Poilsiui gydytoja visada renkasi aktyvų sportą. Per atostogas važiuoja su draugėmis slidinėti į kalnus.
Vaido SIMANAUSKO nuotr.
Zita KATKIENĖ
„Nepakeičiamų nėra”, - tarsteli kiekvienas, kai žmogus nesitraukia iš darbo, nes baiminasi, kad per atostogas, jam susirgus ar išėjus į pensiją, nebus kam jo pakeisti. Šiaulių apskrities ligoninės I Kardiologijos skyriaus intervencinė kardiologė, Nacionalinės intervencinės kardiologijos asociacijos narė, Lietuvos širdies asociacijos Šiaulių skyriaus pirmininkė Aušra Dambrauskaitė taip nemano. Gydytoja puikiai žino, jog tuomet, kai ji atostogaus ar sirgs, niekas ligoninėje nesiims angioplastikos procedūrų ir ligoniai bus vežami į Vilnių arba Kauną. Nes ji - nepakeičiama: per dešimtmetį, kai, baigusi kardiologijos rezidentūrą, atvyko dirbti į Šiaulius ir prieš septynerius metus pradėjo dirbti intervencine kardiologe, nei intervencinės kardiologijos, nei širdies echoskopijos diplomuotas specialistas į ligoninę neatvyko. Tad ir nėra kam ją pakeisti, nors ir ligonių daugėja, ir galimybės tobulėja.
Metų kardiologė - be kabineto
Praėję metai tarsi apvainikavo gydytojos triūsą. Suteiktas Metų kardiologės titulas. Bet ne tai pačiai gydytojai svarbiausia ir reikšmingiausia. Apie tai, kas svarbiausia, intervencinė kardiologė Aušra Dambrauskaitė dar nenori kalbėti, nes tam, kad įsigytų Europos širdies echoskopijos sertifikatą, teko ne tik daug mokytis, laikyti egzaminą. Reikia, pasak gydytojos, ir sulaukti rezultato bei įvertinimo ir tik tuomet bus galima džiaugtis.
Baigiantis metams Šiaulių apskrities ligoninę pasiekė žinia, jog I Kardiologijos skyriaus intervencinei kardiologei Aušrai Dambrauskaitei suteiktas Metų kardiologės titulas. Už nuopelnus klinikiniame darbe, už naujovių diegimą į praktiką bei filantropinę veiklą.
Lietuvos širdies asociacija, kurios Šiaulių skyriui vadovauja A. Dambrauskaitė, prieš penkerius metus paskelbė Metų kardiologo rinkimus ir kasmet šiam titului nominuoja po vieną kardiologą. A. Dambrauskaitė pastebi, jog Metų kardiologo titulas skiriamas jaunam gydytojui - iki 40 metų, todėl supranta, jog šitaip stengiamasi skatinti jaunus gydytojus. Vilnietis, Santariškių klinikos kardiologas Pranas Šerpytis vadovauja švietėjiškai Širdies asociacijos veiklai, kuriai priklauso ne tik gydytojai, bet ir pacientai, jų artimieji. Intervencinė kardiologė Aušra Dambrauskaitė - trečius metus Lietuvos širdies asociacijos Šiaulių skyriaus pirmininkė, tad jos indėlis išties svarus.
Žmonės, sergantys širdies ligomis, ir susibūrę į Širdininkų klubą, puikiai žino, kad kardiologė Aušra Dambrauskaitė ir paskaitą paskaitys, ir į jų rengiamą šventę, kur ne tik kalbama apie širdies ligas, bet ir šokama, dainuojama, kur vaišinamasi arbata, visada ateis.
Ir tai - natūralu, nes gydytojos didžiausias džiaugsmas - pasveikę ligoniai, kurie dėkingi sugrįžta ne tik tada, kai jaučiasi puikiai, bet kreipiasi pagalbos ir tuomet, kai vėl liga prispaudžia. Ir dirba gydytoja tikrai ne todėl, kad Kauno medicinos institute įsigijo gydytojo diplomą, o Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikoje prieš dešimt metų baigė kardiologijos rezidentūrą. Gydytoja dirba ir yra mylima pacientų todėl, kad jai šis darbas patinka, kad jai svarbu ne tik tai, kaip tiksliai nustatyti diagnozę ir taikyti efektyvų gydymą.
