nebūtų pastojama, kada žmogus nėra tam pasiruošęs. Antras dalykas – visa socialinių paslaugų sistema, kad moteris žinotų, jeigu ji pastojo, galbūt ir neplanuotai, tai sistema suveiks ir ji tikrai galės tą vaiką užauginti“, – sako M. Jankauskaitė.
Visuomenėje turėtų išnykti vienišos motinos stigma, kad vėliau, turėdama vaiką, ji negalės sukurti kitos šeimos. Štai čia irgi skaudi problema – visi nori „nesugadintų“ būsimųjų žmonų, kaipgi atrodys, jeigu moteris jau yra su vaiku. Taigi svarbiausia, kad visuomenėje būtų sukurtos tinkamos sąlygos, kad pastojusi moteris ryžtųsi gimdyti.
„Vėlgi, jeigu vis tik moteris abortą darosi, tai neturėtų būti tos stigmatizacijos iš aplinkos, tuomet visų tų sindromų nebus. Matote, negatyvius sindromus patiria ir tos moterys, kurios pagimdo. Mes sakome – psichologiškai išgyvena, kai nutraukė nėštumą, ten jau blogai, bet kiek yra tokių, kurios patiria pogimdymines psichologines traumas. Apie tai mes nešnekame. Vėlgi kodėl yra tokios traumos patiriamos? Čia gi nėra grynai fiziologinė reakcija, bet tai yra reakcija į tą socialinę aplinką, kurioje moteris gyvena. Po gimdymo jos sindromus patiria dėl to, kad įvyksta staigi izoliacija, kuriai žmogus yra visai nepasiruošęs. Įvyksta labai didelis lūžis gyvenime – jeigu pradžioje gyvenai aktyvų socialinį gyvenimą, tai pagimdžiusi tarsi viena su vaiku patenki į tokią izoliaciją, kur ant tavo pečių užkrenta didelė atsakomybė, nuovargis ir panašiai“, – sako M. Jankauskaitė.
Jos nuomone, mes turėtumėme stengtis netraumatizuoti žmonių dėl padaryto aborto, o kaip tik padėti jiems įveikti tokią situaciją, nes taip, tai yra skausminga, taip, tai palieka pėdsakus, tai galbūt nedraskykime tos žaizdos ir nepilkime druskos ant jos, o pasistenkime padėti įveikti visus sunkumus.
Tačiau svarbiausia akcentuoti ne pasekmes, ne finišo tiesiąją, kur jau įvyko sprendimas ir kas čia kaltas. Reikėtų susitelkti į prevencines priemones, kad moterys nepatektų į tokias situacijas, kad jos nebūtų traktuojamos kaip seksualiniai objektai, kad jos pačios negalvotų, kad tai yra normalu, kai su jomis taip elgiamasi.

07-28-2015 08

A. Ivoškienė: „Galbūt tu leisi jį įvaikinti, galbūt apsigalvosi po mėnesio ir labai dėl to gailėsiesi.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

07-28-2015 07

I. Jackūnienė: „Mūsų, kaip gydytojų akušerių ginekologų, siekiamybė – padėti į pasaulį ateiti naujai gyvybei.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

07-28-2015 31

„Pirmiausia tai reikalingos prevencinės priemonės, kad nebūtų pastojama, kada žmogus nėra tam pasiruošęs. Antras dalykas – visa socialinių paslaugų sistema, kad moteris žinotų, jeigu ji pastojo, galbūt ir neplanuotai, tai sistema suveiks ir ji tikrai galės tą vaiką užauginti“, – sako M. Jankauskaitė.
Asmeninio archyvo nuotr.

 

 

 
Straipsnių peržiūros
94584300
Į viršų