E. Laurinaitis: „ Atsiranda nusivylimas savimi, sistema, darboviete, darbu, žmonėmis aplink mane ir mes pasidarome irzlūs.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Akvilė PUŠINSKAITĖ
Pasmerkti tie, kurie tinginiauja, o aukštinami darbštūs, nuolat dirbantys žmonės. Tai tiesiog įaugę į lietuvių kraują – tai matome ne tik čia, savo šalyje, bet ir girdime iš emigravusių pažįstamų – esą lietuviai greitai ir efektyviai dirba. Turbūt yra tiesos – nei 100 proc. pritarsi, nei paneigsi. Tačiau vis dažniau girdime žodį „darboholikas“. Pasirodo, nesaikinga meilė darbui gali atnešti ir bėdų, ne vien naudos – apie perdegimo sindromą darbe pasakoja psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis.

Stabili profesija – ant trijų kojų
Pirmiausia reikėtų pradėti nuo to, kas yra perdegimo sindromas. E. Laurinaitis sako, kad kai žmogus, dirbdamas darbą, apie kurį apskritai daugiau ar mažiau žinojo ir kuris jam patiko, pradeda jo neapkęsti.
„Pradeda jį atlikinėti tam, kad „atsifutbolintų“, negražiai šnekant. Jis juo stengiasi atsikratyti, vietoj to, kad padarytų. Be abejo, atsikratyti stengiasi kuo kokybiškiau, kad niekas neprisikabintų, bet tai vis viena atsikratymas, o ne darymas to, ką aš mėgstu“, – aiškina psichoterapeutas.
Kodėl žmogus pradeda nepakęsti savo darbo? Tam didžiausią įtaką daro nerealistiškas darbo krūvis – žmogus savo užduotis nori atlikti kuo geriau, tačiau laikui bėgant didelis krūvis pradeda varginti. Taip pat daug lemia aplinkos sąlygos, pavyzdžiui, negarantuota darbo vieta, per laiką padidėję lūkesčiai – žmogus pradeda tikėtis iš visuomenės pripažinimo, pagarbos, pinigų. Jeigu asmens lūkesčiai nesipildo – jis nusivilia. Dažniausiai perdegimo sindromas atsiranda ten, kur darbo vieta netinkamai subalansuota.
„Darbo vieta yra teisės, pareigos ir priemonės abiem dalykams realizuoti. Todėl stalas, kėdės, kompiuteris – tai tik priemonės. O kiti du – yra teisės ir pareigos. Ir aš manau, kas domitės apie baldų gamybą, tai žinote, kad staliukas ant trijų kojų nejuda. Niekada. Jis visada stovės stabiliai. Taigi ant trijų kojų pastatyta profesija, jeigu visos kojos vienodos, stovės tiesiai“, – teigia E. Laurinaitis.

Kada atsiranda perdegimo sindromas
„Terminas „perdegimo sindromas“ sako, kad žmogus, atėjęs į darbą, dirba ne žiniomis ir įgūdžiais, šie du dalykai yra darbo komponentai. Žinios ir įgūdžiai įgyjami skirtingai būdais. Bet kurioje profesijoje yra dalis žinių ir dalis įgūdžių. Žinios įgyjamos akademiniu būdu, skaitant, klausant paskaitų ir t. t., o įgūdžiai įgyjami tik treniruojantis. Labai svarbus cechinis mokymas. Cechinis mokymas yra labai elementarus – eik su manimi, žiūrėk, kaip aš darau, daryk kartu su manimi, jeigu gali – pats daryk geriau už mane. Tik cechinio mokymo pavidalu galima išmokyti įgūdžių. Kito kelio nėra“, – aiškina psichoterapeutas.
Pasak jo, žmonės turėtų dirbti žiniomis ir įgūdžiais, nes tik už tai mums galima sumokėti pinigais. Atrodytų savaime suprantama – tačiau kada mes pradedame degti? Ogi tada, kada profesijai vykdyti žinių ir įgūdžių nepakanka. Ir mes pradedame dirbti savimi, pavyzdžiui, neštis iš darbo bylas namo ir ten spręsti jas ar dar kažkokius dalykus daryti savo gyvenimo sąskaita. Tada darbas nustoja būti darbas, o tampa gyvenimu.
Ką tai reiškia? Tai kad mes iš jo imame laukti sau atgal kaip iš gyvenimo. O kas gyvenime svarbiausia? Meilė. Mes pradedame laukti meilės. Vienokios ar kitokios, pagarbios ar paklusnios, keliaklupsčiavimo ar šlovinimo – nesvarbu. Mes pradedame laukti meilės. Kiek šansų ją gauti? Nulis. Ir kas su mumis darosi? Mes pradedame degti.
„Perdegimo sindromas turi kelis pasireiškimo pavidalus – pirmiausia tai, apie ką aš jau užsiminiau. Tai yra psichologinis lygis – kas man buvo anksčiau svarbu, įdomu, arba kaip dabar sako jaunimas,„vežė“, nustoja „vežti“. Mūsų motyvacija dirbti šiame darbe iš asmeninės tampa instrumentine. Dirbu tik tam, kad uždirbčiau. Antras dalykas – be jokios abejonės, kenčia mūsų emocinis gyvenimas. Atsiranda nusivylimas savimi, sistema, darboviete, darbu, žmonėmis aplink mane ir mes pasidarome irzlūs, nepatenkinti, sproginėjantys, sunkiai išlaikantys savo emocijas visai kitur ir kilusias dėl kitko, bet atsinešame čia ir burbame. Pradeda viskas virti aplinkui mane“, – sako E. Laurinaitis.