Metų kardiologei ir pačiai dažnai skauda širdį. Pirmiausia dėl to, kad, kardiologijai Šiaulių apskrities ligoninėje, o gal net ir visoje Lietuvos medicinos sistemoje - per menkas dėmesys. Buvo apmaudu jau tada, kai įgavusi intervencinės kardiologės diplomą atvyko dirbti į Šiaulius, o čia net nebuvo angiografo. Nors aplinkinių didesnių miestų kardiologai jau seniai praktikavo intervencinę kardiologiją. Tik tada, kai gydymo įstaigai ėmė vadovauti Petras Simavičius, užpildyta ši spraga. Bet tuo, pasak A. Dambrauskaitės, dėmesys kardiologijai ir pasibaigė. Medikai dirba labai sunkiomis sąlygomis, neturėdami net normalių patalpų. „Matote, aš net neturiu kur jus priimti”, - šypsosi gydytoja, varstydama skyriaus patalpų duris, kol surado trumpai atsilaisvinusią patalpą. „Ar normalu, kai visą apskritį aptarnaujančioje gydymo įstaigoje Kardiologinės reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje yra tik šešios lovos? - klausia jauna medikė ir pati atsako „Tai - tragedija”.
Skauda gydytojai širdį ne tik dėl to, kad tenka dirbti menkai mokamą darbą, kad medikai nuolat raginami susiveržti diržus. Metų kardiologei skauda širdį ir dėl to, kad dirba sudėtingą intervencinės kardiologės darbą, o Lietuvoje net nevedama šios medicinos srities statistika.
Daktariški detektyvai
Dar tuomet, kai Aušra Dambrauskaitė mokėsi J. Balčikonio vidurinėje mokykloje Panevėžyje, suprato, kad literatūrinės pakraipos mokslai - ne jai. Ją labiau vilioja matematika, tad nuo 9-osios klasės mokėsi mokykloje, kur matematikos buvo mokoma pagal sustiprintą programą. Tuomet, pamena gydytoja, atsirado pirmieji kompiuteriai, tad pirmūnė Aušra visa galva buvo pasinėrusi į programavimą.
Matematika ir fizika buvo mėgstamiausios pamokos. Dažnai tekdavo mokyklai atstovauti ir šalies matematikų olimpiadose. Pamena, buvo devintokė, kai dalyvavo matematikų olimpiadoje, vykusioje Šiauliuose ir laimėjo trečiąją vietą šalyje.
Matematinis mąstymas padeda ir šiandien. Gydytoja sako, jog ypač padeda tikslus mąstymas gydytojos darbe. Juolab kad gydytojas turi mąstyti ir kaip detektyvas. Labai svarbu ne tik išklausyti ligonį, bet ir labai tiksliai paklausti. Tarsi detektyvas gydytojas turi klausti taip, kad žmogus kalbėtų ne apie tai, kas jam svarbiausia, o tai, kas svarbu gydytojui.
Ir priemones nustatyti ligos sukėlėjo vykdomus „nusikaltimus” žmogaus organizme kardiologas tarsi detektyvas naudoja įvairias. Jei nepavyksta tikslios diagnozės nustatyti pokalbio su pacientu metu, kardiologas skiria velogometrijos tyrimą - sodina pacientą ant dviračio ir žiūri, ar krūvio metu neišryškės širdies veiklos sutrikimas.
Nustatomi būdingi pakitimai, ir vėl gydytojas gilinasi toliau - skirs perstemplinę stimuliaciją ir vėl gilinsis. Įtaria pakitimus - vėl tiria toliau ir pacientui skiria širdies echoskopijos tyrimą ar kompiuterinę tomografiją. Ir tada, kai jau neklysdamas gali pasakyti, kad kraujagyslėse slypi tikrasis ligos kaltininkas - trombas, skiria angiografiją.
Intervencinė kardiologė visuose žmogaus širdies kampeliuose, visose kraujagyslėse ieško pakitimų. „Tai žavi, traukia, to visada norisi”, - dega Aušros Dambrauskaitės akyse ugnelė, vedanti medikę ieškojimų ir atradimų keliu, kuriame ne tik nesibaigiančios pacientų eilės, sunkios ir lengvesnės diagnozės, sėkmingas gydymas bei netektys.
Šiuolaikinės medicinos atstovei ligonių gydymo galimybės neapsiriboja vien milteliais ar piliulėmis. Šiuolaikinio mąstymo gydytojai reikia įsisavinti naujas technologijas, visada žinoti medicinos naujoves.
