Respublikinės Šiaulių ligoninės II chirurgijos skyriaus vedėjas chirurgas Vincas Abalikšta sako: „Tam, kad po operacijos ar sunkios ligos kuo greičiau pacientas pasveiktų ir sugrįžtų į visavertį gyvenimą, jis turi pasitikėti medikais“.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Lina ABROMAVIČIENĖ

Dauguma žmonių jautriai reaguoja sužinoję ligos diagnozę, o dar labiau pabūgsta išgirdę, kad operacija neišvengiama. Kamuojami minties, jog turės gultis ant operacinės stalo, savęs klausinėja: kodėl aš, už ką man?.. Respublikinės Šiaulių ligoninės II chirurgijos skyriaus vedėjas chirurgas Vincas Abalikšta sako, kad taip save varginantys pacientai nieko nelaimi. Kad žmogus jaustųsi tvirčiau, jis turi žinoti, ką reikia daryti, norint po operacijos ar sunkios ligos kuo greičiau pasveikti ir sugrįžti į visavertį gyvenimą.

Svarbiausia priežiūra iki operacijos
Chirurgas V. Abalikšta teigia, jog sveikata reikia pradėti rūpintis prieš patenkant į gydymo įstaigas dėl sunkios ligos ar reikalingos operacijos. „Gyventojai patys turėtų kreiptis į savo šeimos gydytojus. Šeimos gydytojai visada nukreipia reikalinga kryptimi. Pas chirurgus dažniausiai pacientai patenka su ūmiais chirurginiais pilvo ertmės ar kitais susirgimais, o to galbūt būtų galima ir išvengti“, - sako chirurgas V. Abalikšta.

Žmonės, kuriuos šeimos gydytojai atsiunčia pas chirurgus, pasak gydytojo V. Abalikštos, jau būna nusiteikę ir psichologiškai pasirengę operacijai. Planiniams ligoniams teikiamos konsultacijos iki pat operacijos. Jiems patariama, kaip elgtis, ką daryti, aiškinama, kas bus jiems daroma ir kaip reikės gydytis namuose.

Anot V. Abalikštos, kiekvienas ligonis turi teisę kreiptis į bet kurią Lietuvos gydymo įstaigą, tačiau daugelis Šiaulių miesto ir rajono gyventojų renkasi Respublikinės Šiaulių ligoninės teikiamas paslaugas. „Džiaugiamės, kad pacientai mumis pasitiki. Mes labai stengiamės jiems padėti. Operuojamus ligonius hospitalizuojame planine tvarka, kad jiems nereikėtų papildomai lakstyti po skyrius.

Per dieną ištiriame ligonius ir jau kitą ar dar kitą dieną stengiamės operuoti. Dabar turime du skyrius šalia. Niekur iš pastato ligonių vežti nereikia, todėl dirbti daug patogiau ir paprasčiau“, - pasakoja chirurgas.

Į operacinę kaip į šventę
Pasak V. Abalikštos, ligoniai operacijai turi nusiteikti ir jos laukti kaip šventės.
„Operacija – tai gali būti ir pramoga. Jei žmogus niekada nėra gavęs narkozės, pajus narkozės malonumus, tikrąjį chirurginės pagalbos veidą. Su ligoniu visada stengiamasi bendrauti mandagiai, nors kartais būna visokių reakcijų. Pramoga operacija tampa tada, kai nėra jokių komplikacijų“, - sako medikas. Atvykęs į operacinę ligonis neturėtų bijoti - atsiradus komplikacijoms dėl operacijos, nevengiama konsultuotis su aukštesnio lygio gydymo įstaigų specialistais. Pasak skyriaus vedėjo V. Abalikštos, tokių konsultacijų labai retai teprireikia.

„Lyginant senesnius darbo metus su dabartiniais, labai pasikeitė ligonių kontingentas - dabar pas mus patenka ligoniai žymiai vyresnio amžiaus, tačiau visi sėkmingai gydomi. Seniau 80-90 metų ligonį būdavo baisu operuoti, dabar mūsų pagrindiniai pacientai yra 60-80 metų. Jaunimo labai retai patenka į mūsų skyrių“, - sako gydytojas.
Kad pacientai dabar visi vyresnio amžiaus, gydytojo V. Abalikštos manymu, yra emigracijos pasekmė.

Seniau dažniau pasitaikydavo ir nėščių moterų. Nėščiųjų pagrindinės ligos – ūmus apendicitas, tulžies pūslės akmenligė, inkstų patologija. „Kadangi nėščiųjų į mūsų skyrių patenka mažiau, sprendžiame, jog jaunesnio amžiaus žmonių Šiauliuose taip pat yra mažiau“, - sako medikas.

Sanatorija – tik po onkologinės operacijos
Po operacijų ligoniai skatinami kuo greičiau pradėti judėti. Pasak chirurgo, kuo anksčiau ligonis pradedamas judinti, tuo greičiau jis sveiksta ir mažesnė tikimybė komplikacijoms.
„Seniau į namus išleisdavome 5-6 dieną po ūmaus apendicito operacijos. Po prakiurusių apendicito operacijų  – 12-13 dieną, dabar 2-3 dieną išleidžiame po lengvesnių operacijų, o po prakiurusio apendicito išleidžiame jau 5-6 dieną“, - džiaugiasi medikas.
Pasak V. Abalikštos, ligoniai į namus išleidžiami greičiau todėl, kad stacionare didesnis infekcijos pavojus ir jo išvengti galima namuose. Taip pat namuose pacientai geriau jaučiasi ir sveiksta greičiau.