Iššaukia rimtų sveikatos sutrikimų
Kas iš viso to? Dažniausia šio proceso išvada – depresija, teigia psichoterapeutas E. Laurinaitis. Kuo depresija skiriasi nuo paprasto liūdesio? Ogi tuo, kad dabartis, praeitis ir ateitis yra geriausiu atveju pilka, o blogiausiu atveju – juoda. Antras dalykas – ryškiai krenta anksčiau turėtas energijos kiekis. Žmogus nebeturi jėgų padaryti to, ką galėjo padaryti anksčiau. Trečias dalykas – asmuo praranda gyvenimo džiaugsmą. Tai, kas anksčiau teikė malonumą – seksas, vynas, gera knyga, įdomus spektaklis, nebeįdomu.
„Dar labai svarbus ir liūdnas dalykas – kad tai yra kaip tunelis, kurio gale šviesos nėra. Aš nematau prasmės ateityje. Ir tai yra vienas blogiausių depresijos komponentų. Todėl jis kaip tik ir paskatina savižudybę“, – teigia psichoterapeutas.
Pasak E. Laurinaičio, galiausiai pradeda kentėti kūnas – prasideda psichosomatinės ligos: hipertonija, opaligė, išeminės širdies ligos ir kt.
„Miego sutrikimai, skausmo visokiausi simptomai – einate pas daktarus, jie tyrinėja jus nuo plaukų iki padų – nieko nėra. Sako – tu sveikas. Kodėl? Nes jie nemoka kitko diagnozuoti – jie moka diagnozuoti tik tai, ko yra mokyti. Jie gali pasakyti – kūnas apskritai sveikas kol kas, bet bėda yra kitur. Didžioji dalis mūsų daktarų, deja, teikia patarimus, kurie mane iš koto verčia. Pavyzdžiui, mažiau nervinkitės, sako jie. Turbūt girdėjote ne kartą tokių patarimų. Arba dar gražiau – venkite streso. Ką tai reiškia?“ – klausia E. Laurinaitis.
Pagal apibrėžimą, stresas – tai nespecifinė, prisitaikanti, organizmo reakcija prie bet kokio aplinkos pokyčio. Tai jeigu žmogus nejaus streso, ką tai reiškia? Kad neprisitaikys prie pokyčių.
Kitas dalykas – kad yra dviejų rūšių stresas: distresas ir eustresas. Eustresas stiprina mūsų atsparumą, didina mūsų gyvenimo energijos kiekį ir padeda mums gyventi šitame pasaulyje. Distresas visa tai mažina ir kenkia mūsų organizmui. Tai priklauso didele dalimi nuo to, kiek žmogus turi resursų, kaip jis emociškai priima naują pokytį, prie kurio reikia prisitaikyti, kiek daug ir kaip dažnai tokių pokyčių įvyksta. Nė vieno iš mūsų energijos kiekis nėra begalinis, mes visi turime baigtinį energijos kiekį.

Gyvename šią sekundę
Pasirodo, galima išvengti perdegimo sindromo. Pirmas svarbiausias dalykas, yra labai nelengvas – nustoti gyventi darbe. Reikėtų suprasti, kad darbas yra tik darbas, todėl reikia baigti darbą, kai uždarote kabineto duris.
„Tai nepaprastai sunku, ypač jeigu neturite kitų jums svarbių dalykų savo gyvenime, nes tam, kad baigtumėte darbą, jūs turite turėti prie ko persijungti, kas jums turėtų pasidaryti svarbu. Iš tikrųjų visi mes su jumis gyvename tik šią sekundę. Ir pabandykite pasiginčyt su manimi. Jeigu jūs čia sėdite ir galvojate apie vaikus, kurie dabar košę šildosi, tai kur jūs? Čia? Na, jūsų minčių čia nėra, jūsų tik užpakalis čia sėdi. Ten? Jūsų ten nėra, nes užpakalis čia. Tai kur jūs? Niekur“, – juokauja E. Laurinaitis.
Taigi mokėjimas suvokti, kad žmogus iš tikrųjų gyvena tik šią akimirką, gali leisti suprasti, kad jis jau nebe savo darbo vietoje, todėl ir apie darbą neprivalo galvoti.
Ką čia veikti? Apsidairyti reikia – kiek įdomių dalykų aplink galima surasti ir tik reikia leisti sau persijungti. Tiesiog persijungti. Ir nepainioti gyvenimo su darbu. Ką gyvenime galima surasti? Tai priklauso nuo mūsų pačių.
„Tik vienas „bet „ – į tai, ką ten darysit reikia įsitraukti. Reikia tikrai ten būti visu šimtu procentų. Atrodytų paprasta, taip? Tik atrodo. Siūlau jums sunkius kelius iš sunkių situacijų, bet žinote, kad lengvų kelių iš sunkių situacijų tiesiog nebūna“, – sako E. Laurinaitis.