Nenukrenta iš dangaus nei žinios, nei supratimas. Tam kasdien skaitomas žurnalas „Europos echoskopija”, „Europos kardiologija”, „Europos intervencinė kardiologija”. Visi - anglų kalba, nes lietuvių kalba leidžiamiems žurnalams nebelieka laiko. Net ir į kardiologų kongresą dėl hipertenzijos gydytoja nevažiuoja - nebespėja. Jai labai svarbu pabūti ten, kur renkasi pasaulio ar Europos intervencinės kardiologijos specialistai, kur buriasi širdies echoskopuotojai.
Nes intervencinė kardiologija gydytojai yra svarbiausia jos profesinė pareiga ir atsakomybė. Tačiau šis darbas jaunai moteriai - labai sunkus. Koronarografiją atliekantis gydytojas dirba stovėdamas, užsidėjęs sunkius švino apsaugos nuo rentgeno spindulių drabužius lyg „šarvo” sluoksnį, po kuriuo - sterili apranga. Rentgeno spinduliuotėje žalingas poveikis tikrai neišvengiamas. Kartais užplūsta sunkios mintys: kokios senatvės ir kokios pensijos sulauks, kai dirbta apsirengus sunkiais šarvais rengeno spinduliuose ir patiria nuolatinę emocinę įtampą.
Ir visai netikėtai gydytoja priduria: „Mano meilė - širdies echoskopija”. Štai kodėl jai ypač svarbus ranka pasiekiamas Europos širdies echoskopuotojo sertifikatas.
Ne kiekvienas kardiologas - intervencinis
Dirbti kardiologui būtų lengviau, jei mūsuose būtų stipresnė bendrosios praktikos gydytojų grandis. Intervencinė kardiologė Aušra Dambrauskaitė pastebi, jog šeimos gydytojai siunčia kardiologams ir tuos ligonius, kuriuos turėtų gydyti patys. Kardiologai dirba be poilsio, todėl tikėtis sunku, kad visi galėtų imtis intervencinės kardiologijos. Tam, kad kardiologas išmoktų įeiti į kraujagyslę, ir, kontrastinės medžiagos pagalba, matytų kraujagyslėje esančius pakitimus, tam, kad atliktų kraujagyslių praplėtimą ar stentavimą, jis turi būti kardiologas iš didžiosios raidės.
Lietuvoje intervencinių kardiologų - apie trisdešimt. Tai nekeista, nes paruošti tokį specialistą reikia labai daug laiko. Ir šiuo metu Šiaulių apskrities ligoninėje dirba rezidentas Darius Daktariūnas, pasirinkęs intervencinio kardiologo specializaciją.
Mokytis intervencijos kardiologijos Šiaulių apskrities ligoninėje - puikios sąlygos. Jaunąjį rezidentą moko ir ligoninėje dirbantis Santariškių klinikos intervencinis kardiologas Valdas Bilkis. Geriausio Lietuvoje specialisto patirtis ir žinios - neįkainojama vertybė.
Tačiau ar norės intervencinės kardiologijos rezidentas dirbti Šiauliuose? Net ir neklausdama jo nuomonės Aušra Dambrauskaitė žino, jog tikrai nenorės, nes čia ne tik nėra tinkamų sąlygų, bet ir tokios technikos, kokia dirba šiandienos intervenciniai kardiologai.
Ir pati pamena, kaip nejaukiai jautėsi, kai prieš dešimt metų baigusi Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikoje kardiologijos rezidentūrą atvyko į Šiaulius. Nes to, ką išmoko, negalėjo taikyti. Ligoninėje angiografo tuomet dar nebuvo.
Intervencinė kardiologija Šiaulių ligoninėje pradėta diegti 2003 metais, kai buvo įsigytas angiografas - specializuotas rentgeno aparatas, skirtas širdies, galvos, periferijos ir kitų organų kraujotakos būklei įvertinti, pakitimams diagnozuoti ir gydyti. Angiografu ligoninės specialistai ieško pažeistų kraujagyslių vietų, kur ir dėl kokių priežasčių yra susiaurėjęs jų spindis, kur jos yra užakusios, atlieka angioplastiką - kraujagyslių praplėtimą bei stentavimą.
Intervencinis kardiologas, atlikdamas tyrimą, turi stebėti ir kardiogramą, punkcijos vietą, švirkšto tėkmę ir tyrimo rezultatus monitoriuje. Už tyrimą nepalyginti sudėtingesnis yra širdies kraujagyslių plėtimas. Tipiška diagnostika apžiūrint širdies kraujotaką trunka apie 15 minučių. Gydytoja iš patirties žino, jog tipiškų atvejų yra nedaug. O netipiškieji tęsiasi valandą ir daugiau.