„Nė vieno ligonio per jėgą neišvarome. Jei neturi artimųjų, kurie galėtų slaugyti po operacijos namuose, siūlome slaugos namus. Po eilinių pilvo ertmės operacijų sanatorija ligoniui neskiriama. Taip yra dėl ribotų lėšų reabilitaciniam gydymui. Ligonių kasų apribojimai – valstybės problema“, - sako V. Abalikšta.
Gydytojui apmaudu, kad sanatorinis gydymas yra ribojamas ir į sanatorijas vyksta tik onkologiniai ligoniai - po krūties, žarnyno, skrandžio onkologinių operacijų. Po eilinių chirurginių bėdų  pooperaciniu periodu taikoma reabilitacija, tačiau išleidus į namus ji nutraukiama.
40-ies metų darbo patirtį turintis chirurgas V. Abalikšta sako, jog jei po operacijos nėra komplikacijų, pacientas gyja labai greitai, o tai yra garantija, kad žmogus greičiau grįš į normalų gyvenimo ritmą.  

„Turime ligonių, kurie stacionare gulėjo iki metų. Ilgą gydymą sąlygoja lėtinės ligos, kaip ūmūs kasos uždegimai. Po tokių operacijų seka dar kelios. Ligonių pasveikimą ir gydymą sąlygoja ir plaučių, širdies ligos, endokrininės ligos, nors daug ką lemia ir ligonio amžius“, - apie ligas, trukdančias sveikti, kalba chirurgas.

Operacijos baimė – natūrali
Chirurgo V. Abalikštos manymu, operacijos bijoti visai natūralu. „Kartais labai bijo vyresni, o kartais – ir jaunesni. Prisimenu ne vieną kuriozinę situaciją, kai romų tautybės žmogus pabėgo tiesiai iš operacinės. Pastebėjome, jog būtent romų tautybės žmonės labiau nei lietuviai bijo operacijų. Tos baimės negalima paaiškinti, kaip negalima paaiškinti, kodėl juodaodžiai yra geriausi bėgikai, tačiau tai pasitaikė ne kartą per darbo patirtį“, - pasakoja V. Abalikšta.

Pacientai turėtų žinoti, jog visus chirurginius susirgimus geriausia operuoti kuo greičiau ištyrus.  Pasak chirurgo, sunkesnius pacientus, kurie serga cukralige, širdies ar plaučių lėtine liga, būtina paruošti operacijai – tada žymiai mažiau pavojų, kad bus komplikacijų. Jei pavojų sveikatai daugiau nei operacijos naudos, chirurgai pacientui operacijos net nesiūlo.
„Pavyzdžiui, nutukusių ligonių negalima operuoti, nes tai labai pavojinga. Jei ligonio į operacinę negali įnešti, tokį ligonį jau pavojinga operuoti“, - vieną iš atvejų, kai operacija negalima, pateikia V. Abalikšta.

Onkologiniams ligoniams po operacijų periodiškai atliekami tyrimai, tačiau eilinėms operacijoms tiek dėmesio neskiriama. Pasak V. Abalikštos, didesnis krūvis tenka šeimos gydytojams – jie po operacijos konsultuoja ir prižiūri žmones.

Dažniausi chirurginiai susirgimai
Pasak gydytojo V. Abalikštos, chirurginių susirgimų gana daug ir didžioji dalis reikalauja chirurginio gydymo – tą reikia ligoniams žinoti ir nebijoti. „Dažniausiai pasitaikantys chirurginiai susirgimai: pilvo sienos išvaržos – kirkšnies, šlaunies, tulžies pūslės akmenligė, tulžies pūslės ūmūs uždegimai, ūminis apendicitas, skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opaligės, žarnų nepraeinamumas, kasos ūmus uždegimas. Tai pagrindiniai susirgimai, dėl kurių prireikia chirurginio gydymo“, - sako medikas.
V. Abalikšta, kaip patyręs chirurgas, sako, jog ligoniams jaustis tvirčiau gali padėti vien žinojimas, kad dabar yra naudojami įvairūs nuskausminimo būdai ir pats ligonis gali juos pasirinkti. Anot mediko, visada siūlomas ligoniui tinkamiausias variantas. „Pilvo operacijoms skiriama bendroji narkozė, išvaržos, kojų venų ar kitos operacijos daromos naudojant dalinę narkozę“, - sako V. Abalikšta.

Nors Respublikinėje Šiaulių ligoninėje gydosi labai daug pacientų, kai kurie operacijai ryžtasi tik didžiuosiuose miestuose. Pasak chirurgo, tokį ligonių pasirinkimą lemia artimųjų įtaka. O kai atsiranda komplikacijų ar tikėtinų komplikacijų, patys medikai pataria pacientams vykti gydytis į didžiuosius miestus.
„Šiaulių ligoninėje atliekamos visos pagrindinės operacijos, kurios daromos ir kitose respublikinėse ligoninėse. Ligoniai neturėtų bėgti iš Šiaulių ligoninės – jei prireiktų  kitų miestų specialistų, mes patys juos pasikviestume konsultacijai arba esant reikalui perduotumėme ligonius gydyti į Vilnių ar Kauną“, - sako skyriaus vedėjas V. Abalikšta.