Šiame darbe, kaip sako Aušra, netrūksta ir adrenalino, nes niekada negali tiksliai žinoti, kaip pasibaigs net ir visai nesudėtinga procedūra. Intervencinė kardiologija iš gydytojo reikalauja mokėti priimti greitus sprendimus, nepasimesti sudėtingose situacijose.
Stiprybės moko mama
„Įdarbinta” Aušra Dambrauskaitė jautėsi ir tuomet, kai dar mokėsi bendrojo lavinimo mokykloje Panevėžyje. Mama rūpinosi, kad dukra po pamokų turėtų kuo užsiimti. Tad lydėjo dukterį ir į muzikos mokyklą, kur ji skambino fortepijonu, ir į pramoginių šokių repeticijas. Mėgo Aušra ir sportą - su kiemo vaikais žaisdavo ir kvadratą, ir strėles, mušinėdavo kamuolį ir „pionieriškai”, žaisdavo krepšinį.
Pomėgis krepšiniui išliko iki šiol - dalyvaudama Baltijos šalių intervencinių kardiologų konferencijoje, vykusioje Jūrmaloje (Latvija), visada laisvalaikiu žaidžia krepšinį. Net ir turnyro taurę yra laimėjusi.
Poilsiui gydytoja visada renkasi aktyvų sportą. Per atostogas važiuoja su draugėmis slidinėti į kalnus. Kai galimybių toliau išvažiuoti nėra, mėgsta Rėkyvos ežero ledu arba Kuršių nerijoje praskrieti kaitais. Kai atšyla, gydytoja sėda ant dviračio. Visi Kurtuvėnų draustinio keliai ir takeliai dviračiu išvažinėti. Patinka dviračių takais ir riedučiais riedėti.
Mieliausi gydytojai susitikimai su draugais. Kolegės Gitana Acutė, Rūta Snikytė, Sigla Ščeponavičiūtė, Jurgita Jankauskienė, Diana Zakarkaitė, pusseserė Asta Balčiūnaitė Helsper - tai vis tie žmonės, šalia kurių smagu ir pirtelėje pasikaitinti, ir kelionių įspūdžiais pasidalyti. Teko A. Dambrauskaitei pabuvoti Afrikoje, Egipte, Tunise, aplankyta Amerika, Meksika, pabuvota Peru, Tailande, lankytasi daugelyje Europos šalių.
Dviejų kambarių bute gyvenančiai gydytojai namai dar netapo ta tvirtove, kurioje saugiausia. Net ir laisvą savaitgalį, kai nereikia budėti ligoninėje, gydytoja skuba į Panevėžį pas sergančią mamą. Prieš trejus metus palaidojusi tėvą A. Dambrauskaitė norėtų, kad mama gyventų drauge. Bet įtikinti mamos nepavyksta - liaudies menininkė audėja, siuvėja ir mezgėja, nors ir turėdama didelių poreikių neįgalumą, nepraranda optimizmo, stiprybės, gyvenimo džiaugsmo. Iš jos ir dukra Aušra mokosi stiprybės, nes gyvenime jos reikia labai daug.
Pripažįsta gydytoja, jog gal ir būtų lengviau, jei gyventų ne viena. „Dviese - jėga, tai jau komanda, bet reikia tam tikro vyro, kuris ne tik galėtų padėti, bet ir jam padėtum”, - sako A. Dambrauskaitė, įsitikinusi, jog geras vyras - deficitas...
Bet ne - ne kituose slypi asmeninio gyvenimo problemos. „Kai esi gydytojas - esi įspraustas į rėmus, visada stinga laiko”, - tarsi apibendrina gyvenimo patirtį jauna moteris, kuriai nelieka laiko nei buičiai, nei gyvenimo rutinai. Vietoj to, kad stovėtų prie puodų virtuvėje, ji skuba į treniruoklių salę, vietoj to, kad tikrintų vaikų namų darbų užduotis, ji lanko anglų kalbos kursus. Nes puikiai žino, jog tam, kad išstovėtų ilgas valandas apsirėdžiusi sunkiais šarvais, reikia ir fizinės ištvermės, ir žinių. O stengtis reikia, nes ligoninėje nėra žmogaus, kuris ją pakeistų sunkiame intervencinės kardiologijos bare. Todėl posakis, jog nepakeičiamų nėra, intervencinės kardiologės Aušros Dambrauskaitės atveju netinka...
